Verkių Rasos šventės siela – Nijolė Balčiūnienė (I)

Sulaukę rudens lygiadienio prisiminkime išlydimą vasarą. Liepos pradžioje Alkas.lt studijoje lankėsi geografė, etnologė, Etninės kultūros globos tarybos narė Nijolė Balčiūnienė. Jos 24-verius metus rengiamos Rasos šventės Vilniaus Verkių parke jau tapo istorija. Per ketvirtį amžiaus išaugo karta kuri šią šventę laiko savo prigimtine.

Rasos Verkiuose pritraukia gausų būrį žmonių ne tik iš Vilniaus bet ir iš visos Lietuvos bei svečių šalių.

Kalbamės su Nijole apie jos kasmet atkuriamą Rasos šventės aukurą, apie aistrą etninei kultūrai, meile gamtai ir protėvių tikėjimui.

Nijolė Zalatorienė iš Panevėžiosužavėta šių metų Rasos šventę Verkiuose Nijolei Balčiūnienei rašė:

Tai buvo pati šviesiausia metų naktis. Stebuklų stebuklas. Nuoširdžiai dėkoju Jums, p. Nijole Balčiūniene už puikiai surengtą Rasos šventę Verkiuose.

Ruošėmės ir mes: dukra iš anksto pasikabino seniai nešiotą lininę suknelę,o aš beveik pusdienį pyniau ir tobulinau ąžuolų vainiką.

Ir patekome abi į šventės sūkurį: praėję pro žolynais išpinto bromo vartus, pajutom, kaip abi už rankų pačiupo arčiausiai stovintieji, ir ratai, rateliai nebesustojo.

Tiek daug tautybių, net skirtingų rasių vienoje vietoje ir plačiai besišypsančių žmonių seniai neteko matyti.

Mus visus suvienijo šypsenos,dainos ir kapelų muzika. Šventės siautulys taip įtraukė, kad buvo nebe svarbu, kad ne visi supranta lietuviškai. Man ir šiandien ausyse tebeskamba: „Ir lietuviai,ir poliakai - visi šoka krakoviaką!".

Kas gali būti gražiau, kai šventėje kalba ne žodžiai,o širdys?

Tai buvo mūsų visų akių, šypsenų ir širdžių bendrystė. Punsko lietuviai grojo ir dainavo irgi iš visos širdies, nors prieš šventę įveikė ilgoką kelionę. Jautėme, kad Jūs, p. Nijole, su didžiausia meile sutikote ir globojote visus meno kolektyvus, o jie dėkojo už galimybę linksmintis kartu, išreikšdami nuoširdžią pagarbą Jums.

Nepaleiskite šios šventės vairo. Jūsų patirtis, atsidavimas ir didelė meilė papročiams sukuria Rasos šventės stebuklą, kurio laukia tūkstančiai vilniečių ir miesto svečių.

O kai laužas mažėjo ir geso, ant Kupolės suposi sėkmingai užmesti vainikai, Verkių parko medžius apgaubė sutemos, sušilę ir suplukę nuo dainų ir šokių šventės dalyviai pajudėjo Neries pusėn. Pro ošiantį senąjį malūną, kvepiant žolynams, apšviesta deglų, besileidžianti nuo kalno minia buvo panaši į tingų prieš saulę besišildantį žalčiuką: raitėsi, raitėsi, vyniojosi pakalnėn, visi nutilę, apgaubti paslapties, bet kartu ir tokie artimi. Kaip vienas kumštis: be stumdymosi, be skubėjimo...

Kaip gera buvo matyti, kad paskui Jus, p. Nijole, einančią priekyje, apšviesti žiburėliais, stebuklingoj nakty juda ilgiausia grandinėlė. Vieni - plukdyti vainikus, o kiti - pasigrožėti. Ant kalno liejosi „Griežikų“, melodijos, pakalnėj - akimis sekėm mažas plaukiančias liepsneles.

Trumpiausia metų naktis užbūrė. Visus. Net ir tuos, kurie nesupranta lietuviškai.

P.S.: Jūs, p.Nijole, nebuvot draugiška prekeiviams - neįsileidot į šventę. Tai taip teisinga. Dėlto laimėjom visi,nes viską matėm blaiviomis akimis. Šokom ir dainavom iš visos širdies, juokėmės iki nugriuvimo, pajutome, kad kvepia ne tik supinti vainikai, bet ir vakaro vėsa,o laužo liepsnos kažką vis buria ir buria.

Pagarbiai

Nijolė Zalatorienė iš Panevėžio.

Vyginto Jankausko nuotraukos iš 2023-ųjų metų Rasos šventės Verkiuose: