G. Surgailis. Lenkai Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją. Lenkų tauta atkakliai priešinosi agresijai, tačiau jėgos buvo nelygios.

Nors tada Lietuva į karo veiksmus tiesiogiai nebuvo įtraukta, tačiau susidūrė su karo padariniais, iš jų – su karo pabėgėliais ir internuotais lenkų kariais. 1939 m. spalio 10 d. grąžinus Lietuvai Vilnių, atbėgėlių problema tapo dar sunkesnė ir sudėtingesnė.

Karo pabėgėlių banga plūdo Lenkijos pietryčių link. Kitas, tiesa, daug mažesnis pabėgėlių srautas pasuko Vilniaus link. Šeštą, septintą karo dieną Vilnius susilaukė gausaus jų būrio. Atbėgėlių nuolat daugėjo.

Pabėgėliams šelpti Vilniuje buvo sudarytas Pabėgėlių rėmimo komitetas, vadovaujamas advokato I. Zagurskio. Pradėta registruoti didžiuosius butus, kad būtų galima sutalpinti karo pabėgėlius, tačiau tarp vilniečių kilo didžiulis nepasitenkinimas. Retas kuris norėjo įsileisti į savo patalpas pabėgėlius, sakydami, kad mielai savo tautietį sušelptų, tačiau nežiną, ką įsileis į savo butą.

Vilniuje butų kainos labai pakilo, atsirado benamių. Vilniečiai nepalankiai žiūrėjo į atbėgėlius dar ir todėl, kad pastarieji paskleidė nemažai panikos ir atvirai keikė bei plūdo tai, ką Vilniaus lenkai dar garbino. Ypač vilniečius siutino atbėgėlių panieka maršalui Rydz-Smiglui ir užsienio reikalų ministrui Bekui.

Padėtį dar labiau sukomplikavo, kai rugsėjo 17 d. Tarybų Sąjunga iš rytų užpuolė Lenkiją. Raudonajai armijai pasirodžius Vilniaus krašte ir sparčiai stumiantis į vakarus, sumuštų Lenkijos armijų likučiai ir civiliai pabėgėliai metėsi Lietuvos link.

Vilniaus lenkai nusprendė pasiųsti specialią delegaciją į Kauną, kurią sudarė vyskupas Michalkevičius ir prof. V. Stanevičius, kad Lietuva priimtų nelaimės ištiktus lenkus, kad internuotų Lenkijos kariuomenės likučius.

Pirmieji lenkų kariai Kietuvos ir Lenkijos demarkacinę liniją perėjo 1939 m. rugsėjo 18 d. 12 val. Tada prie Vievio perėjo lenkų karininkas su kariais. Rugsėjo 19 d. rytą administracinę liniją peržengė lenkų sanitarinis dalinys su keletu sužeistųjų, kuriems lietuvių kariai suteikė pirmąją pagalbą. Vėliau į Lietuvą pradėjo eiti vis daugiau kariškių ir civilių.

Perėję administracinę liniją lenkų kariai buvo tuojau nuginkluojami, internuojami ir gabenami į jiems skirtas vietas. Daug automobilių, autobusių, lengvųjų automobilių, motociklų ilgomis voromis slinko Kauno gatvėmis. Minios kauniečių puolė į tas gatves, kur slinko ši tragiška eisena.

Nemaža Lenkijos piliečių, artėjant Raudonajai armijai, kreipėsi į Lietuvos valdžios organus, prašydami leidimų įvažiuoti į Lietuvą. Lietuvos konsulatas Vilniuje buvo apgultas. Kiti, spaudžiami Raudonosios armijos, be jokių leidimų ėjo per sieną.

Tomis dienomis Kauną pasiekė nemaža buvusios Lenkijos aukštų valdininkų. Tarp jų buvo Vilniaus vaivada Mauruševskis, Suvalkų ir Gardino burmistrai bei seniūnai, buvęs Pamario vaivada lietuvis Kirtiklis, buvęs ministras pirmininkas Prystoras, buvusio maršalo J. Pilsudskio našlė Marija Pilsudska su dukromis, o buvęs vyriausias Varšuvos burmistras Stažynskis ir vaivada Pčiorkovskis Kauną pasiekė pėsčiomis net iš Punsko.

Rugsėjo 20 d. prie Lietuvos sienų pradėjo rinktis pabėgėliai iš tolimesnių Lenkijos vietų. Tai buvo daugiausia moterys su mažais vaikais, kurios blaškėsi prie sienos, nesiryždamos pereiti.

Vyžainių ir Punsko savivaldybės nuo savo būstinių nukabino lenkiškas vėliavas ir iškėlė lietuviškas. Nei Vokietijos, nei Tarybų Sąjungos kariuomenės ten dar nebuvo.

Vargu ar kas nors dar prieš mėnesį buvo pagalvoję, kad per trejetą savaičių žlugs didžiulė lenkų valstybė ir ne vienas lenkas, palikęs savo namus, tėvynę, turės ieškoti prieglaudos kitur ir net pas tuos, kuriuos jie labiausiai skriaudė ir laikė savo didžiausiais priešais. Dauguma jų pabėgo beveik taip, kaip stovi, pasiėmę tik vieną kitą jiems brangesnį daiktą.

Su bendru atbėgėlių srautu į Lietuvą atbėgo ir apie 200 lenkų veikėjų, ypač pasižymėjusių atkaklia antilietuviška veikla, kadaise garsiau už kitus šaukusių marsz na Kowno, persekiojusių lietuvius ir lietuvių organizacijas Vilniuje bei Vilniaus krašte. Lietuvos vyriausybė galėjo juos patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau humaniškais sumetimais Vidaus reikalų ministerija pasiūlė jiems per 14 dienų apleisti Lietuvą.

Civilių bėgimas į Lietuvą nesiliovė ir Raudonajai armijai užėmus visą Vilniaus kraštą. Pasklidus gandui, kad Vilnius bus grąžintas Lietuvai, lenkai pabėgėliai, buvę kitose Tarybų Sąjungos okupuotose srityse, metėsi į Vilnių ir Vilniaus sritį. Ypač daug jų atbėgo iš Breslaujos apskrities.

***

Lietuvos kariuomenei perėmus Vilnių ir Vilniaus kraštą, niekas nežinojo, kiek Vilniuje ir srityje yra atbėgėlių. Vieni kalbėjo, kad apie 100 tūkst., kiti, kad apie 25 tūkst., todėl buvo pradėta pabėgėlių registracija. Tačiau žmonės vengė registruotis, be to, pabėgėlių Vilniaus srityje ir toliau daugėjo, nes iš Suvalkų, Gardino ir kitų sričių bei miestų žmonės nelegaliai bėgo per naują Lietuvos sieną.

Savaime suprantama, karo atbėgėliams, kaip svetimos ir priešiškos Lietuvai valstybės piliečiams, buvo numatyta nemaža apribojimų. Visų pirma jie turėjo registruotis vietos policijos nuovadoje, negalėjo savavališkai keisti gyvenamosios vietos, priklausyti politinėms organizacijoms, dalyvauti tų organizacijų veikloje ar apskritai politiniame Lietuvos gyvenime, be įstatymais nustatyto leidimo dirbti apmokamą darbą arba verstis verslu, skaityti paskaitas ir daryti pranešimus.

Kad suvaldytų nepaklūstančius Lietuvos įstatymams atbėgėlius, izoliuotų įvairius nusikaltėlius, Lietuvos administraciniai organai Pabradėje atidarė priverčiamojo darbo stovyklą, dalį atbėgėlių ištrėmė iš Lietuvos. Antai per 1940 metų pirmuosius tris mėnesius už slapstymąsi, vengimą registruotis, antivalstybinę veiklą ir kitokius nusikaltimus iš Lietuvos buvo ištremta 50 atbėgėlių.

Atbėgėlių registracija Vilniuje buvo baigta 1940 m. sausio 20 d., o Vilniaus srityje vasario 9 d. Iš viso buvo užregistruoti 26 579 pabėgėliai, iš jų – 3727 lietuviai, 12 052 lenkai, rusai, baltarusiai ir 10 800 žydų. Lietuviai atbėgėliai daugiausia buvo valstiečiai, žydai – pirkliai, amatininkai bei laisvųjų profesijų žmonės, lenkai – valdininkai, visuomenės veikėjai, laisvųjų profesijų žmonės.

Tačiau pabėgėlių skaičius Lietuvoje ir toliau didėjo, nes iš internuotųjų stovyklų paleidžiami kariai irgi buvo priskiriami pabėgėlių kategorijai, kuriais teko rūpintis Lietuvos Raudonajam Kryžiui. 1940 m. liepos 1 d. lenkų tautybės atbėgėlių įskaitoje jau buvo 21 688, žydų – 11 034.

Iki 1940 m. liepos 1 d. iš užsienio atbėgėlių reikalams buvo gauta 5 549 720 lt. Lietuvos valstybės iždas prie šių sumų primokėjo 2 539 850 lt. Taigi iš viso atbėgėliams šelpti skirta 8 089 570 lt. Daugiausia paaukojo American Joint Distribution Committee – apie 3 mln., Huverio komitetas – 0,8 mln., Didžiosios Britanijos organizacijos – 1,2 mln., kiti aukotojai – apie pusę milijono.

Gautos sumos buvo paskirstytos taip: Lietuvių atbėgėlių komitetui – 137 654 lt, Lenkų atbėgėlių komitetui – 1 257 886 lt, Lenkų ateivių komitetui – 1 140 950 lt, Žydų atbėgėlių komitetui – 4 102 950 lt, Žydų ateivių komitetui – 370 800.

Geriausioje padėtyje atsidūrė žydų tautybės pabėgėliai, o blogiausioje – lietuviai. 1939 m. gruodžio mėn. vienam žydui atbėgėliui išeidavo 2,50 lt dienai, vienam lenkui – 1,25 lt, o vienam lietuviai – tik 0,85 lt.

Kadangi daugiausia buvo aukojama žydų organizacijų, todėl daugiausia lėšų ir turėjo žydų komitetas. Lietuvių pabėgėlių reikalais rūpinosi Draugija užsienio lietuviams remti, kuri pirmiausia ėmėsi lietuvius įdarbinti ir tik artėjant žiemai susigriebė, kad juos reikia apgyvendinti bei šelpti. Lietuviais taip pat rūpinosi Draugija Vilniaus kraštui remti ir pagaliau Lietuvos Raudonasis Kryžius, taigi trys organizacijos, o iš tikrųjų nė viena kaip reikėtų.

***

Nors Lenkijos jau nebuvo, puikybės nepametę didlenkiai atbėgėliai į lietuvius ir Lietuvą tebežiūrėjo iš aukšto, su panieka. Net tai, kad lietuviai draugiškai priėmė pabėgėlius, žmoniškai elgėsi su jais, nė kiek nepakeitė daugumos atbėgėlių šovinizmo ir nenuslopino jų pykčio Lietuvai. Lietuviai buvo tolerantiški, teikdavo lengvatų, pašalpų, leisdavo apsigyventi atbėgėliams ar jų giminaičiams bei pažįstamiems pasirinktose vietose, bet tuo neretai buvo pasinaudojama piktam.

Prasidėjo vietos lenkų kurstymas, kad Lenkija bus atstatyta dar didesnė negu buvo, o Lietuva bus inkorporuota į tą didžiąją Lenkiją, todėl nereikią paklusti naujai lietuviškai administracijai. Ėmė kurtis ir plėstis slapti rateliai, dažnai naudojamasi vietos lenkų organizacijomis.

Buvo pradėti kaupti ginklai, prasidėjo pasikėsinimai prieš lietuvių sargybas Vilniuje. Be to, prasidėjo antilietuviška propaganda ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o 1940 m. sausio mėn. Lietuvos valstybės saugumo organai susekė dvi pogrindines lenkų organizacijas, kurios veikė prieš Lietuvos valstybę.

Ryšium su lenkų antivalstybinių organizacijų panaikinimu Vilniuje užsienio valstybių spaudoje pasirodė straipsnių, kad lenkai vis dar neišmoko susivaldyti toje valstybėje, kurioje galėjo prisiglausti nuo karo siaubo, ir kad jie yra netvarkos bei neramumų židinys. Laikraščiai taip pat pabrėžė, kad antilietuviškos veiklos iniciatoriai yra iš įvairių Lenkijos sričių atbėgę lenkai inteligentai, kurie Vilnių nori padaryti sąmokslininkų centru.

Šalia atbėgėlių, 1940 m. žiemą iškilo ir ateivių problema, t. y. lenkų, atvykusių į Vilnių 1920 m. rugpjūčio–1939 m. rugsėjo 1 d. ir neturinčių teisės gauti Lietuvos pilietybės. 1940 m. gegužės 15 d. baigus ateivių registraciją, paaiškėjo, kad užregistruoti net 97 893 žmonės ir jų šeimų nariai, 9546 pensininkai ir karo invalidai, 3862 karių šeimų nariai, 32 073 buvę valdininkai ir jų šeimų nariai, Vilniaus srityje – 11 084. Tai buvo kompaktiška grupė, daugiausia inteligentai, daugelį metų Bocianskio bei Jelbžykovskio auklėti antilietuviška dvasia.

1940 m. birželio 15 d. Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, karo atbėgėlių padėtis pasikeitė. Užteko vien atsisakyti priimti TSRS pilietybę, ir už tai atbėgėliai iš Lenkijos bei kitų šalių buvo areštuojami. Tačiau ne visi pageidavusieji gavo TSRS pilietybę. Ją suteikiant buvo taikomas klasinis principas, ir visi, įtraukti į „išnaudotojų“ klasės kategoriją, pilietybės negavo ir buvo areštuojami.

Prasidėjus TSRS ir Vokietijos karui, atbėgėlių padėtis Lietuvoje iš pagrindų pasikeitė.

************

Sutrumpintas straipsnis „Lenkai, Antrojo pasaulinio karo atbėgėliai, Lietuvoje (1939 m. rugsėjis–1940 m. birželis)“ iš leidinio Rytų Lietuva: Istorija, kultūra, kalba (Redakcinės komisijos pirmininkas Vacys Milius, Vilnius: Mokslas, 1992), p. 104–116.

Parengė Dainius Razauskas