V. Vasiliauskas. Prezidento rinkimai: geras prieš dar geresnį

Prasidedančio politinio karšto sezono svarbiausias įvykis – kitų metų Lietuvos prezidento rinkimai – gali prikelti iš amžių glūdumos komunistinę meno „bekonfliktiškumo teoriją“, mokiusią, jog naujoje visuomenėje kovoja geras su dar geresniu. Žinoma, jeigu pensininkė Dalia Grybauskaitė neišgirs maldavimų grįžti į politiką.

Skubu pasitaisyti – nūdienos mainstream’as „bekonfliktiškumo teoriją“ neišvengiamai patikslintų: blogas kovoja su dar blogesniu. „Blogas“ (ar svetimas valdantiesiems) Gitanas Nausėda grumiasi su „dar blogesniu“ (dar svetimesniu) Ignu Vėgėle.

Visi kiti kandidatai, taip pat ir valdančiosios koalicijos, liktų rinkimų pakiemiuose.

Akivaizdu, kad abu reitingų favoritai kol kas nėra laukiami valdančiųjų partijų ir jas aptarnaujančios žiniasklaidos.

Juokais galima tarti, kad kaip tik dėl politinės klasės sunkiai paaiškinamo išankstinio priešiškumo I. Vėgėlė yra kaip niekas kitas parankus G. Nausėdai rinkimų varžovas.

Mat nuo pat inauguracijos Prezidentas ir net jo šeima, artimieji buvo be atvangos čaižomi viešos kritikos botagais, teko atlaikyti ir tokias sunkiosios artilerijos salves kaip knygšę „Pranešėjas ir Prezidentas“ ar jaunojo komunisto ištrauktą bylą. Dabar, tikėtina, kad šią tulžies taurę su „blogu“ G. Nausėda pasidalins „dar blogesnis“ I. Vėgėlė.

Vargu ar išsipildys I. Vėgėlės lūkesčiai, kad rudeniop konservatoriai turėtų į dienos šviesą išvilkti G. Nausėdos praėjusių rinkimų kampanijos finansavimo reikalus. Ir nebūtinai todėl, kad Prezidentas ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai būtų susimokėliai (nors lietuviškoje politikoje nieko nėra neįmanoma), o veikiau todėl, kad čionai pačių konservatorių ir jiems artimų veikėjų smarkiai pripėduota.

Kol kas bergždžias ir net neatsakingas darbas būtų vertinti ir lyginti abu kandidatus, kol nežinome jų rinkimų programų, komandų, neturime patikimų sociologinių duomenų apie jų potencialių rinkėjų sudėtį, tik personalinius reitingus. Pagaliau net nėra oficialaus pareiškimo, kad jiedu balotiruosis.

Bet akimirksniu viskas radikaliai pasikeistų, jeigu į rinkimų trasą stotų D. Grybauskaitė. Gal net G. Nausėda ir I. Vėgėlė iš varžovų virstų sąjungininkais?

Manau, interneto peticija, prašanti D. Grybauskaitės dalyvauti rinkimuose, yra atsakymas 32 Lietuvos inteligentų kreipimuisi į I. Vėgėlę.

Šį nemenką irzulį sukėlusį dokumentą nedvejodamas pasirašiau ir aš (nors iki tol kolektyvinių laiškų esu išvengęs), nes turėtume būti dėkingi, kad tokio lygio asmenybės ryžtasi žengti į Lietuvos politiką, kuri nuo Sąjūdžio laikų pasibaisėtinai degradavusi.

Lietuvos inteligentijos žiedas, išvedęs Tautą į nepriklausomybę, pamažu užleido pozicijas (kiti sako – buvo išstumtas, sunaikintas). Į pirmas gretas prasibrovė prasisiekėliai, karjeristai, agresyvios vidutinybės.

Apie kokį visos valdžios, ne tik apgailėtino I. Šimonytės Ministrų kabineto, atsakingą geros praktikos valstybės valdymą, strateginį mąstymą galima kalbėti, jeigu net viešo adminstravimo gebėjimai išbarstyti.

Intelektualinį Lietuvos visuomenės nuosmukį ypač parodo viešieji nuomonės formuotojai, „įtakingiausi“ apžvalgininkai, komentatoriai, visuomenininkai.

Anksčiau koks nors „pedagoškės“ absolventas ar kitas nežinia iš kur išdygęs „užpečkis“ būtų negyvai užjuoktas ar sulaukęs kitokios visuomenės sankcijos už savo įžūlumą ir nemokšiškumą, o nūnai šitie pusmoksliai vadina profesorių I. Vėgėlę populistu.

Ir ničniekas įžūleivų nesustabdo, nesugėdina, neprimena visuomenei , kad šis „populistas“ per savo akademinę karjerą surinkęs (pelnęs) daugybę Vakarų Europoje ir JAV įspūdingiausių grantų, studijavęs nuo Oksfordo universiteto iki Hagos tarptautinės teisės akademijos, buvo renkamas Lietuvos Teisininkų draugijos ir – dvi kadencijas – Advokatų tarybos pirmininku, parašė Advokatūros, Europos teisės vadovėlius, iš kurių mokosi universitetų Teisės fakultetų studentai.

Su profesoriumi I. Vėgėle į Lietuvos politiką sugrįžtų kultūra ir intelektas. Tai būtų europietiško akiračio ir masto nacionalinis politikas.

Ir visai priešingo pasaulio – nykios partinės biurokratijos ir nomenklatūros – atstovė D. Grybauskaitė. Kol kas panelė pensininkė nesileidžia į kalbas ir rinkimams taria „ne“.

Savaime peršasi palyginimas su Vladimiru Putinu, net jeigu ji ir neatšauktų savo žodžio. Autokratas liautųsi būti autokratu (pasidarytų demokratu), jeigu savo likimą patikėtų laisviems sąžiningiems rinkimams be laimėjimo garantijų.

Netikiu, kad pensijoje megzdama D. Grybauskaitė tapo demokrate, todėl be šimtaprocentinių garantijų jos nepavyks sugundyti.

Neribota finansinė parama – kol kas vienintelė garantija, kurią valdantieji gali šiandien pasiūlyti D. Grybauskaitei.

Tai nereiškia, kad rytoj jų negalėtų rastis daugiau.

Tarkim, spalio 3 d. trečiąsyk bus bandoma išrinkti LRT generalinį direktorių. Jeigu balne sugebėtų išsilaikyti susikompromitavusi D. Grybauskaitės statytinė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, tai būtų rinkimų sėkmės supergarantija.

Todėl jei vieną gražią dieną ilgiausiai prašydinta, gal net paskutinę akimirką, D. Grybauskatė ištartų: „Taip“, turbūt ne vienam G. Nausėdai, bet ir visai Lietuvai beregint derėtų iškelti juodu kaspinu perrištas vėliavas.