Linkėjimai gražiausi iš krašto ežerų
Tegul sušildo Vilniaus širdį, liejasi gėriu.
Tegul gausos pakanka ir naujų minčių,
Tegul bendrystė žydi tarp miestų ir žmonių.
Ignalinos kraštiečių klubo prezidentės Renės Jakubėnaitės sumanytas renginys lapkričio 6-ąją į Vilniaus rotušę sukvietė gražų būrį ignaliniečių, kraštiečių bei vilniečių šiltam ir šventiškai iškilmingam susitikimui, minint Vilniaus miesto 700 metų pirmojo paminėjimo sukaktį.
Renginį vedęs aktorius Kristijonas Siparis Balio Sruogos poezijos žodžiais priminė Vilniaus legendą apie kunigaikščio Gedimino sapną ir miesto gimimą.
Savo sveikinimus Vilniui išsakė, meniškai ranka rašytą tekstą sostinės atstovui perdavė ir Rotušės svečių knygoje įrašą paliko Ignalinos rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis.
Jis minėjo, kad Ignalinos krašto ryšys su Vilniumi – senas ir gilus. Nuo pilių ir piliakalnių, nuo kunigaikščio Lengvenio laikų.
Rytų Lietuvos kraštas reikšmingas šalies istorinės raidos aspektais, glaudžia sąsaja su Lietuvos valstybingumo pradžia.
Jis visais laikais buvo svarbus Lietuvos etninių žemių, papročių saugotojas.
Ignalina, kaip sakė meras, išlydėdavo ir išlydi į sostinę savo šviesiausius ir talentingiausius jaunuolius, džiaugiasi jų pasiekimais mokslo ir meno, politikos ir visuomeninio gyvenimo srityse, visada laukia sugrįžtančių.
Prisimintos Ignalinos krašto išaugintos iškilios šviesios atminties profesoriaus, signataro Česlovo Kudabos, kovotojo už Lietuvos laisvę Antano Terlecko ir kitos asmenybės, taip pat gražiu žodžiu minėtas Ignaliną garsinantis ir ją nuolat aplankantis garbės pilietis signataras Česlovas Juršėnas.
Už meilės savo gimtajam kraštui pavyzdį meras ypatingai dėkojo kraštiečių klubui ir jo sielai Renei Jakubėnaitei, kuri sugeba vienyti, jungti, kurti ir įgyvendinti vis naujus sumanymus.
Vilniui meras linkėjo klestėjimo, šviesaus spindėjimo, atvirumo pasauliui ir dar didesnio žinomumo.
Sostinei dovanota Ignalinos krašto menininko Raimondo Žievio sukurta lelija – tyros gamtos, meilės ir vilties simbolis.
Sveikinimą ir dovaną iš mero rankų priėmė Remigijus Motuzas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, diplomatas, puoselėjantis glaudžius santykius su Ignalinos kraštiečių klubu.
Jis sakė, kad Ignalinos – tokio išskirtinio gamtos kampelio – negali nežinoti, negali nemylėti.
Mažam miestui linkėta gražios ateities ir daugiau naujų gyventojų, kurie ežerų krašte tikrai atras kokybiško gyvenimo galimybę.
Kraštiečių klubo prezidentei R. Motuzas dėkojo už energiją, užsidegimą, gražius renginius, puikų atstovavimą Ignalinai. Kalbėta apie tai, kad Vilnius mums kiekvienam brangus.
Visi norime jame surasti daugiau jaukumo, paprastumo, nuoširdumo.
Šiandien tai labai stipriai juntama.
Tarybos narys pažadėjo Vilniaus miesto merui Valdui Benkunskui perduoti sveikinimus, papasakoti apie šią puikią šventę ir ignaliniečių paliktą šviesią žinutę.
Ignalinos kraštas išaugino du žymius prieškario Lietuvos muzikus – Miką ir Kiprą Petrauskus.
Todėl labai simboliška, kad šventiniame renginyje savo talentą parodė ir du Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos mokiniai, daugelio tarptautinių varžytuvių laimėtojai – jaunasis gitaristas Žymantas Ivanauskas (mok. Raimundas Jasiulionis) ir fleitos muzika džiuginęs Kostas Kutra (mok. Paulius Gefenas).
Su gražiausiais palinkėjimais jiems įteiktos kraštiečių dovanos.
Labai šiltai apie savo gimtąjį kraštą kalbėjo ignalinietė, istorikė, Lietuvos Respublikos Prezidento patarėja Jolanta Karpavičienė.
Ji sakė, kad šiandienos sudėtingame pasaulyje ypač svarbus ir vertingas yra žmogaus santykis su bendruomene, su gimto krašto istorija.
Tai santykio su savo valstybe išraiška.
„Gyvendami kasdienybėje, dažnai nesugebam pamatyti, įvertinti, kokia graži mūsų Lietuva, kokie nuostabūs mūsų kaimų, mažų miestelių žmonės…
Mes, kraštiečiai, galime didžiuodamiesi pasakyti, kad esame ignaliniečiai…“, – sakė J. Karpavičienė.
Ignalinos žmonėms ji linkėjo didesnio pasitikėjimo savimi, o klubui ir jo prezidentei – pritraukti daugiau jaunimo.
Gydytojas, verslininkas Julius Ptašekas susirinkusiems papasakojo apie iš griuvėsių prikeltą Paliesiaus dvarą, kuris tapo išskirtine Ignalinos krašto pristatymo vieta – išskirtine istorine, kultūros, sveikatinimo, turizmo vieta.
Čia koncertuoja pasaulinio garso muzikantai, atlikėjai, dvaro klinikoje sveikatą atgauna ligoniai iš Lietuvos, Švedijos, Olandijos ir kitų šalių.
Sėkmės istoriją, kaip minėta, nulėmė stiprus šios vietos gamtos, istorijos ir kultūros ryšys.
Dvaro savininkas Ignalinos krašto žmonėms, rajono vadovams, švietimo, kultūros įstaigoms dėkojo už bendrystę, palaikymą ir prasmingą draugystę.
Renė Jakubėnaitė pristatė žinomą LRT laidų kūrėją, menotyrininką, visuomenės veikėją Saulių Pilinkų, kuris garsina ir Ignaliną, ir Vilnių, ir Lietuvą.
Pastebėta, kad Ignalinos krašte, Stalagėnų kaime, gimęs ir augęs, vėliau JAV gyvenęs kraštietis teisininkas, visuomenės veikėjas, poetas, vertėjas Nadas Rastenis buvo pirmasis lietuvis, tapęs Baltimorės garbės piliečiu.
Toks vardas suteiktas ir Sauliui Pilinkui. „Mano giminė nusėdo tam krašte. Apie Ignaliną žinojau nuo vaikystės. Man Česlovas Juršėnas yra dėdė ne giminystės, o kaimynystės prasme.
Dabar Vilniuje pasigendu visos Lietuvos, nes čia mes nebeturime tarmių. O šiandien patyriau didelį džiaugsmą, išgirdęs čia tą kalbą, kurią girdėjau vaikystėje…“, – jausmingai kalbėjo S. Pilinkus.
Nuostabiu renginiu, sukėlusiu daug sentimentų ir šiltų minčių, džiaugėsi Ignalinos kraštiečių klubo valdybos narys, socialinių mokslų daktaras Vytautas Kindurys.
Jis prisiminė savo, kaimo vaiko, kelią į mokslą, gyvenimą sostinėje. Vilniaus Rotušės valdytojui ir Vilniaus savivaldybės tarybos nariui V. Kindurys dovanojo Ignalinos kraštiečių klubo išleistą knygą apie Ignalinos kraštą.
Renginio pabaigoje vakaro svečių mintimis, meile savo kraštui ir šilta vakaro atmosfera žavėjosi Vilniaus rotušės valdytojas Perlis Vaisieta.
Merui L. Ragaišiui jis dovanojo istorinę knygą „Vilniaus sargas burmistras Konstantinas Stašys“ ir pakvietė palikti įrašą Rotušės svečių knygoje.
Vėliau visi sustojo bendrai nuotraukai, o malonius pokalbius pratęsė prie arbatos.
Šventiniame renginyje taip pat dalyvavo Ignalinos rajono savivaldybės vicemeras Imantas Umbražiūnas, savivaldybės tarybos nariai Jonas Baltakis, Vilius Cibulskas, savivaldybės administracijos atstovai.
Šaunuolė Ignalina – tokiu renginiu išreiškusi deramą pagarbą Vilniui kaip Lietuvos valstybės sostinei, jos pavyzdžiu dera sekti ir kitiems Lietuvos kraštams, skleisti pagarbą, meilę, o ne neapykantą, istoriniais laikais buvusiam ir esamam Lietuvai taip brangiam Vilniui.
P.Skutai ,matyt, ir Lietuvos sostinė Vilnius kitiems Lietuvos kraštams turėtų skleisti pagarbą ir meilę, o ne kiekviena proga demonstruoti savo pranašumą ir pašaipas?
Nesu girdėjęs, kad Vilnius būtų pūtęsis kokiu nors nepelnytu pranašumu prieš kitas Lietuvos vietas. Tuo, kad jis pritraukia investicijas Lietuvai, kad priklauso prie patraukliausių miestų Europoje, reikia tik didžiuotis. Gi jis pats kaip miestas yra tapęs apskuręs lyg koks šalies užkampis, o ne sostinė. Galima sakyti, kad miestas gyvena tik iš privačių užsienio investicijų. Viską ką Vilnius uždirba valstybei, o uždirba jai apie 45 % šalies BVP, Lietuvos valdžia per biudžetą, fondus išdalina vadinamiems regionams. Kaip matosi, daugiausiai iš jų, galbūt, tenka Kauno regionui. Kai ne tik Vilnius, bet ir jo regionas likęs apleistas. Antai, Vilniaus rajone ar ne 5 tūkst. vaikų trūksta darželių lietuvių kalba, tad kas rytą tėvams juos tenka vežti į Vilnių. Pačiame Vilniuje gal jau koks dešimtmetis, kaip nuspręsta, kad nereikėtų mokytis 2 pamainomis, pastatyti 8 mokyklas, bet tarsi taip jų nepastato, o ką kalbėti apie nacionalinio stadiono statybą, kurio statyba pradėta dar sovietiniais laikais.
Tad siūlyčiau pagalvoti kieno interesais yra Lietuvoje skleidžiama nieku objektyviai nepagrįsta neapykanta Vilniui sostinei, – ar ne tais pačiais interesais Karbauskiui ir Skverneliui valdant, iš sostinės iškėlus LEU, mažinta lietuvybė joje. Tai va, ar ne šie partijų darbai vadinami “Lietuvos vardan”…
Pasidomėkite Lietuvos vyriausybės berods 300 milijonų eurų parama Vilniaus miestui iš visos Lietuvos biudžeto. Gal nežinote,kad beveik visos valstybinės įstaigos- ministerijos ( Vokietijoje, Estijoje taip nėra), departamentai,agentūros, institutai ,finansuojami iš visos Lietuvos biudžeto, sutelkti Vilniuje? Dėl Vilniaus rajono- pakaluskite Vilniaus rajono mero ir tarybos narių bei buvusios merės, kodėl Vilniaus rajono savivaldybė nesteigia mokyklų ir darželių valstybine lietuvių kalba?
Man visa tai yra žinoma, tad niekuo nei pasidomėti, – paklausti nėra reikalo. Tai, kad galų gale šių metų biudžete Vilniaus miestui buvo numatyta 300 mln., 30 metų trukusio Valstybės valdžių nederamo nesirūpinimo sostine padėties nekeičia.
Valstybių be sostinių nėra, o jos yra tam, kad valstybė turėtų nustatytą vietą jos valdžioms įsikurti, kad pasauliui per savo sostinę bylotų kokia valstybė yra esanti. Sostinės kaip valstybės valdžių centrai pasaulio turėti nuo seno ir dabar su mažomis išimtimis jie yra visose šalyse. Be to, sostinės yra ir Tautos telkimo, tapatinimosi, traukos centrai, taigi jos paskirtis yra ir kaip vieningo tautiškumo formavimo centro. Tokiu atveju akivaizdu, kad valstybės valdžių išmėtymas atskirose vietovėse būtų valstybės ir lietuvybės ardymo veiksmas.
Pagrindo – neapykantos skleidimo Vilniui kaip sostinei – logikai nėra. Ignalinos išreikšta pagarba sostinei Vilniui, visuotinai sektinas pavyzdys.