Siekiant geriau susipažinti su svarbiausiu mūsų dvasinės kultūros elementu – lietuvių kalba, jos žodžio raiška ir grožiu, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ir TS-LKD bendrijos „Lietuvos krikščionys demokratai“ Kauno skyriaus iniciatyva buvo surengta švietėjiška vakaronė „Vaižganto mintys apie lietuvių kalbą“.
Renginio svečias – J. Tumo- Vaižganto muziejaus švietėjas, Vytauto Didžiojo universiteto magistras Remigijus Jakulevičius su didele meile papasakojo apie lietuvių kalbos ištakas, jos atsilaikymą siautėjant įvairiems atėjūnams, rašytojo Vaižganto reikštą meilę lietuvių kalbai, padėjusiai neprarasti tautinės sąmonės, siekusiai atkurti Lietuvos valstybingumą, savo tautinę kultūrą.
Jis dar carinės priespaudos metais, slapta ar atvirai redaguodamas rašinius, kovojo prieš rusifikaciją ir polonizaciją, kovojo už lietuviško žodžio išlikimą, už tautinio savitumo išlaikymą, suvokdamas tautą kaip pagrindinę žmoniškumo formą, išaugusią iš gimtosios žemės šaknų, istorijos.
Tauta atsiskleidžia kalba, savo kūrybine energija, tarpusavio darna. Literatūros tyrinėtoja Vanda Zaborskaitė Vaižgantą apibūdino kaip dvasinio prado, žmogiškos kūrybos, tautos kultūros aukštintoją.
Pranešėjas pabrėžė, kad Vaižgantas lietuvišką žodį sulygino su motina, cituodamas rašytojo žodžius: „Kalba mums lygiai brangi kaip pati motina, kuri ją mums davė duodama gyvybę…“ (Vaižgantas, Raštai , 12 t., 246 psl.). To gyvybingumo atspindžiai reiškiasi daugelyje mūsų literatūros klasiko, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjo Juozo Tumo- Vaižganto raštuose.
Vakaronės metu vyko ir gyvos diskusijos, reiškusios susirūpinimą dabartie lietuvių kalbos būkle. Kilo pagrįstas klausimas – ar ji dabar laikoma konstitucine vertybe?
Kai kur viešame gyvenime jau lietuvių kalba sunku susikalbėti, atvykusieji į Lietuvą gyventi – daugelis nesistengia jos mokytis, o kai kada atitinkamos mūsų institucijos ir nesudaro tam sąlygų. Todėl vis labiau girdime kalbančius rusiškai. Nerimą kelia lietuvių kalbos vartojimo lauko siaurinimas, vis didėjanti nelietuviškų žodžių rašybos gausybė, išstumianti lietuviškus užrašus, lietuviškus žodžius viešose iškabose.
Siekiant ilgainiui lietuvių pavardes paversti lyčiai neutraliomis, siūloma dirbtinai kurti moteriškas pavardes, pažeidžiant lietuvių kalbos pavardžių sistemos gramatinį funkcionalumą. Seime siūlomos moteriškų pavardžių sudarymo pataisos supanašėtų su slavų kalbų pavardėmis, prarastume istoriškai natūraliai susiklosčiusį lietuvių pavardžių darybos savitumą.
Lėtai vyksta atvykusių į Lietuvą svetimtaučių vadinamos integracijos procesas, nėra atsakingų institucijų tarpusavio veiksmų suderinamumo.
Valstybės kontrolės paskelbtais duomenimis pernai savivaldybės nepasinaudojo 311 tūkstančių eurų, skirtų ukrainiečių pabėgėlius mokyti lietuvių kalbos. Kaip rašyta spaudoje, Laisvės partijos atstovė – Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė reikiamai nepanaudojo 35 mln. eurų, kuriuos skyrė Europos komisija lietuvių kalbos plėtros parengtiems projektams realizuoti informacinėse technologijose. Daug kam sunku perskaityti leidžiamų leidinių autorių pavardes ar pavadinimus, parašytus ne pagal tarimą, o vadinama originalia išvaizda.
Baigiantis šiam prasmingam renginiui, Remigijus Jakulevičius, cituodamas Vaižganto žodžius „ … nebetekus gimtųjų tėvelių, man buvo dar kita mano dvasios motutė – Lietuva ir lietuvybė…“, palinkėjo mums visiems gerbti ir mylėti savo kalbą, savo papročius, tradicijas, neprarasti lietuviškos dvasios, tikėjimo, savo dvasinės kultūros.
Esame dėkingi Gerb. Remigijui už mus sušildžiusius paskleistus vaižgantiškus žodžius, už paskleistą lietuviško žodžio meilės šilumą.
