Trečiadienį Aplinkos ministerijos ir nevyriausybinių organizacijų sambūrio „Girių spiečius“ atstovai susitiko aptarti metinės valstybinių miškų pagrindinių miško kirtimų normos 2024–2028 metams ir kartu ieškojo bendro sprendimo.
Taip pat susitikime dalyvavo Valstybinių miškų urėdijos, Valstybinės miškų tarnybos vadovai ir Ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės patarėjas aplinkos apsaugos klausimais Dalius Krinickas.
„Džiaugiamės, kad nevyriausybinės organizacijos sureagavo į kvietimą apsikeisti nuomonėmis dėl miško kirtimų normos nustatymo artėjančiam penkmečiui. Susitikime ne tik aptarėme miško kirtimų normos temą, bet ir kitus klausimus“, – sako aplinkos viceministras Kęstutis Šetkus.
Susitikimo metu Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vadovas Nerijus Kupstaitis pristatė miško kirtimų normos nustatymo tvarką ir pabrėžė, kad pagrindinių miško kirtimų metinę normą ateinančiam penkmečiui siūloma didinti ne 6,42 proc., kaip teigia kai kurių organizacijų atstovai, o tik 2,67 proc.: nuo 11 850 ha iki 12 166 ha plynojo kirtimo ekvivalentinio ploto.
N. Kupstaitis taip pat patikslino, kad per praėjusius 5 metus valstybinių miškų plotas padidėjo 34 tūkst. ha, o iš jų brandžių miškų padaugėjo 14 tūkst. ha., todėl nors kirtimų norma, skaičiuojant hektarais, atrodo šiek tiek didesnė, miško kirtimų intensyvumas nėra didinamas.
Aplinkos ministerijos specialistai pabrėžė ir kad pagrindiniai miško kirtimai neplanuojami ir nėra ir nebus vykdomi valstybiniuose miškuose esančiose Europos Bendrijos svarbos miško buveinėse. Visi iškirsti miško plotai atkuriami nustatytais terminais, o kirtimo apimtys neturi jokios įtakos miškingumui, kuris didinamas tik naujai įveisiant miškus ten, kur jie prieš tai neaugo, arba išsaugant savaime mišku beužaugančius plotus.
Nevyriausybinių organizacijų atstovams išreiškus susirūpinimą dėl kirtimo normą nustatančios metodikos tikslumo, Aplinkos ministerijos specialistai paaiškino, kad metodika atspindi bendraeuropinius tvaraus ir subalansuoto miškų valdymo bei tolygaus miško naudojimo principus ir iš esmės leidžia užtikrinti nepertraukiamą medienos tiekimą kartu išsaugant brandžių miškų rezervą ateičiai.
Be to, pagal metodiką miško kirtimų norma pirmiausia taikoma medienos gavybai skirtuose (III ir IV grupių) miškuose, todėl gamtiškai vertingiausi (I ir IIA grupės) ar socialiniu aspektu svarbūs rekreaciniai (IIB grupės) miškai nebus paveikti. Tačiau atsižvelgiant į nevyriausybinių organizacijų argumentus aptarta galimybė metodiką peržiūrėti rengiant naujos redakcijos Miškų įstatymo projektą ir bendradarbiaujant su mokslininkais ir visuomeninių organizacijų atstovais.
Kalbant apie Žaliojo kurso tikslus, svarbu suprasti, kad Žaliasis kursas yra ne tik apie biologinės įvairovės miškuose išsaugojimą, bet ir bioekonomiką, kai tokios medžiagos, kaip, pavyzdžiui, betonas ar plienas, keičiami organinės ir medienos medžiagomis, taip prisidedant prie klimato kaitos mažinimo.
Siekiant atliepti skirtingus interesus susitikimo metu sutarta, kad nevyriausybinių organizacijų atstovai bus įtraukiami į tarpinstitucines grupes, kuriose svarstomi miškų politikos klausimai.
Atrodo, šioje ŽR Dienos klausimo laidoje –
Ko siekia Lietuva – kirsti ar didinti miškų plotus?
– ziniuradijas.lt/laidos/dienos-klausimas/ko-siekia-lietuva-kirsti-ar-didinti-misku-plotus?video=1 –
radijo klausytojas piktinosi, jog bet kuris iš mūsų, bet kurią dieną atsikėlęs, gali neberasti netoliese buvusio miško ( o mieste – ąžuolo ar kito medžio galiūno, ar giraitės, ar parko medžių); kad dauguma miškų – tuščiaviduriai; kad niekas neatsiskaito visuomenei, kodėl, kokiu tikslu ir kieno leidimu miškas iškirstas; kad miškas reikalingas žmogui ŠIANDIEN, o ne po 100 m., kai, pasak biurokratų, „jis ataugs”.
Ar tik nėra taip, kad skaičiai ataskaitų popieriuose skirti tikrajai padėčiai nuslėpti ?
„Aplinkos ministerijos teigimu, per paskutinius penkerius metus valstybinių miškų plotas šalyje padidėjo 34 tūkst. ha, todėl siūloma didinti ir jų kirtimus . Pagal ministerijos planą, 2024–2028 metais 12,17 tūkst. ha plote būtų galima iškirsti iki 3,7 mln. kietmetrių likvidinės medienos tūrio – 2 proc. daugiau miško, nei kertama dabar.”
Na, per porą metų taip galima ir visus miškus nuo Lietuvos žemės nušluoti, o vietoj jų dvigubai didesnį plotą mažylių medelių apsodinti, ir ataskaitose viskas bus gražu? Tik ne tikrovėje, ne mūsų ir mūsų vaikų gyvenimo kasdienybėje, nes MIŠKŲ NEBEBUS!!!
Kad ir ko būtų pripaišyta ataskaitose – padidėjo PLOTAS, bet NE PATS BRANDUS MIŠKAS. Nes miško vietoje pasodinti (ar sudygę) jaunikliai medeliai dar negreit pajėgs atlikti savąją tvirto, brandaus, pajėgaus medžio paskirtį – viso to, ką brandus medis ir miškas su visa jo augmenija atlieka ant, virš žemės ir žemėje!
Pašnekovai: Sengirės fondo v-bos narys dr. Mindaugas Lapelė, AM miškų politikos grupės vadovas Nerijus Kupstaitis, Seimo AA k-to narys Kęstutis Mažeika, Baltijos aplinkos forumo vadovas Žymantas Morkvėnas, Seimo narys Kasparas Adomaitis.
Ir dėl miesto medžių naikinimo –
Kad ir dėl brandaus medžio nukirtimo prieš Senąjį teatrą, sankirtoje gatvių, kurių orą metų metus kasdien stipriai teršia milžiniškas automobilių eismas (o gal, į šią pusę vėjui pučiant, dar ir prekių stoties garvežiai?). – Kad ir 10 medelių į jo vietą pasodink, ten gyvenantys ir dirbantys nuo šiol ir dar dešimtmečius ateityje NUOSAVAIS PLAUČIAIS visus tai vietai tenkančius teršalus KASDIEN sukvėpuos ir sugers! Nes tą darbą patikimai atlikusio medžio nebėra (Kas ten dejavo dėl blogėjančios mūsų jaunimo sveikatos?)
Arba ąžuolas Šnipiškėse. –
Prokurorai „įvertino” jį nebent KAIP BRANGIAS LENTAS, bet ne kaip tokios brandos ąžuolų (ir kt. BRANDŽIŲ medžių) ligšiolinio ir ateityje atliksimo DARBO VERTĘ!
Kažkas iš ?savivaldybės specialistų teisino, jog ąžuolas vis vien ilgai neatlaikytų jam teksiančio kenksmingo poveikio. Taigi, esą, nusikaltimas nedidelis (ir kaip nepaskyrė medį nukirtusiems apdovanojimo už jo „išgelbėjimą” nuo to poveikio?)…
Visų pirma – KAS SĄMONINGAI parengė ir palaimino tokį projektą, kuris reiškė NEIŠVENGIAMĄ medžio žūtį?! Taigi, ar tai ne kenkėjų suokalbis (projektuotojų + NT+ projektą palaiminusio asmens)? Ar galima jį taip, be dėmesio, užmarščiai palikti?
1) KIEKVIENO BRANDAUS medžio vertė sugrūstame ir vis tankinamame mieste NEKAINOJAMA, todėl bet koks projektas, kuriuo kėsinamasi bent į vieno ten esančio brandaus medžio gyvybę, yra nusikalstamas. Medis tau truko savo sumanymą įgyvendinti? – Tai keisk sumanymą, arba ieškok kitos vietos, o ne medį žudyk!
2) Dešimtmečius sąmoningai kenkiame miesto medžiams, jų sveikatai, trumpindami jų amžių, ir taip juos be kirvio naikindami (nes vos kelis dešimtmečius pagyvenusių medžių šalinimas ir vis naujų sodinimas – kažkam naudingas biznis?). Kenkiame šaligatviuose augantiems medžiams, kai sniego valytuvai druskomis, nešvariu smėliu ir įv. automobilių tepalais UŽTERŠTĄ važiuojamosios dalies sniegą ne į savivarčių kėbulus, bet ant šaligatviuose augančių medžių verčia. Ten jis ilgam paliekamas (taip, beje, ir iš pėsčiųjų, ypač iš įv. neįgaliųjų, silpnaregių, aklųjų atimant galimybę saugiai eiti šaligatviu! – ŽT to nepastebi?) . Tirpstančio nuodingo sniego su smėliu mišinio kalnai nuodija medžių šaknis, kamienus. To nesuprantame, ar būtent to ir siekiame?
3) Mieste medis nuolat apvagiamas , o patirta žala jam niekaip neatlyginama. Miške ar laukuose augantis medis nuolat pats save maitina (tręšia) numetamais lapais. Mieste (gatvėse, skveruose, parkuose) lapai sušluojami ir išvežami, o be jų likę medžiai badu marinami. Juk nuo gatvių bei šaligatvių sušluotus lapus galima būtų kompostuoti ir jais tręšti medžius. Arba aptverti kiekvieną medį apvalia potankio tinklo tvorele, ir ten suberti sušluotus jo lapus, kad natūraliai supūtų, kaip kad gamtoje supūva (mažiau reiks išvežti). Ar pagaliau ištirpintomis dirbtinėmis trąšomis palaistyti. Tada medžiai bus tvirtesni, rečiau kris ant automobilių, kai viesulas atskris į miestą.
Nežinau, ar dabar miesto parkuose lapai sugrėbiami ir išvežami (kad būtų švaru, tartum operacinėje?). Tačiau skveruose ir parkuose spalvotais rudens lapais dengta žemė labai vertinta dėl raminamo, filosofiškai ar romantiškai nuteikiančio psichologinio poveikio tiek eiliniam žmogui, tiek kūrėjui. Pasivaikščiojimai ta spalvota lapų danga, šiurenant lapus ir klausant paukščių giesmių, buvo labai mėgiama. Bent jau psichologai turėtų tai patarti savo pacientams. Gal ir gamtos, muzikos, paišybos mokytojai per pamoką galėtų išvesti mokinius, pamokyti juos mėgautis rudens miško spalvomis, tyla, gal kur švystelėjusia voveraitės puošnia uodega ir t.t….
dar pusvalandis miškų kirtimo temai
(14.05 -14.30 val. )
ziniuradijas. lt
852 431 431
Nelaiku moderuojat – laida baigsis!
Kuo moderavimas svetainėje skiriasi nuo cenzūravimo?
Na, vis dėl to tai technologinė pažanga? Sėdi sau kad ir erdvėlaivyje, ir, pakeliui į kokią naujai atrastą žalią, nuostabią planetą, iš nuobodulio baksteli kokį mygtuką, o tas tik šast, ir užremia duris, kad koks komentaras neprasmuktų…
O anksčiau tai KGB žmonėms ir Glavlitui būdavo lakstymo su portfeliais į bibliotekas, spaustuves, ir kitur, ir visko, kas popieriuje peržiūrėjimo ir išsinešimo, kas neleistina… Oi, kiek darbo, kiek reikėdavo išnešti.
sustabo programa, o leisti nusprendžia žmogus?
jei taip, reiškiu tam giliausią užuojautą dėl tokio nuosmukio
kas jis, tas teisėjas?
Bijau, kad tai negreit išaiškės. Ir priežastis, žinoma.
Tas Dienos klausimo pusvalandis čia:
Kodėl kilo aistros dėl miškų kirtimo normos padidinimo?
– ziniuradijas.lt/laidos/dienos-klausimas/kodel-kilo-aistros-del-misku-kirtimo-normos-padidinimo?video=1
Laidoje dalyvavo– Lina Paškevičiūtė, Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė ir Remigijus Bakys, Miškų ūkio rūmų prezidentas.
Deja, per vėlai paviešinta žinia, jog bus šia tema kalbama, ATĖMĖ GALIMYBĘ paskambinti ir savo nuomonę pasakyti
900 MEDŽIŲ palei Islandijos plentą KRITO.
Kažkas i pareigūnų, ko gero, skaičiavo tik medienos vertę (400 tūkst.), t.y., be jų ligi šiol aplinkosaugos labui nudirbto DARBO VERTĖS – jų vykdomą oro ir laukų apsaugą nuo dėl gausaus eismo automobilių išmetamų neišmatuojamų teršalų kiekių plismo, kurį tie medžiai per daugybę dešimtmečių dar būtų galėję nudirbti