Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) Lietuvos Respublikos Seimui pateikė neigiamą išvadą dėl Seimo narės Ievos Pakarklytės teikiamo ir Seime po pateikimo priimto svarstyti, moterų pavardžių rašybos su galūne -a įteisinimo projekto (Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas).
Kaip žinia. VLKK ir Valstybinės kalbos inspekciją panaikinti užsibrėžusios Laisvės partijos atstovė Ieva Pakarklytė Seime yra įregistravusi projektą, kuriuo siūloma papildyti Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo siekiama įteisinti atvejus, „kai norima suteikti moterišką pavardę su galūne -a ar -ia, daromą iš vyriškos pavardės, turinčios galūnę -a ar -ia“
VLKK išvada yra neigiama tiek dėl kalbinių, tiek dėl teisinių priežasčių. VLKK išvadoje teigiama, kad būtų padarytas neigiamas poveikis šalies kalbiniam ir kultūriniam tapatumui, nes šis siūlymas nedera su lietuvių kalbos tradicija.
Pasak VLKK jei toks siūlymas būtų priimtas „tai būtų nepaisoma teisinio aiškumo ir sistemiškumo principų, pažeidžiami lietuviškų pavardžių sistemos dėsningumai, daromas neigiamas poveikis šalies kalbiniam ir kultūriniam tapatumui bei savitumui“.
VLKK paaškino, kad: „Moterų pavardės lietuvių kalboje yra išvestinės, jų sudarymo dėsningumai aprašyti gramatikose ir reglamentuoti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. N-2 (87) „Dėl moterų pavardžių darymo“. Moterų pavardės gali būti sudarytos su priesagomis, žyminčiomis jų šeiminį statusą, arba tuo atžvilgiu būti neutralios – be priesagos, tik su galūne –ė. Nepriesaginis darybos būdas vien su galūne –ė nustatytas šiuo nutarimu greta vyraujančio priesaginio siekiant išvengti prielaidų moterų diskriminacijai pagal šeiminį statusą.
Pabrėžtina, kad jis paremtas autentiškais lietuvių kalbos faktais, fiksuotais istoriniuose dokumentuose ir tarmėse. Kartu pastebėtina, kad vyrų pavardės, kitaip nei moterų, kurios turi tik galūnę –ė, turi visas vardažodžių galūnes: -(i)as, -(i)a, -ė, is, -(i)us, bet su galūne –ė jų yra mažiausia“.
Siūlymas nustatyti išimtį „dėl moterų pavardžių su galūnėmis –a ar –ia, kai tokia yra vyriška pavardė“, vertintinas kaip žingsnis link vyrų ir moterų pavardžių sutapimo, kitaip sakant, pažodinio „bendros pavardės“ nustatymo. Tokių pageidavimų pasitaiko, o kai kuriais atvejais žengiama dar toliau, pageidaujant turėti pavardę be galūnės, t. y. atsisakyti lietuviškų baigmenų, trumpinti pavardę po skiemenį ar raidę iš vienos ar kitos jos pusės. Tokie asmenvardžiai nebebūtų lietuviškos pavardės“, – teigia VLKK.
Pasak VLKK, lietuvių kalboje šeimos narių pavardės yra skirtingos formos – tai kultūrinis savitumas, nesudarantis pagrindo diskriminacijai.
„Europa yra daugiatautė ir daugiakalbė, kalbų savitumai čia yra gerbiami ir pripažįstama šalių teisė juos apsaugoti ir reglamentuoti. Nėra žinoma, kad lietuviai būtų iškėlę bylų dėl diskriminacijos pagal pavardės formą. Tuo labiau nėra žinoma, kad moteris dėl pavardės formos patirtų diskriminaciją šalyje – Lietuvoje moterys eina aukščiausio lygio pareigas Seime, Vyriausybėje, ar turėdamos lietuviškas pavardes su priesagomis, ar tik su galūne –ė, ar turėdamos kitakalbes pavardes“, – rašoma VLKK pranešime.
VLKK šia proga priminė pavardės, kaip tam tikros asmenvardžių kategorijos, esmines ypatybes. Pavardės yra kitokie asmenvardžiai nei vardai, pravardės, slapyvardžiai. Pavardės esminė ypatybė – rodyti priklausymą šeimai ir giminei, todėl pavardės pakeitimas, palyginti su vardo pakeitimu, yra apribotas.
Tiek moterų, tiek vyrų pavardės yra arba paveldimos, arba įgyjamos per santuoką. Lietuviškoje kultūroje sutuoktiniai turi ne vieną pasirinkimą: gali pasirinkti kaip bendrą pavardę kurią nors iš jų dviejų, gali pridurti sutuoktinio pavardę prie turimos arba gali apskritai turimos pavardės nekeisti – pasilikti iki santuokos turėtą savo pavardę (Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333, 9 p.).
Taigi, pasak VLKK, sutuoktiniai nebūtinai turi keisti turimą pavardę – jie gali turėti bendrą pavardę, bet jų, plačiau žiūrint, šeimos (giminės) narių pavardžių formos skiriasi pagal lytį. Pasirinkus keisti turimą pavardę į sutuoktinio (-ės) ar tokią pridėti prie turimos, atsižvelgiama į tai, kokios toje giminėje yra vyrų ir moterų pavardžių formos.
Pavyzdžiui, jei vyras renkasi sutuoktinės pavarde Bironaitė giminės pavardę, įgyja pavardę ne Bironaitė, o tokią, kokia yra vyrų pavardė jos giminėje (Bironas) ir jų šeimos bendra pavardė, kaip ir giminės, – Bironai; taip pat ir moteris, jeigu renkasi sutuoktinio, kurio pavardė – Gruodys, pavardę, tai įgyja teisę turėti tokią pavardę, kaip moterys jo giminėje – Gruodienė arba Gruodė (bet ne Gruodys), o dukters pavardė dėsningai būtų Gruodytė ar Gruodė (bet ne Gruodaitė, nebent tokia moterų pavardžių tradicija toje giminėje).
Rugsėjo 27 d. VLKK išplatintame prnešime rašoma:
/.../ Verta pastebėti, kad kiekviena kalba turi savus asmenvardžių dėsningumus. Tarp Lietuvos Respublikos gyventojų taip pat funkcionuoja įvairiausių kalbinių tradicijų pavardžių, tarp jų ir su galūnėmis -a, -ia. Tokios formos moterų pavardės sudarytos ne pagal norą – jos sudarytos pagal tų kitų kalbų (tikėtina – latvių, lenkų, baltarusių (gudų), rusų) asmenvardžių dėsningumus ir toli gražu ne visada sutampa su vyriškomis. Taigi, pirma, pavardės yra kalbos sistemos dalis ir lietuvių kalboje turi savitus nusistovėjusius dėsningumus – siūloma pataisa nedera su lietuvių kalbos tradicija. Nėra jokių duomenų, rodančių, kad moterų antrieji (t. y. po vardo ėję) asmenvardžiai, vėliau virtę pavardėmis, būtų turėję galūnes -a, -ia (t. y. kad būtų sutapę su tokias galūnes turinčiomis vyriškomis pavardėmis). Lietuviškos pavardės su galūnėmis -a ir -ia yra vyriškos, ne moteriškos. Apskritai šeimos narių – vyrų ir moterų – pavardės turi skirtingas, iš giminės tradicijos paveldėtas pavardės formas. Antra, svarstyti ir spręsti lietuvių kalbos vartosenos ir norminimo klausimus yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kompetencija ir funkcija pagal Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą, atitinkamai „moterų pavardžių lietuviška forma (lietuviškais rašmenimis) darymo taisyklės“ neturėtų būti Asmenvardžių įstatymo objektas. Tam skirtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. N-2 (87) „Dėl moterų pavardžių darymo“. Iš esmės sutinkame su Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2023 m. gegužės 15 d. išvadoje Nr. XIVP-2700 „Dėl Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto“ 1 ir 2 punktuose pateiktomis pastabomis, tarp jų: „… projektu siūlomas teisinis reguliavimas, kuriuo įstatyme būtų nustatyta viena konkreti gramatinė moterų pavardžių darymo taisyklė, ne tik sistemiškai nederėtų su keičiamo įstatymo nuostatomis, bet ir įsiterptų į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, specialiomis žiniomis grindžiamos profesinės kompetencijos sritį.“ Taip pat sutinkame su Teisės departamento teiginiu, kad siūlomu teisiniu reguliavimu moterų lietuviškų pavardžių darybos taisyklių sistemos vientisumas būtų suardytas ir tuo požiūriu, kad projektu teikiama moterų pavardžių darybos taisyklė būtų vienintelė taikoma ne visoms, o tik daliai moterų ir mergaičių, nes siūlomu nauju būdu (su galūne -a ar -ia) lietuviškos moterų ir mergaičių pavardės galėtų būti daromos tik iš vyriškų pavardžių su tokia pat galūne ir toks teisinis reguliavimas kažin ar atitiktų iš konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kylančius reikalavimus. Atitinkamai, siekiant lygiateisiškumo, tektų nustatyti galimybę „daryti“ moterų pavardes taip pat ir su galūnėmis -(i)as, is, -(i)us. Kitaip sakant, pavardžių sistemos dėsningumų neliktų. Šiuolaikinėje visuomenėje gali nutikti, kad sąjunga bus sudaryta tarp asmenų pavarde Kavaliauskas ir Baranauskas, Jankus ir Sutkus, Daukša ir Radvila – aišku, kad tai vyrų, ne moterų pavardės. Kita vertus, gana nesunkiai suprantama, kad Jablonskaitė, Sapiegaitė, Jablonskienė, Sapiegienė, Jablonskė, Sapiegė – pavardės, sudarytos pagal lietuvišką, o Jablonska ir Sapega – pagal kitų kalbų tradiciją.
Rugsėjo 14 d. šiuo klausimu jau yra tvirtai pasisakę ir Lietuvių kalbos instituto (LKI) mokslininkai – kalbininkai, kurie be kita ko pabrėžė, kad negalima darkyti lietuviškų pavardžių sistemos „nemotyvuotai, iš esmės remiantis tik subjektyviais estetiniais ir pan. kriterijais /…/ neatsižvelgiant į natūraliai susiklosčiusią lietuvių kalbos sistemą ir savitumą“ ir savo išvadą apibendrinę tvirtai pagristu priesaku į kurį verta įsiklausyti ne tik Seimo nariams, bet ir kiekvienam iš mūsų:
Rūpintis savo individualia tapatybe, ignoruojant visos tautos sukurtą kalbos tapatybę, yra nepriimtina, jei suvokiame save kaip tautą, visuomenę, o ne kaip paskirus individus.
Su LKI mokslininkų įstatymo Nr. XIV-903 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto vertinimu galima susipažinti čia:
Parengta pagal VLKK pranešimą ir Alkas.lt žinių šaltinius
Lietuviškos pavardės pasižymi išskirtiniu informatyvumu. Tai išmanantiems jos yra neįkainojamas žinių šaltinis. Na, o taip išoperuotos , jos praranda savo vertingąsias savybes, kurių mums pavydi Vakarų kalbininkai. Tačiau, kaip ir komercinė QWyXinė „abėcėlė”, pavardės su nebyliomis galūnėmis labai patiks pasų klastojimo verslui. Kuo mažiau informatyvus pavardės užrašas, tuo daugiau darbo teisėtvarkai, pasieniečiams, Inter~ ir kt. ~polams, tuo ilgiau trunka išsiaiškinti, kas yra kas. Dėl to pas kažką pavėluos pagalba, o kažkam nedoram ji padės neįkliūti, nors sukiosis teisėtvarkai panosėje…
Pagal dabartinės valdžios sampratą, reikia viską suniveliuoti, panaikinti bet kokį tautos išskirtinumą. Netgi tautinė vėliavėlė ant numerių kažkam jau užkliuvo. Turėtume suprasti, kad ir demokratiškai susijungę su Ukraina bei Baltarusija taptume mažuma. Per laiką tokioje sąjungoje net neliktų lietuvių valstybinės kalbos, nes sėsliojo kaimo, kuris išsaugojo seniausią indoeuropiečių kalbą, beveik nebeliko. Pagal veiksmus valdančioji partija neturėtų vadintis nei konservatoriais, nei krikščioniais.
O kur buvo ta VLKK, kai buvo būtina Seimui pasakyti, kad poltiniais inyeresais siūlomos tos “trys raidės” lietuvių kalbos raidyne ardytų lietuvių kalbos rašmenų sistemą, – atsirastų, kad tas pats garsas, kalbiškai nepagrindžiant, taptų rašomas ne vienu, o keliais rašmenimis. .
bandymas
blokada?
„Jablonska ir Sapega – pagal kitų kalbų tradiciją“ – kodėl aiškiai nepasakyta, kad būtent pagal slavų k. tradiciją, kad tokios pavardės dar vienas žingsnis link galimos lietuvių tautos slavizacijos?
Tai kad Jablonskė ir Sapiegė – latviškos pavardės.
Čia mini JablonskA, SapiegA. Bendrai kalbant, latvių kalba daug labiau užteršta rusicizmais, negu lietuvių.
Nepamirškime ilgaamžio germanų poveikio latvių kalbai.
~Ė baigmens savo pavardėms reikalavusios mielosios ponios, šantažuodamos VLKK bei LKI dėl ~E latvių moterų pavardėse, visai užmiršo, jog ir germanams būdingos pavardės, užsibaigiančios ~E raide. Tad ar galima būti tikriems, kad mūsų braliukų bei sesučių pavardėse tos ~E – ne germanų valdymo palikimas? Juk kas valdė, tas jas ir patvarkyt galėjo, kaip jų ausiai ir akiai maloniau (lygiai, kaip ir Vilniaus krašte pavardės buvo tvarkomos)
Pirmiausiai, tai Lietuvos politikoje mažiau reikėtų dairytis kaip kas yra daroma kitur, lyg neturint savo galvų. Juo labiau klausimais kalbos srityje, kai esame išlaikę kalbą kaip senovę menančią vertybę ir kartu tinkančią šiandieniam naudojimui. Taigi ko verta ta VLKK, vykdžiusi tų mielųjų poniučių antikalbines užgaidas…