Vatnikams advokataujančiųjų mėgstamos temos yra tausotinoji „rusų kultūra“ ir „negali būti kolektyvinės atsakomybės“. Dėl atsakomybės daug nerašysiu, tik priminsiu: jeigu krataisi kolektyvinės atsakomybės, pamiršk savo kolektyvines teises, nes nėra teisių be atsakomybės.Pastebėtina, kad „rusų kultūros“ advokatai makiaveliškai sukioja kolektyvinių ir individualių teisių klausimus taip, kaip jiems ir rusams naudingiau.
Būkite nuoseklūs: jeigu nėra kolektyvinės atsakomybės už karo nusikaltimus, o tik individuali, tai nėra ir kolektyvinės kultūros, tėra paskiro individo kultūra.
Jeigu rusas nejaučia kaltės už savo kaimyną, prievartavusį Ukrainos moteris ir mergaites, nes „kuo aš čia dėtas, juk ne aš tai dariau“, tai jis neturi teisės savintis Aleksandro Puškino kūrybos, nes to neparašė, Puškino negimdė ir neauklėjo.
Tada viską galime sudėlioti į savo vietas:
• Aleksandras Puškinas sukūrė „Eugenijų Oneginą“, „Kapitono dukterį“, „Ruslaną ir Liudmilą“ ir daugybę puikių eilėraščių. Tai yra individuali A. Puškino kūryba. Rusijos valdžia ištrėmė Puškiną. Tai yra „didžioji rusų kultūra“.
• Michailas Lermontovas sukūrė geros poezijos. Tai yra individuali M. Lermontovo kūryba. Rusijos valdžia ištrėmė Lermontovą. Tai yra „didžioji rusų kultūra“.
• Fiodoras Dostojevskis sukūrė „Idiotą“, „Nusikaltimą ir bausmę“. Tai yra individuali F. Dostojevskio veikla. Rusijos valdžia Dostojevskį nuteisė mirties bausme, ją atšaukė ir Dostojevskį ištrėmė. Tai yra „didžioji rusų kultūra“.
• Ivanas Buninas parašė „Arsenjevo gyvenimą“, daug apsakymų, už tai gavo Nobelio premiją. Tai yra individuali M. Bunino kultūra. Pabėgo į užsienį, mirė Prancūzijoje, toli nuo „didžiosios rusų kultūros“.
• Vladimiras Nabokovas sukūrė „Lolitą“, „Mašenką“, „Lužino gynybą“ „Adą“ ir t. t., daug kartų nominuotas Nobelio premijai. Tai yra individuali M. Nabokovo kūryba, kiti rusai čia niekuo dėti. Rusijoje jo kūryba buvo draudžiama keliasdešimt metų. Tai yra „didžioji rusų kultūra“.
• Fiodoras Šaliapinas buvo operos žvaigždė. Tai yra individuali kultūrinė F. Šaliapino veikla. Turėjo bėgti iš Rusijos (manoma, kad pasinaudojo Jurgio Baltrušaičio vadinamuoju „Kauno ekspresu“), kuo toliau nuo „didžiosios rusų kultūros“.
• Sergejus Rachmaninovas – vienas didžiųjų XX amžiaus kompozitorių, virtuozas. Tai yra individuali S. Rachmaninovo kūryba. Emigravo į Jungtines valstijas, tolyn nuo „didžiosios rusų kultūros“.
• „Filosofų garlaiviu“ iš Rusijos ištremti filosofas Nikolajus Berdiajevas ir daug kitų intelektinio elito atstovų. „Rusų kultūros“ apologetai juos priskiria „didžiajai rusų kultūrai“, kurios atstovas Trockis teigė: „Išsiunčiame šiuos žmones, nes sušaudyti nebuvo preteksto, o pakęsti neįmanoma“.
• Nikolajus Gumiliovas – poetas, dramaturgas, vertėjas, kritikas. Jo kūriniai – individuali N. Gumiliovo kultūra. Sušaudytas 1921 metais. Tai yra „didžioji rusų kultūra“.
• Ana Achmatova – poetė, vertėja, literatūrologė. Jos kūryba cenzūruota, ji pati nuolatos persekiojama, dalis jos kūrybos Rusijoje drausta dar pora dešimtmečių po mirties. Tai ir yra tikroji „rusų kultūra“.
• Osipas Mandelštamas – poetas, eseistas, vertėjas. Ištremtas ir nužudytas – tai autentiška „didžioji rusų kultūra“. Kapo vieta nežinoma.
• Vsevolodas Mejerholdas – teatro režisierius, aktorius, teatro teoretikas. Individualus talentas, individualus kūrėjas. Suimtas, kankintas, sušaudytas. Žmoną, garsią aktorę Zinaidą Raich, nužudė septyniolika peilio dūrių. Taip veikia „didžioji rusų kultūra“.
• Nikolajus Vavilovas – biologas, genetikas, maistinių augalų žinovas. Visko pasiekė savo individualiu darbu. Numarintas badu kalėjime. Toks yra „didžiosios rusų kultūros“ veikimas.
„Didžioji rusų kultūra“ pasiekė šimtus asmenybių. Daug žmonių tapo garsiais kūrėjais nežiūrint to, kad gimė nuodingos „didžiosios rusų kultūros“ šešėlyje: Daniilas Charmsas numarintas badu psichiatrinėje ligoninėje, Isaakas Babelis sušaudytas, poetę Olga Bergolc kalėjime mušė tol, kol ji pagimdė negyvą kūdikį; Michailo Bulgakovo neskelbė ištisus dešimtmečius; sunkiai sergantis Varlamas Šalamovas mirtinai sušaldytas; Borisui Pasternakui neleido atsiimti Nobelio premijos ir privertė jos atsisakyti. Josifą Brodskį persekiojo ir ištrėmė iš šalies; dabar „didžioji rusų kultūra“ jį padarė Sankt-Peterburgo garbės piliečiu.
Autorius yra Lietuvos valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos viršininkas
„Būkite nuoseklūs: jeigu nėra kolektyvinės atsakomybės už karo nusikaltimus, o tik individuali, tai nėra ir kolektyvinės kultūros, tėra paskiro individo kultūra.”
Slidus teiginys. Bet žydams tikrai patiks – galės remtis A. Valotka, šaukdami apie kolektyvinę lietuvių atsakomybę už holokaustą Lietuvoje.
Gal ir ne. – Rado patikimą derlių duodantį būdą: tyliai eina pas premjerę ir išeina su milijonais….
KADANGI nėra kolektyvinės atsakomybės…., tai…. Straipsnis įdomus, bet dėrėjo išvengti šios dviprasmybės.
Puikus straipsnis.
„A propos“ visai nedraugauji su logika, kaip ir tie, kas bando primesti lietuviams kolektyvinę atsakomybę už holokaustą. Kolektyvinę atsakomybę galima primesti vokiečiams, bet Lietuvos valstybė, tauta, valdžia jokio holokausto nesugalvojo ir nevykdė, todėl lietuvių kolektyvinei atsakomybei jokio pagrindo nėra.
Logiškai viskas surašyta. Kelis procentus nuo visos tautos sudaro tie (paminėti ir nepaminėti) kultūros korifėjai? Vieną, du ar 0,….? O kelis procentus sudaro politikai, visa valdžios biurokratija, represinės struktūros, kurios masėms – tautai stumia ne kultūrą, o greičiau kažką priešingo – imperines ambicijas, demagogiją ir melą…
Kurių poveikis masėms stipresnis? Yra ne tik kultūra. Dar daugiau yra propagandos. Kiek parašyta knygų, pastatyta meninių filmų apie antrąjį pasaulinį karą? Virš 90% rusų nieko nežino apie Molotovo – Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus. Pagal juos antrasis pasaulinis prasidėjo 1941 m., o ne 1939 m. Visus tuos dešimtmečius po ano karo jie jaučiasi teisuoliais… Todėl nieko nuostabaus, kad nacistais ir fašistais įprato laikyti “kitus”, kurie kalba ne rusiškai…
Puikus straipsnis. AČIŪ
Iš tikrųjų A. Valotkos kaip VKI viršininko reikalavimas pašalinti nelietuviškai užrašytus lietuviškus vietovardžius Vilniaus rajone padarė šimteriopai didesnį poveikį visuomenei nei šis rašinys iš kultūros srities. Tačiau be abejonės jie abu daro poveikį ta pačia kryptimi skirtingose visuomenės sluoksniuose.