Prieš keletą savaičių Šimonių girioje gimė mintis, kad  tiesiausias kelias apsaugoti Lietuvos miškus  yra paskelbti referendumą dėl jų ateities. Šią idėją Šimonių  girios bendruomenei – girioje gyvenantiems menininkams, muzikantams, verslininkams, amatininkams, teisininkams, pedagogams, gydytojams (ir, taip, –  privačių miškų savininkams) – įkvėpė  Ekvadoro piliečiai, kurie šį rugpjūtį visuotiniu balsavimu apgynė savo šalies gamtą, uždrausdami kasti naftą nacionaliniame parke.

Šia mintimi bendruomenė pasidalino su jų rinkiminę apygardą atstovaujančiu Seimo nariu Tomu Tomilinu, kai pasikvietė jį pasivaikščioti miškovežių išmaltais keliais ir apžiūrinėti plynas Šimonių girios kirtavietes.  Ir  štai, jau šią savaitę referendumo dėl miškų projektas bus svarstomas Seime.

Jei ten projektas bus patvirtintas,  ateinančių metų birželio 9 dieną Lietuvos rinkėjai galės nuspręsti, ar jie pritaria riboti plynuosius miško kirtimus ir visiškai juos uždrausti saugomose teritorijose.

Kodėl referendumas?

„Nuo 2019 m. aktyviai bandome tartis su politikais, miškų specialistais, Aplinkos ministerija dėl realios saugomų teritorijų apsaugos, tačiau turime pripažinti, kad teigiamų pokyčių nėra.  Po Šimonių girią vaikštome kaip po šachmatų lentą, orientuotis įpratome nebe pagal natūralius kraštovaizdžio elementus, bet pagal plynas kirtavietes.

Nebematome kitos išeities, kaip tik leisti visuomenei tiesiogiai dalyvauti demokratiniame procese bei išsakyti savo poziciją, kaip turi būti prižiūrimi Lietuvos miškai“, – teigia Šimonių girios bendruomenės pirmininkė Renata Umbrasienė.

„Mes, Šimonių girios bendruomenė, vienijame Europos saugomoje Natura 2000 teritorijoje gyvenančius žmones. Mes aukojame savo laisvalaikį dalyvaudami politiniuose ir teritorijų planavimo procesuose, siekdami išsaugoti Šimonių girią nuo beatodairiškų kirtimų, nors tai neturėtų būti mūsų darbas – tuo turėtų rūpintis Aplinkos ministerija ir jai pavaldžios institucijos. Bet jas, deja, labiau domina ne gamtos apsauga, o platesnis medienos panaudojimas.“

Prieš ketverius metus daugelis nevyriausybinių organizacijų, saugomose teritorijose įsikūrusių bendruomenių, susibūrę į Girių spiečių ir persirengę žvėrimis bei kitomis miško būtybėmis, ėjo Vilniaus Gedimino prospektu skanduodami „kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“.

Nuo to laiko buvo paskelbta daug naujų dokumentų: strategijų, vizijų, misijų, susitarimų ir deklaracijų dėl miškų – tiek pasaulio, tiek Europos, tiek Lietuvos mastu.

Visi šie dokumentai tarsi buvo skatinantys pradėti labiau saugoti miškus. Tačiau Šimonių girios miškai ir toliau kertami plynai, naikinamos pačios gražiausios, seniausios, stipriausios vietos. Vėliau tos kirtavietės suariamos, eilėmis užsodinamos vienos rūšies medžiais ir aptveriamos tvoromis.

Tokia ekosistemų gerovei nepalanki miškininkystė rodo, kad  Lietuva vengia judėti Europos sąjungos užsibrėžta kryptimi stabdyti bioįvairovės nykimą ir suteikti gamtai daugiau erdvės.

Trūksta politinės valios

Politikai žada, kad kažkas keisis, tačiau laukiami pokyčiai stringa, nes vis užgesinamos iniciatyvos Seime keisti įstatymus, kurie Lietuvos saugomų teritorijų miškus išbrauktų iš ūkinių, medienai skirtų miškų kategorijos ir nebeleistų jų kirsti plynai.

Trūksta politinės valios priimti įstatymus, kurie atitiktų mūsų Konstitucijos 54 straipsnį, kuriame skelbiama, kad „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai…“

Regi kaip galimybę

Šimonių girios bendruomenė, kviesdama palaikyti referendumo projektą, teigia, kad visuotinis balsavimas leistų visuomenei aiškiai ir nevienareikšmiškai išsakyti savo poziciją rūpimu klausimu, taip sukuriant sąlygas reikiamai politinei valiai užgimti.

„Aš labai tikiu, kad šis referendumas gali tapti tuo postūmiu,  kuris padėtų pereiti nuo klausimo: „Ar reikia riboti kirtimus saugomuose miškuose“, prie  klausimo: „Kokių priemonių imsimės, kad mūsų saugomų teritorijų miškų ekosistemos klestėtų, juose rastųsi naujų gamtos vertybių, ir ateityje Lietuva turėtų sengirių?“ – sako Šimonių girios bendruomenės narys, smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekeris. 

„Mūsų siekiai yra tie patys kaip ir prieš 4 metus: saugomų teritorijų miškai turi būti skirti gamtai atsikurti ir klestėti, o ne medienos tiekimui; visuose už saugomų teritorijų esančiuose miškuose ūkinė veikla taip pat  turi būti vykdoma su derama pagarba gamtai ir gyvybei.“– tęsia Šimonių girios bendruomenės narys, smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekeris.

Šimonių girios bendruomenės pranešimas