Lenkija, 1920 m. rudenį okupavusi Vilnių ir Rytų Lietuvą, 1922 m. ją aneksavo, inkorporavo į savo sudėtį. Aneksuotame Vilniaus krašte Lenkijos valdžia vykdė lenkinimo politiką, kuri nuo 1927 m. vis labiau intensyvėjo.
Okupuota rytų Lietuva, arba tuo metu vadinamas Vilniaus kraštas, nuo 1925 m. pabaigos įvedus unifikuotą teritorijos dalijimą, susidarė iš trijų vaivadijų: Vilniaus, Balstogės ir Naugarduko, kurioms vadovavo vaivados, tiesiogiai pavaldūs Lenkijos vidaus reikalų ministrui. Vaivadijos dalijamos į apskritis, valsčius ir seniūnijas, kurioms vadovavo storastos, pavaldūs vaivadoms.
Administracijos valdininkams talkino policija bei kariuomenė, ypač pasienyje. Vaivadomis skirdavo aukštus lenkų kariuomenės pareigūnus, todėl ir visas krašto valdymas buvo sukarintas.
Lenkijos „pakraščių“ politika turėjo tikslą asimiliuoti joje gyvenančias tautas prievartiniu jų lenkinimu. „Lenkinimo politika buvo susijusi su šovinistine propaganda ir nacionalinės neapykantos skatinimu“ (B. Makauskas).
Vilniaus krašte buvo karo padėtis, ir tai ribojo lietuvių demokratines teises bei varžė jų kultūrinę veiklą. Administracija daugiausia vadovavosi bendraisiais Lenkijos įstatymais, bet išskirtinė padėtis krašto, siekusio prisijungti prie Lietuvos, uolesnius lenkų valdininkus skatino palaužti čia gyvenančių lietuvių valią, iš jų atminties išbraukti etninę savimonę. Lenkų saugumo valdininkai jau 1921 m. liepos mėn. teigė, jog „beveik kiekvienas lietuvis yra slaptas priešas“ (Lietuvos valstybinis archyvas, F. 21, Ap. 2, B. 10, L. 76).
***
Pirmos masiškos lenkų administracijos akcijos prieš lietuvius prasidėjo 1927 m. spalio mėn. Buvo uždaryta lietuvių mokytojų seminarija ir 42 pradžios mokyklos. Spalio 4 d. naktį buvo suiminėjami lietuvių kultūros veikėjai bei kunigai ir kalinami Vilniaus Lukiškių kalėjime. Po kurio laiko jie buvo paleisti, o mokyklos taip ir liko uždarytos.
Naujoji lietuvių persekiojimo banga prasidėjo po J. Pilsudskio mirties, 1935 metų pabaigoje. Tuo metu valstybinei lietuvių lenkinimo politikai ypač nusipelnė Pilsudskio armijos pulkininkas L. Bocianskis. 1935 m. gruodžio 4 d. jis buvo paskirtas Vilniaus vaivada ir juo išbuvo iki 1939 m. gegužės 19 d. L. Bocianskio valdymo metai buvo patys juodžiausi Rytų Lietuvos istorijoje.
Pavedus vidaus reikalų mininstrui, 1936 m. pradžioje jis parengė slaptą memorialą apie valstybinės administracijos politiką Lenkijos lietuvių atžvilgiu. Dokumente, tapusiame Rytų Lietuvos lenkų administracijos veiksmų programa, pagrindinis akcentas suteikiamas kultūriniams visuomeniniams klausimams. Dokumentas pateikia strateginį veiksmų planą. Be to, kai kur jame jau ir informuojama bei atsiskaitoma už atliktą darbą.
Visoms lietuvių redakcijoms buvo uždrausta vartoti terminus „Nepriklausomoji Lietuva“, „Vilniaus kraštas“ ir t. t.
Reikalaujama, kad lietuviai kunigai, neturintys lenkų pilietybės dokumentų, būtų ištremiami, o turintys – kilnojami į parapijas ar perkeliami tolyn į Lenkiją, kad jų įtaka vietos gyventojams būtų mažesnė. Į lietuviškas parapijas vaivados nurodymu turėjo būti skiriami kunigai lenkai. Šie klausimai buvo suderinti su Vilniaus arkivyskupu R. Jalbžykovskiu, kuris laikėsi tokios pat lenkinimo politikos.
Buvo numatoma pamažu uždaryti visas privačias lietuviškas mokyklas ir uždrausti namų mokymą. Iš karto tai padaryti neįmanoma, nes nėra papildomų lėšų valstybinėms mokykloms steigti. L. Bocianskis gerai suvokė, kad didžiausias lietuvių integracijos į Lenkijos kultūrą stabdys buvo lietuvių kalba, todėl stengėsi, kad ji būtų kuo mažiau vartojama valstybinėse pradinėse mokyklose.
Lenkijos Respublikos Tikybų ir švietimo reikalų ministerijos 1924 m. liepos 31 d. nuostatuose buvo nurodyta, kad jei bent 20 tėvų norėtų mokyklos dėstomąja valstybine kalba, reikėtų steigti mišrią dvikalbę mokyklą.
Suprasdamas, kad lietuvių lenkinimo politika yra procesas, L. Bocianskis iš karto neatsisakė nuo lietuvių kalbos valstybinėse mokyklose, tačiau numatė, kad jos turėtų mokyti ne lietuvių, bet lenkų mokytojai.
Dėl lietuvių stojimo į [Vilniaus] Stepono Batoro universitetą laikomasi tokios nuostatos, jog jų skaičių reikia mažinti. Todėl sūloma sugriežtinti lietuviams stojamuosius egzaminus, pridedant kai kurių klausimų iš polonistikos ir mokslų apie Lenkiją.
***
Lenkų administracija sistemingai varžė lietuvių draugijų veiklą. Nuo 1935 m. pabaigos iki 1937 m. pradžios Vilniuje ir visose trijose vaivadijose iš 789 draugijų skyrių buvo uždaryti 462 skyriai.
Privatų lietuvių švietimą Vilniaus krašte organizavo Vilniaus švietimo draugija „Rytas“ (įsteigta 1913 m). 1920 m. nuo jos atsiskyrė ir tapo savarankiška Švenčionių „Ryto“ draugija. Abi draugijos 1927 m. turėjo apie 180 pradinių mokyklų, 2 gimnazijas, mokytojų seminariją ir 50 vakarinių kursų. Lietuvių švietimo plitimas lenkų administracijai buvo neparankus, todėl po 1927 m. jos vykdytų akcijų didžioji dalis „Ryto“ mokyklų buvo panaikinta. 1935 m. veikė tik 31 pradžios mokykla, 78 namų mokyklos ir 2 gimnazijos.
Lietuvių draugijos dar 1935 m. pradžioje kreipėsi į Lenkijos Tikybų ir švietimo reikalų ministeriją dėl lietuviškų mokyklų uždarinėjimo, tačiau į jų kreipimąsi nebuvo reaguota.
Bocianskiui paskelbus 1936 m. slaptąjį memorialą, prasidėjo nauja lenkų administracijos represijų banga. 1937 m. kovo 17 d. lietuvių draugijų memorandumo duomenimis, nuo 1925 m. iki 1937 m. pradžios uždarytos 176 „Ryto“ pradžios mokyklos ir veikia tik 19 mokyklų. Be to, 4 mokyklas išlaikė „Kultūros“ draugija ir 1 Šv. Kazimiero draugija.
Laikantis L. Bocianskio memorialo, buvo uždarinėjamos privačios mokyklos ir vaikai pervedinėjami į valstybines. Todėl lietuviai tėvai stengėsi, kad valstybinėse mokyklose būtų dėstoma ir lietuvių kalba. Tačiau paprastai šiems norams ir galiojantiems įstatymams buvo daroma įvairių kliūčių. Visų pirma, lietuviai mokytojai būdavo iškeliami iš lietuviškų mokyklų, o į jas skiriami asmenys arba visai nemokantys lietuvių kalbos, arba nenorintys ja kalbėti.
Iš tikrųjų valstybinėse mokyklose lietuvių kalbos vartojimas buvo vien formalus. Kaip rodo faktai, buvo einama prie lietuvių kalbos niveliavimo arba jos, kaip dėstomo dalyko, atsisakymo.
Mokiniams drausdavo lietuviškai kalbėtis. Adutiškio miestelyje, Neravuose (Marcinkonių valsč.), Zervynose (Varėnos valsč.), daugelyje Gervėčių valsčiaus kaimų draudžiama neštis į mokyklas lietuviškas knygas ir jas skaityti. 1936 m. rugsėjo mėn. Mažųjų Salų (Šalčininkų valsč., Vilniaus-Trakų apskr.) pradžios mokyklos mokytojas atėmė iš mokinės E. Surgevičiūtės lietuvišką knygą „Pasaulio pasakos“, gautą iš skaityklos vedėjos E. Ulozaitės. Vedėjai už tai sudaryta byla, bet po tardymo ji buvo paleista.
Lietuviškas mokyklas valdininkai dažniausiai uždarydavo motyvuodami „žemu mokymo lygiu“, išryškėjančiu per egzaminus, kurių sąlygos būdavo dirbtinai sunkinamos. Pavyzdžiui, Andriejaukos mokykloje (Tverečiaus valsč.) mokiniai buvo egzaminuojami iš lenkų kalbos ne pagal mokymo programą visą dieną nuo 9 val. ryto iki 19 val. vakaro. Neįprastomis sąlygomis vaikai atsakinėjo prasčiau, negu mokėjo.
Iš pradžių mokyklos darbas būdavo tik sulaikomas, neduodamas leidimas ateinantiems mokslo metams. Tai įvykdavo dažniausiai dėl lenkų administracijai nepriimtinos mokytojo kandidatūros (neturintis lojalumo, pilietybės pažymėjimų), arba pretekstas būdavo netinkamos ar nesutvarkytos mokyklai patalpos. Po trijų nedarbo mėnesių, nesuradus „tinkamo“ mokytojo ar geresnių patalpų, mokykla būdavo visai uždaroma. 1938 m. vasario 26 d. Dainavoje (Lydos apskr.) uždaryta paskutinė „Ryto“ mokykla.
Neturėdami sąlygų vaikus mokyti lietuviškose mokyklose, tėvai imdavo mokyti namuose, samdydavo mokytojus. Administracijos valdininkai, siekdami, kad vaikai lankytų valstybines mokyklas, imdavosi represijų prieš tėvus. Antai Lazūnų bei Barbėnų kaimuose (Lugamėnų valsč., Valažino apskr.) lietuviai, kurių vaikai mokėsi lietuvių mokyklose Vilniuje, buvo ištardyti, nustatinėjama jų tautybė ir santykis su valstybe. 1937 m. pradžioje Dvarykščių ir Astraviškių kaimuose (Tverečiaus valsč.) bei kitur nuo 4 iki 10 zlotų bauda nubausti tėvai, mokę vaikus namuose. Iš neturinčių kuo užsimokėti buvo aprašyti kumelė, veršis, švarkas. Skirtos bausmės ir Triburčių (Daugėliškio valsč.) lietuviams. Paberžėje (Apso valsč.) už namų mokymą iškeltos bylos.
Dėl vaikų mokymo namuose tėvai pateikdavo mokyklų inspektoriui bei valstybinės mokyklos vedėjui savo deklaracijas. Antai 1939 m. pirmojoje pusėje taip padarė tėvai, gyvenantys Dvarciškėse (Pabradės valsč.).
Iš tėvų, norinčių vaikus mokyti lietuvių mokyklose, būdavo reikalaujama kilmės pažymėjimų, bet jų išdavimą varžydavo. J. Šikšnelis 10 kartų važiavo į Gardino apskritį, esančią už 35 km nuo Švendubrės, kol gavo kilmės pažymėjimą.
Ypač nenorėjo pripažinti lietuviams teisių Lugamėnų valsčiaus viršaitis. K. Barauskui už pastangas gauti tokį dokumentą net buvo keršyta. Seniūnas surašė protokolą, kad jo šuo nepririškas, ir nubaudė 100 zlotų bauda. Nors K. Barauskas kreipėsi ne tik į viršaitį, bet ir į Valažino apskr. storastą, dvejus metus negavo kilmės pažymėjimo, jo 1936 m. liepos 20 d. nedavė ir A. Buikai, buvo teigiama, kad „jei vienam išduosi, ir kitas norės“. Padvarės valstietis V. Ramonas tokio dokumento prašė Lydos apskr. Žirmūnų valsč. viršaičio Urbanskio. Šis atsakęs, jog nežinąs, kaip rašyti.
Vilniaus Vytauto didžiojo gimnazijos mokytojui B. Untuliui, norinčiam į ją leisti savo sūnų, Vilniaus magistrate atsisakyta išduoti tautybės pažymėjimą, pažymint, jog tokius dokumentus teikia miesto storastija. Tuo tarpu šioje įstaigoje atsakyta, jog tai esąs ne jos dalykas.
******************
Sutrumpintas straipsnis „Lenkijos valdžios antilietuviška politika Vilnijoje 1935–1939 m.“ iš leidinio Rytų Lietuva: Istorija, kultūra, kalba (Redakcinės komisijos pirmininkas Vacys Milius, Vilnius: Mokslas, 1992), I dalis, p. 72–85.
Parengė Dainius Razauskas
Akivaizdu, kad Lietuvos istorijos vadovėliuose, skirtuose mokykloms, jau nuo 1992 metų turėjo būti atskiras skyrius, skirtas būtent Rytų Lietuvos arba Lenkijos okupuotos Lietuvos lenkinimo politikos faktams nušviesti. Matyt, kad tai ministerijos nebuvo atlikta, apie šiuos faktus moksleiviams pamokose nebuvo kalbama, taigi kieno sprendimais tai nevyko. Tas klausimas keltinas į viešumą, kad rinkėjai galėtų tokią valstybei priešišką politiką įvertinti balsuojant per artimiausius valdžių rinkimus. Pirmiausiai keltinas klausimas, o kurgi buvo Lietuvos Prezidentai, valstybės vadovai, esant tokiai antivalstybinei padėčiai istorijos mokymo srityje, juk tai valstybės saugumo dalykai. .
Žinoti visa tai reikia dar mokykloje. Tačiau reikia žinoti ką Lietuvos valdžia nuveikė per 30 metų integruojant šią Dzūkijos dalį į Lietuvos valstybę kalbos politikoje bei kultūroje. Ko reikia imtis dabar: manau, kad dėstomąją lietuvių valstybinę kalbą įvesti visose tautinių bendruomenių mokyklose, nes jos išlaikomos iš valstybės biudžeto. Ar yra nors viena valstybė ES, kuri finansuotų mokymą buvusios okupantės kalba: Rusijos ir Lenkijos?
Faktus, kaip Lenkija, jos kunigai “rovė ir išrovė” lietuvybę Lietuvoje turi būti pasakyta ir sakoma Lenkijos valdžiai, jos Bažnyčios hierarchams tiesiai į akis. Lietuvos valdžia visus valdymo sprendimus ir veiksmus dėl lietuvių kalbos, istorijos mokymo ir pan. pastatymo į jiems valstybėje priklausančią vietą, privalo grįsti atkūrimu to, kas lenkybės prievarta buvo išnaikinta. Juk pagal teisės principus iš neteisėtumo teisėtas neatsiranda. Kur šie principai Lietuvos valdžių 30-ies metų politikoje Lenkijos atžvilgiu, kur Prezidentų valstybinės, tautinės savigarbos jausmas šiuo atveju. Valdyme jų nesijautė, iki šiol ėjusiems į Prezidentus, jų neturint, gėda.
Vytautas Sinica. Litvinizmas ir baltarusių problema
– propatria.lt/2023/09/vytautas-sinica-litvinizmas-ir.html
Na ir paistalai. Sinica net nežino, kad Mindaugo sukurta valstybė nesivadino LDK, o Lietuva. LDK yra Lenkijos duotas pavadinimas, kai Lietuva iš valstybės tapo tik Lenkijos karalystės provincija. Neskira jis ir Baltarusijos nuo baltarusių. Sąmoningai, tendencingai nelygina Lenkijos valstybinės kresų politikos su litvinizmu, nors akivaizdu, kad šis tik pirmojo atmaina. Lenkijos “kresizmas” taip pat nepripažįsta esant kažkokių lietuvių ar Lietuvos. Vilnius, Kaunas ir taip toliau jam ne Lietuva, o Wilno, Kowno – Lenkija, kurioje tik laikinai šiuo metu gyvena ne lenkai. Kodėl šitai Sinica nemato, ar tas jo ir apskritai NS nematymas, nėra grėsmė Lietuvos saugumui. Juk šiuo atveju baltarusių litvinizmo grėsmes Lietuvai matyti, o lenkų kresizmo ne, bylotų, jog litvinizmo grėsmėmis gali būti maskuojama šimtus kartų realesnė, daugiau įsiskverbusi kresizmo grėsmė.
Užsisvajojau. O kas neleis. Na, kad ir taip. Išaušta tokia diena , atsiranda toks ”ant Lenkijos” prezidentas ir sako; lietuviai, dovanokit mums už padarytas jums visokias niekšybes. ”Aina sau. ”
Pavyzdys. Jų kilmės papa Jan – Pavel II atsiprašė už katolikų padarytas skriaudas žmonijai ir ką. Ir ne ką . Va tik anas nesugriuvo.
Kaip ir reikėjo tikėtis, „Jedinstvos” autonomininkai jau paleisti į darbą.
O prieš užmėtant mokyklas žinutėmis apie sprogmenis, mieste man moteriškė aiškino, jog lietuviai – pati bjauriausia tauta, ir ją reikia naikinti (trečiadienį panašus tekstas atsirado ir žinutėse). Moters įsijautimą maitino ir mūsų tarnybų neskubėjimas gelbėti savo žmones (išvežti maldininkus). Ji pateikė Lenkijos pavyzdį, kad toji tuoj pat saviškius išvežė, o šiai valdžiai savi piliečiai nerūpi.
60 minučių. Ko siekia Lietuvos lenkų laikraštis, rašydamas apie „Vilniaus krašto išlaisvinimą“?
− lrt.lt/mediateka/irasas/2000299903
Nuo 14:10 – 26:40 min.
Lietuvos lenkų laikraštis „Tygodnik Wileńszczyzny“ išspausdino straipsnį pavadinimu „Prieš 103 metus Vilniaus kraštą išlaisvino savi kariai“, omenyje turimas generolo Lucjano Żeligowskio maištas, kurio metu buvo okupuotas Vilniaus kraštas. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas sako, kad po tokios publikacijos laikraštis nebeturėtų būti leidžiamas.
Įdomi tarnybų reakcija – esą, niekas nesiskundė… … …
Kita vertus – neaišku, kuo mus kaimynė šantažuoja.
Prieš draugystės ir dabartinių sienų sutarties su ja pasirašymą, kaip suprantu, kaimynė spaudė Punsko ir kt. lietuvius (grasino kažką iš jų atimti?), ir tie maldavo Lietuvos kažkokiais klausimais kaimynei nusileisti, nes jie bus žaibiškai nutautinti. Taigi, dėl dabartinių sienų pripažinimo buvo sutarta. Laikraštis – Tomaševskio partijos. Ar ne laikas V.T. paaiškinti Lietuvos piliečiams ir tarnyboms, kaip tokio turinio straipsnis galėjo atsirasti jo vadovaujamos partijos laikraštyje, kas sumanytojas ir kas apmokėjo šį straipsnį. Be to, būdamas EP narys, jis turėtų pasiaiškinti ir EP – kodėl jo partija veikia Kremliaus naudai.
Be to – laikas ir Seimo nariams, kurie yra iš šios partijos nariai, irgi pateikti savo pareiškimus. Ar jie ištikimi Seimo nario priesaikai?
Tas lenkų laikraštis, beje, yra finansuojamas Lenkijos Užsienio Reikalų Ministerijos.
Manau, kad Lenkija šantažuoja atsisakymu vykdyti NATO 5 str. užpuolimo atveju, o Lietuvos politikai apsimetinėja, kad jokių problemų nėra. Tačiau kuo bešantažuotų, toks straipsnis išduoda puoselėjamas teritorines pretenzijas, kurių normali valstybė (jei nėra užvaldyta priešo agentų) negali toleruoti. Tas laikraštis turi nustoti egzistuoti ir jo leidėjai turi daugiau negauti galimybės užsiimti panašia veikla. URM turėtų pareikšti protestą Lenkijai, nes tas laikraštis finansuojamas Lenkijos biudžeto.
Laidoje kažkokia valdiška ponia atsikalbinėjo, kad to straipsnio internete negali rasti, todėl klausimo nenagrinėja. Bet tą patį straipsnį lengvai radau dar bent dviejuose lenkiškuose portaluose. Šitas paminėtas portaliukas, matyt, „pasislėpė“ – straipsnį, turbūt, pašalino, o kiti dar nesureagavo.
Vytautas Sinica. Autonomininkai siautėja
– propatria.lt/2023/10/vytautas-sinica-autonomininkai-siauteja.html
„Tekste kapitaliai perrašoma Lietuvos istorija: meluojama, kad okupantai siekė „išlaisvinti Vilnių ir Vilniaus kraštą bei perduoti vietos žmonės teisę spręsti dėl savo žemės ateities“, dar kad „miesto išlaisvinimas vietos gyventojų Vilniaus krašte buvo priimtas su entuziazmu“, kad „miestas sveikino savo išvaduotojus“ [ … ]. Dar daug ten melo, bet šitas gal svarbiausias.
[ … ]
Ar Vilniaus krašto okupacija jam yra saviškių pergalė, ar jo valstybės sostinės atplėšimas? Jokio vidurio kelio čia nėra ir būti negali, per šį vienintelį klausimą tobulai atsisijoja Lietuvai lojalūs ir antivalstybiškai nusiteikę Lietuvos lenkai. “