Z. Vaišvila. Vytauto Landsbergio smūgis anti-„sovietiniams“ patyčininkams“

Dažnai girdime: „Kam ką nors daryti, jei nieko nepakeisime!“ Ar tikrai? Metų metais samdiniai „putinaitės ir Co“ (jų vardai ir pavardės – niekiniai) apsiputodami tyčiojosi iš Justino Marcinkevičiaus, poeto ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės nario. Ir atrodė, kad daug kam įkalė į galvą patyčią iš poeto. Bent jau tarybiniais metais negyvenusiems.
Ir netikėtai visuomenė pratrūko, o „putinaitės ir Co“ pritilo. Ar ilgam?

Teks keisti užsiciklinusią jų plokštelę. Net ir Vytautas Landsbergis smogė jų „išvadai“ apie šią patyčią: „Kodėl taip malonu žeminti
artimą tavo? – Todėl, kad pats esi neaukštas…

Ta viešų patyčių kultūra nedaug kuo skiriasi nuo sadistiško mėsinėjimo kur nors Rainių miškelyje.  Švelniai kalbant… Jei iš tikrųjų norėtume atgimti, reiktų skelbti karą patyčioms… Nesusivokęs savižudis. Patyčių narkomanas. Tąsyk derėtų užjausti ir tokį ligonį su jo nejautra (dėl minėtos ribos), nes pats save žemina, degraduoja, o juk be reikalo.

Pasimėgauti artimo sąskaita – joks „reikalas“, nebent visai perteklinis. Tad ir patyčios iš Justino, kaip sau norite, atrodo nykiai. Užuojauta nykiems patyčininkams, jei pajėgtume.“ 

Bandau spėti apie savijautą tų inkščiančių samdomų šunyčių, anot V. Landsbergio, „patyčių narkomanų“, kurie manė, kad visada galės taip loti. O ir mokama už tai.

Prastai, „patyčių narkomanai“, pažįstate Vytautą Landsbergį, kuris diskusijos pradžioje viešai abejojo dėl paminklo Justinui. Ir ne tik.
Stebėtinai greitai buvo pakeista šios viešos diskusijos „pirminė išvada“. Paaiškėjo, kad „sistemos“ kojos molinės ir lengvai pažeidžiamos.

Pakako tik laiku ir tinkamai, tvirtai ir argumentuotai, gausiai viešai sureaguoti į konkurso paminklui Justinui Marcinkevičiui atminti ir skveriukui prie Rašytojų sąjungos sutvarkyti rezultatus. Ačiū ir prielaidas tam sukūrusiam neskelbiamam konkurso finansavimo šaltiniui. Ir ačiū tiems, kurie nepabūgo skelbti kitokią nuomonę.

Po konkurso rezultatų, kurie tapo dar viena patyčia iš
poeto, paskelbimo atsinaujino „patyčių narkomanų“ veikla, ir Rašytojų sąjunga buvo beatsisakanti savo skelbto konkurso.

Visų pirma, sveiku sarkazmu sureagavo Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkas Vidas Simanavičius, konkurso dalyvis: „Pagaliau laimėjo tikras postmodernus šedevras… visiškai nesvarbu, kad laimėtojai – tie patys garbūs ponai, laimintys visus iš eilės Vilniuje paskelbtus konkursus… į komisijos sudėtį nebuvo pakviestas nė vienas skulptorius,… konkursą laimėjo projektas, skambiai pavadintas „Trilogija“.

O pats kūrinys, išverčiant į paprastų žmonių kalbą – suglamžyta kėdė, kuri netgi turi funkciją!… Visi galėsime padėti savo sėdynes ant suglamžyto Justino Marcinkevičiaus atminimo. Pajusti duriantį ir nelygų imituojamo popieriaus paviršių.

Nostalgiškai prisiminti tarybinius laikus ir tualetinio popieriaus stygių…; pilna komisija garbių architektų, matyt, taip liejo prakaitą… analizuodami suglamžytos kėdės genialų paviršių, kad visiškai pamiršo, jog
pagal sąlygas aplinkui dar turėtų būti suformuotas skveras (suoleliai, žolytė ir pan.)… mažai pinigų galima prašyti buvo – tik 280000 eurų.“

Į diskusiją įsiterpiau gal ir drąstiško pavadinimo straipsniu. 

Tačiau konkurso nugalėtojai architektai Gintaras Čaikauskas ir Agnė Mockevičiūtė, skulptorius Gediminas Piekuras savo darbo aprašyme patys paskelbė tiesmuką patyčią iš Justino Marcinkevičiaus ir jo „Trilogijos“ („Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, o ir „Daukantas“ pridurtas): „Suglamžytas popieriaus lapas, simbolizuojantis itin nelygų (Karaliaus Mindaugo) sostą, į kurį atsisėdus galima bus pamatyti Katedrą.

Suglamžytas popieriaus lapas iš akmens simbolizuos Poeto gyvenimą ir kūrybą, kaip ir Lietuvos istoriją.“ Suglamžyto popieriaus forma, anot autorių, galinga ir monumentali!… „Taburetė virš galvos??? Jokiu būdu NE – tegul ir nenugludintas, bet vis tik – SOSTAS!!!“

Komisijos pirmininkas architektas Darius Linartas 2023-05-17 LRT „Ryto alegro“ laidoje (nuo 44:40) buvo dar atviresnis ir paaiškino, kodėl laimėjo šis projektas: „taip kolegialiai komisija svarstė … ir priėjo vieningos nuomonės …“ (ZV: vieninga nuomonė, kaip tarybinės liaudies?), nors pagal nuostatus komisijos nariai turėjo balsuoti atskirai už kiekvieną projektą), nes Justinas Marcinkevičius – daugiaprasmė asmenybė, kurios veikla Sąjūdyje vertintina teigiamai, o iki to – abejotina. Anot pirmininko, dėl to pasirinktas „nepatogus sostas“.

Pagrįstai manau, kad anonimiškai dirbusi komisija taip ir dirbo, „kad nebūtų kitų nuomonių“. Jos sudėtis paskelbta tik skelbiant laimėtojus, o skųsti jos sprendimą galima buvo per 5 dienas po
preliminaraus sąrašo paskelbimo, niekam nerodant projekto darbų ir vertinimų… Tai ką ir kaip galima buvo skųsti? Tobula „demokratija“, nuo tarybinės besiskirianti tik išraiškos priemone, bet ne esme.

Kaip suinteresuotas asmuo, visų pirma, LPS iniciatyvinės grupės narys, viešai klausiau, kaip galima teigiamai vertinti Justino Marcinkevičiaus veiklą Sąjūdyje ir neigiamai vertinti jo veiklą iki tol, jei Lietuvos žmonės jį vertino ir į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę išrinko, juo pasitikėjo dėl jo kūrybos, visų pirma, dėl jo pjesių „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, „Daukantas“, kurias ir poetas pripažino
svarbiausiomis jo kūryboje!?

Tačiau „kolegialiai“ balsavusiai, komisijai ar bent jau komisijos pirmininkui logikos nereikėjo. Paruošiamasis tokiam sprendimui priimti darbas buvo pradėtas jau po konkurso paskelbimo – vieša diskusija, ar iš vis tokiam Justinui Marcinkevičiui galima statyti paminklą?

Visuomenei apgynus poetą, Rašytojų sąjungai ir daliai komisijos narių „pasikalbėjus“ su pakviestais pašnekovais, matyt, bus tęsiamas poeto Justino Marcinkevičiaus ir Lietuvos istorijos „glamžymas“.

Su giliu skausmu širdyje „Taburetėje virš galvos“ poetas pats atsakė į šį klausimą, į kurį dauguma „diskutuojančiųjų“ nedrįsta atsakyti (kuo ne „sovietiniai“ laikai atėjo?): „Supratau: aš turiu būti
sunaikintas. Sunaikintas kaip poetas. Kaip pilietis. Jeigu neišlaikysiu – ir kaip žmogus. <…> Nejaugi niekas neišties rankos, nejaugi taip ir žūsiu melo srutose, šmeižto paplavose! Ačiū tau, nepriklausoma Lietuva, už tokią „dovaną“.“

Tai labai neįprasti šiam žmogui žodžiai, patvirtinantys jo gilius išgyvenimus. Pasigedau dalykiško atsakymo ir į klausimą, kodėl Justino Marcinkevičiaus poetinės dramos „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, „Daukantas“ buvo Tautos išgyventos ir įprasmintos, kodėl žmonės patikėjo, visų pirma, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvine grupe, kuri sutelkė, kad ir prieštaringus, bet įvairios patirties turinčius ir iškilius žmonėms žinomus autoritetus, ir aktyvius intelektualaus jaunimo
atstovus?

Kažkodėl Lietuvos Laisvės Lygos vedina didžioji visuomenės dalis eiti nepasiryžo. Atgimimo metais Rašytojų sąjunga buvo atvira visuomenei, Sąjūdžio iniciatyvinei grupei ir Sąjūdžio
Seimo tarybai. O šiais laikais?

Gal ir paminklas Justinui Marcinkevičiui tereikalingas, kad ir iš Rašytojų sąjungos didžiai liberali valdžia neatimtų pastato paklausioje vietoje. Juk šalia stovinčio centrinio pašto –
tradicinio miestų simbolio, pagal kuriuos tebeskaičiuojami atstumai tarp miestų, Vilniui „nebereikia“.

Pabaigai noriu padėkoti Širvintų ir Druskininkų merams už jų iniciatyvas statyti paminklą Justinui Marcinkevičiui. Tai – stiprus atsakas patyčioms iš poeto. Tik neskubėkite. Nereikia paminklų dėl paminklų ar rungimosi. Tai – ne tik jūsų apsisprendimas ir prasmingas darbas, bet ir atsakomybė. Stiprybės Jums!