Liepa Lietuvos politikoje buvo ne tik daug lūkesčių kėlusio NATO viršūnių susitikimo, bet ir valstybinės kalbos politikai reikšmingų įvykių mėnuo. Liepos 4 dieną Seime po pateikimo pritarta moterų pavardžių su galūne -a įteisinimui. Liepos 5 dieną Konstitucinis teismas priėmė gėdingą ir visgi istorinį sprendimą asmenvardžių rašymo pasuose klausimu.
Liepos 20 dieną Valstybinės kalbos inspektorius LRT eteryje pareiškė, kad Lietuvoje negali būti vietovardžių nevalstybine kalba ir šis savaime suprantamas teiginys tapo skandalu. Kiekvienas šių įvykių savaip atskleidžia tragiškas mūsų valstybinės kalbos politikos tendencijas.
Moterų pavardės
Mažiausiai svarbus iš paminėtų, ko gero, yra moterų pavardžių su galūne -a klausimas. Seime už tokį kalbos liberalizavimą balsavo 55 parlamentarai, 31 buvo prieš, 19 susilaikė. Kaip jau įprasta su visais liberaliais projektais, daugiausia balsų „už“ sukrito iš TS-LKD frakcijos – net 23, taigi daugiau nei pusė dalyvavusių balsavime „konservatorių“. Jau vėliau pasirodė apklausa, rodanti, kad beveik pusė lietuvių pritartų tokiam pakeitimui.
Projekto autoriai ja neabejotinai remsis, nes apklausa jiems patinka. 2022 metais „Vilmorus“ apklausos rodė, kad asmenvardžių rašymui pasuose nepritaria daugiau nei pusė, o pritaria – vos kas ketvirtas Lietuvos gyventojas. Tada tautos balsas buvo neparankus, niekas jo netiražavo ir juo nesirėmė.
Ištekėjusių moterų pavardžių klausimas vertingas vienu aspektu. Jis kone geriausiai padeda užčiupti visą kalbos politiką persmelkiančią dilemą: kas svarbiau: pati kalba ar žmonių norai. Visiškai suprantama, kad daliai moterų pavardė su galūne -a gražiai skamba ir tokios pavardės norisi. Visiškai akivaizdu ir daugybės kalbininkų įvardinta, kad tokios pavardės yra svetimos lietuvių kalbai ir ateina iš rusų kalbos sistemos.
Paprastai kalbant, tokių pavardžių įteisinimas Lietuvoje yra grubus lietuvių kalbos slavinimas pačios valstybės rankomis. Kremlius turėtų šypsotis. Nemeluojant sau, reikia pripažinti, kad sprendžiame, ar piliečių norai svarbesni už konstitucinę vertybę – valstybinę kalbą.
Konstitucinio Teismo sprendimas
Liepos 5 dieną Konstitucinis Teismas išaiškino, kad vardo ir pavardės įrašai Lietuvos piliečių asmens dokumentuose neprieštarauja Konstitucijai ir yra galimi. Tokiu savo sprendimu Konstitucinis Teismas galutinai įrodė, kad yra politinė, o ne teisinė institucija, įtvirtinanti ją sudarančių teisėjų pažiūras, o ne nuosekliai aiškinanti Konstituciją.
Visi, besidomintys šia (asmenvardžių pasuose) tema, žinojo, kad Konstituciniame Teisme susidurs ideologinė pozicija, jog reikia leisti liberalų ir dalies lenkų prašomus įrašus, ir paties Teismo doktrina, jog tokie įrašai prieštarauja Konstitucijai ir yra negalimi.
Regis, niekada joks Konstitucinio Teismo nutarimas taip atvirai neatskleidė grynai politinio jo pobūdžio. Priimtasis nutarimas tiesiogiai prieštarauja net keliems ankstesniems Teismo sprendimams. Konstitucija ta pati, bet teisėjų pažiūros jau kitos.
Nuo „prieštarauja“ iki „galima“ #1
Dėl asmenvardžių rašymo pasuose Konstitucinio Teismo politikai klausė ne vieną kartą. Ne kartą pristatyti ir išsamūs argumentai, kodėl tai blogas sprendimas. Šiuo atveju svarbu ne tai, o Konstitucinį Teismą galutinai diskreditavusi jo sprendimų istorija.
Dar 1999 m. spalio 21 d. nutarimu jis kategoriškai pareiškė, kad tokie įrašai prieštarautų Konstitucijai. Teismas tada argumentavo: „Asmens tautybė taip pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvoje gyvenantys asmenys save priskiria daugiau kaip šimtui tautybių. Jų tautų kalbose vartojami įvairūs rašmenys, dažnai visiškai arba iš dalies nesutampantys su lietuvių kalbos rašmenimis. Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla.
Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas. Įrašų Lietuvos Respublikos piliečio pase rašymas valstybine kalba nepaneigia įvairioms tautinėms grupėms save priskiriančių piliečių teisės rašyti savo vardus ir pavardes bet kokia kita kalba, jeigu tai nesusiję su įstatyme nustatyta valstybinės kalbos vartojimo sritimi.“
Nuo „prieštarauja“ iki „galima“ #2:
Po to Teismas ne kartą Seimui vėl kreipiantis įvairiomis formomis pakartojo šią poziciją. 2014 metais pavargęs nuo politinio spaudimo ir pakartotinių kreipimųsi tuo pačiu klausimu padarė lemtingą klaidą: išaiškino, kad anksčiau minėtai išvadai galimos išimtys, jeigu jas leidžia atsakinga institucija – Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK). Taip visas spaudimas ir atsakomybė Teismo buvo permesta šiai institucijai.
Po to Seime prasidėjo kovos dėl VLKK sudėties ir pirmininko – iš esmės tai buvo kova dėl būsimų šios komisijos išvadų asmenvardžių pasuose klausimu. VLKK niekada nepasidavė ir leido tik dvi, nors taip pat abejotinas, išimtis: Lietuvos pilietybę įgijusiems užsieniečiams ir ištekėjusioms už užsieniečių Lietuvos pilietėms bei jų vaikams. Akivaizdu, kad tai visiškai netenkino nuo gimimo Lietuvos piliečiams esančių Lietuvos lenkakalbių.
Nuo „prieštarauja“ iki „galima“ #3:
Esminis to 2014 metų KT išaiškinimo momentas buvo, jog VLKK išvadas atsižvelgti yra privaloma. 2014 m. vasario 27 d. sprendime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog „įstatymų leidėjas, spręsdamas, kaip Lietuvos Respublikos piliečio pase turi būti rašomi asmens vardas ir pavardė, negali neatsižvelgti į gautas oficialias išvadas, įskaitant VLKK oficialią išvadą, išdėstytą poziciją“.
Šios kadencijos Seimo valdantieji atvirai apsimetė kvaileliais ir šią nedviprasmišką poziciją ignoravo. Pavyzdžiui, Stasys Šedbaras, laidose kartojo, kad jokios institucijos įpareigojai negali būti privalomi Seimo nariams, tad atsižvelgti į VLKK nėra būtina. Galiausiai šiemet KT pritaikė tą pačią logiką ir pasakė, kad viskas gerai, Seimo sprendimas neprieštarauja Konstitucijai nepaisant to, kad tiesiogiai prieštarauja VLKK išvadoms, į kurias privalėjo atsižvelgti.
Tai labai svarbu nepriklausomai nuo to, ar palaikome pasų įrašus nevalstybine kalba. Svarbu, kad tą patį 14 Konstitucijos straipsnį KT skirtingu metu išaiškino kardinaliai priešingai, tuo paneigdamas bet kokį doktrinos nuoseklumą ir tęstinumą. Naujausiam sprendimui pritariantis buvęs KT pirmininkas D. Žalimas pats pripažino, kad „Tam tikra prasme KT reikėjo nugalėti patį save.“ Tikrai pats save ir nugalėjo, visus būsimus išaiškinimus paversdamas atvirai politinės kovos klausimu: kokią daugumą KT sudarysi, tokį ir sprendimą galėsi turėti, nepriklausomai nuo to, ką pats Teismas yra pasakęs anksčiau.
Kalbos inspektoriaus žodžiai ir istorinė tiesa
Liepos 20 dieną Valstybinės kalbos inspektorius Audrius Valotka LRT eteryje pasakė, kad Lietuvoje negali būti vietovardžių įrašų nevalstybine kalba, nes tokie įrašai teisiškai negalimi – jų neleidžia nei įstatymai, nei Konstitucija pagal ligšiolinius KT išaiškinimus. Taip pat pasakė, kad tokie įrašai žymi istoriškai okupacines teritorijas. Tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą.
Lojalesniu Lietuvai už LLRA separatistus kai kurių laikytas naujasis Vilniaus rajono meras Robert Duchnevič pasibaisėjo A. Valotkos žodžiais, išvadino juos nesantaikos kurstymu ir net kreipėsi į Kultūros ministrą dėl inspektoriaus veiksmų vertinimo. Pasisakymas nebuvo skandalingas, priešingai, buvo visiškai teisingas. Skandalinga tai, jog ministras sutiko ir subūrė komisiją Valotkai įvertinti.
Kilo daugybė ginčų dėl kalbos inspektoriaus žodžių apie okupaciją. Esą Lietuvoje lenkų kalba išplito visiškai kitaip, ne dėl XX amžiaus okupacijų. Nurodoma į lenkakalbes LDK didikų gimines, į Adomą Mickevičių ir kitas istorines asmenybes. Piktinamasi net pačiu žodžio „okupacija“ vartojimu, kaip neva pasenusiu ir nederamu kalbant apie Lenkijos veiksmus.
Tikra tiesa, kad lenkų kalbos plitimas Lietuvoje daug senesnis ir sudėtingesnis nei Lenkijos įvykdyta okupacija. Iš pradžių dinastinė, o vėliau valstybinė sąjunga lėmė, kad tuo metu pranašesnė lenkų kultūra ir kalba dominavo didikų tarpe ir buvo laipsniškai perimama. Lietuva lenkėjo be jokios prievartos ar okupacijos. Tačiau šis procesas nė kiek nepaaiškina išskirtinio Vilniaus krašto lenkiškumo.
Pastarojo istorija tampa unikali tik XIX amžiuje, kai Vakarų Lietuvoje Bažnyčiai skleidžiant lietuvybę, Vilniaus vyskupijoje pradėta skleisti lenkybė (abiem atvejais kaip atsakas į carinį rusinimą). 1920 metais Lenkijos įvykdyta Pietryčių Lietuvos okupacija ir tik jėga sustabdytas bandymas okupuoti visą Lietuvą lėmė, kad du dešimtmečius dabartiniuose Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose vyko jau kitoks – okupacinis ir prievartinis – lenkinimas, draustos lietuviškos mokyklos, skaityklos, spauda, tėvai sodinti į kalėjimą ir gaudavo baudas už vaikų leidimą į lietuviškas mokyklas, neužsirašius lenku nebuvo galima dirbti valstybės tarnyboje, pagaliau net ir lietuvių antkapiai buvo užrašomi lenkiškai, jei tik laidojo lenkas kunigas.
Iš Lenkijos atkraustyta apie 100 tūkstančių kolonistų. Vilniuje buvo tikrai mažai lietuvių, tačiau Vilniaus krašte jų gyveno per 200 tūkstančių. Tik čia ir tik taip buvo masiškai sulenkinti paprasti kaimo gyventojai. Šiandien dėl vietovardžių lenkų kalba kovojama būtent tik Lenkijos prieškariu okupuotoje teritorijoje ir niekur kitur. Tai nėra sutapimas. Šiame krašte unikali lenkinimo politika tesėsi ir sovietmečiu – dar valdant Stalinui šiame krašte visos mokyklos paverstos lenkakalbėmis, o lietuvių kalba represuota.
Visa ši lenkinimo metų istorija šiandien yra sistemingai slepiama dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių užsipultas ir A. Valotka. Apie tai kalbėti esą politiškai nekorektiška. Juk Lenkija – mūsų partneris.
Apibendrinimas
Aptarti atvejai leidžia suprasti: valstybinės kalbos politika yra tapusi norų ir užgaidų įkaite. Piliečių norai keliami aukščiau unikalios kalbos išsaugojimo, politinis korektiškumas keliamas aukščiau teisės viršenybės ir istorinės tiesos, o pataikavimas Lenkijai ir vyraujančioms ideologinėms nuostatoms – aukščiau Konstitucinio Teismo autoriteto ir savigarbos.
Galima prisiminti, kad dar 2020 metais siūlėme naikinti Konstitucinį Teismą kaip save diskreditavusią, perteklinę ir politizuotą instituciją. Šiandien tas siūlymas dar aiškesnis nei kada anksčiau. Santykius su kaimynais turėtume grįsti nacionaline savigarba ir istoriniu teisingumu.
Ta istorija gali būti nemaloni, bet ją mokėti ir ją ginti yra dalykai, kuriuos tikrai vertina ir pati Lenkija. Pradėti pažintį su nutylėta istorija ne taip ir sunku. Lenkijoje apgintos disertacijos pagrindu parengta, o neseniai perleista profesoriaus Broniaus Makausko knyga „Vilnijos lietuviai 1920-1939 metais“ pasitarnaus kaip geriausia priemonė pažinčiai su tikrąja nutylėta Vilniaus krašto istorija. Rekomenduoju.
Autorius yra politologas, Vilniaus miesto tarybos narys, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas
Išsamiai ir teisingai…
Reikėtų patikslint ką laikau teisingu. Teisinga kalbėti Tiesą (aplamai), o šiuo atveju apie lenkų okupaciją ir Lietuvos lenkinimą (ir savaiminį ir priverstinį), nesidangstant ta “strategine partneryste”.
Sutuoktiniai šeimoje taip pat yra partneriai, bet melas, nutylėjimai, apgaulė prie gero neatveda…
Jeigu nuo rusų tautos, visus tuos dešimtmečius, nebūtų buvę slepiama Molotovo – Ribentropo suokalbis, visa kita tiesa apie antrąjį pasaulinį karą, tai ir dabartinio prieš Ukrainą nebūtų…
Sakyti tiesą svarbu.
Lietuvybės naikinimas, Lietuvos piliečių supriešinimas yra ypatingai naudingas kremliui. Retorinis klausimas: kodėl prezidentas, kodėl partijos nestabdo lietuvybės naikinimo?
Teisingos Jūsų mintys,tik papildysiu: J.E.Prezidentas G.Nausėda taip pat yra ypatingai prolenkiškas,deja.
Bent jau Seimo narys Ažubalis gina Kalbos komisijos pirmininką Valotką ir jo sprendimą, gina valstybinę lietuvių kalbą -delfi.lt/news/daily/lithuania/azubalis-stojo-ginti-valotkos-siuncia-ispejima-kulturos-ministrui.d?id=94027687
LRT Ryto garsai – Nuo 01:59:30 val.
− lrt.lt/mediateka/irasas/2000287541
pasisakantys atskleidė save
Geros mintys
Neturime objektyvaus Konstitucinio teismo.
Iš kalbos tiesiog tyčiojasi
ėlertė praneša: Savo ruožtu Lenkijos ambasadorius Lietuvoje K. Radziwiłłas (rašyba originalo kalba turėtų būti Radvilas, bet šiuo atveju jam kažkodėl nereikia originalo) sutiko pasikalbėti su žiniasklaida ir informavo, kad jis pats paprašė A. Valotkos atvykti pokalbio.
„Buvau informuotas apie nutarimą, kuris priverstų Vilniaus rajono savivaldybę pašalinti topografinius užrašus lenkų kalba. Jie yra puošybos elementas. Apie lenkiškus vietovardžius žinoma labai seniai. Jie liudija apie lenkų, kurie čia gyveno nuo neatmenamų laikų, buvimą. Susitikimo metu puikiai vienas kitą supratome. Pokalbyje vyravo teigiama atmosfera“, – pažymėjo ambasadorius.
Taigi, tų sulenkintų užrašų tikslas – melagingai liudyti, klastoti istoriją. O istorijos klastojimas, matyt, taip pat skirtas kažkokiam tikslui, apie kurį nenorima prasitarti?
Tik primenu ,kad ” Konstantas Radživilas” lietuviškai – “Konstanty Radziwiłłas”. 🙂
Dėl paskutinio KT sprendimo vertinimo su Sinicos mintimis sutikti negalima. Akivaizdu, kad VLKK yra speciali institucija kalbos klausimais. Jos kompetencija spręsti, ar iš principo nekenktų kalbai vardų ir pavardžių asmens dokumentuose rašymas 3-is nelietuviškomis raidėmis. Komisijos Seimui pateiktame atsakyme nenurodyta, kad toks rašymas galėtų pakenkti kalbai. Tuo vadovaudamasis KT negalėjo nenuspręsti , jog toks rašymas neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymui. Taigi KT sprendimą lėmė VLKK pažymos duomenys. Esant tokioms aplinkybėms, prasmė Jovaišos grupei kreiptis į KT buvo tik dėl VLKK pripažinimo prieštaraujančia Konstitucijai ir įstatymams. KT pats inicijuoti nagrinėjimo kitu pagrindu negu kreiptasi negali. Galimybė taip kreiptis į KT yra ir dabar.
Taigi šiuo atveju KT sprendimą lėmė VLKK pažymos duomenys ir Jovaišos grupės netinkamas kreipimasis – ne dėl to dalyko ir ne tuo pagrindu – į KT.
KT sprendimą lėmė ne VLKK ir ne Jovaišos tinkamas ar netinkamas kreipimasis. Lėmė politinė zadanija, kurią jie vykdo bet kokiu atveju. Jie veikia iš jėgos pozicijų, jie per kalbą, per įstatymus, per KT važiuoja kaip buldozeriu ar tanku. KT atvirai prieštarauja net ankstesniems KT išaiškinimams – taip negalima, bet jiems taip reikia ir jie taip daro. Čia jau nieko nelemia nei Jovaišos formuluotės, nei VLKK, nei kitų kalbininkų argumentuoti straipsniai.
Tai kas tada lėmė, kad VLKK neparašė Seimui, pvz., jog vardų ir pavardžių rašymas atskirais atvejais nelietuviškomis w, q, x raidėmis kenktų lietuvių kalbai, ardytų jos rašytinį funkcionavimą, kadangi lietuvių kalba šių raidžių žymimiems garsams reikšti turi savo rašmenis. Tad tokiu atveju prastesnis taptų jos kaip valstybinės kalbos vartojimo tinkamumas, tie patys garsai taptų reiškiami dvejopais ženklais, rastųsi painiavos nustatant asmens tapatumą ir t. t. ir pan. Čia akivaizdi Antanaičio atsakomybė. Klausimas – tik, ar tai padaryta dėl nekompetencijos, ar intereso? Apskritai viską ėmus aiškinti mistine “zadanija”, tai – gaunasi, kaip rusai sako: “Koncy v vodū”… Beviltiškumas…
Prieš laužtuvą nėra priemonių. Panašiai kaip Rusija paskelbė, kad Ukrainoje nacistai, o Ukraina apskritai ne Ukraina ir jos nėra ir nebuvo. Ir viskas, ir jokie argumentai, nei apeliavimai į Budapešto memorandumą ar tarptautinę teisę Kremliui poveikio nedaro. Lieka tik džavelinai, haimarsai…
Gerokai iš anksto viskam ruošėsi –
ukrainus su lietuviais paskelbė ž-š-džiais (puiki priežastis sukelti Vakarų nepalankumą abiem tautoms). Pas mus pirmą smūgį patikėjo „Mūsiškių” autorei (taigi, niekas litofcų nepuola – va, viena jau pati prisipažino, dabar lieka tik nesiliauti juos spaudus iš vidaus ir iš išorės), o Rytų Ukrainoje surengė separatistų atsiskyrimą.
Baltarusijos nejudino – juk reikia ir draugų turėti? Batka juk ne kvailys -. nenorės sau tokio priešo, o BY geopolitinė padėtis labai tinkama tolesnėms Kremliaus užmačioms. BY buvo numatytas kitas vaidmuo. Na. o dabar, kai ji kimšte prikimšta vagnerinių, net ir norėdamas Batka nepyptelės.
(Kažin, ar nesikeikia, laiku nuo sosto nenulipęs 🙁 ?)
Taip, Rusija nuo pat SSRS žlugimo ruošėsi „savo“ respublikas susigrąžinti. Tam buvo visur taikomi tie patys metodai: visose respublikose rusų propaganda rėkė apie nacionalizmą, apibliaudavo fašistais, kūrė naratyvą, kad atgijo hitlerizmas; rusakalbių teisių gynimas; reikalavimai suteikti ypatingą statusą rusų kalbai (turi būti valstybinė kalba; arba, jei ne valstybinė, tai oficialiai paskelbti kaip „jazyk mežnacionalnogo obščenija“; arba jokių valstybinių kalbų); skatinimai kurti autonomijas, separatistines respublikas, ir po to tų pseudorespublikų „išvadavimas“ ir pastangos per jas manipuliuoti, daryti įtaką…
Kai kas tam priešinosi… Ukraina svyravo, ir atrodė, lyg pati nežino ko nori… Belorusija viską vykdė: pataikavo, savo kalbą galutinai išgujo, įtvirtino rusų kalbą, ideologiją… Pagal Rusiją visoms numatytas tas pats likimas – tapti Rusijos imperijos dalimi. Belorusija pasidavinėja taikiai, Ukraina apsisprendė priešintis. Todėl su Belorusija tas prijungimo procesas vystosi taikiai, su Ukraina dėl to kariauja.
Apmaudu matyti kaip Lenkija analogiškais metodais ėda Lietuvos valstybingumą, o Lietuva pasidavinėja analogiškai kaip Belorusija Rusijai.
Būtent – tikras duetas. Tas jų abiejų duetas jau net nestebina. Abi nuo seno tą pačią giesmę gieda.
Ne visa tiesa čia. Seimo nariai pirmajame paklausime klausė tiksliai ir logiškai, ar TOKS Seimo sprendimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniu, nes vieniems piliečiams daromos išimtys kitų atžvilgiu – PAGAL TAUTYBĘ suteikiant teisęs, kurios nesuteikiamos kitiems piliečiams. Bet KT nepateikęs jokių rimtų priežasčių atsisakė tai svarstyti, nes buvo aišku, kad PRIEŠTARAUJA (KT apie tokį prieštaravimą jau buvo pasisakęs ankstesniuose savo sprendimuose). Taigi Jovaišos grupė viską darė teisingai. Dabar būtų logiška dar kartą kreiptis dėl prieštaravimo 29 Konstitucijos straipsniui.
Veikiausiai, kad Konstitucijos 29 str. nuostatos pagrindas – aplinkybė, jog pakeitus įstatymą nebūtų visi asmenys lygūs objektyviai nebuvo galima. Matyt, asmenų nelygumas prieš įstatymą teisiškai galėtų atsirasti tik tuo atveju, jeigu tos pačios grupės asmenims vyrams būtų leista rašyti nelietuviškai, o moterims – ne. Tad matyt, kad Seimo grupės KT klausta buvo klausimo išaiškinimo nesamu pagrindu. Todėl taip surašytas prašymas negalėjo būti priimtas nagrinėti.
Dabar būtų galima KT klausti tik, ar VLKK siūlymas (leidimas) atskirais atvejais vardus ir pavardes rašyti nelietuviškomis raidėmis nekenkia pačiai kalbos sistemai, t.y. ar tai neprieštarauja jai kaip pagal Konstitucijos 14 str. nuostatą valstybinei kalbai, ar tokiu atveju nebus atliktas jos kaip sistemos ardymas, ar netaps netinkama valstybinės kalbos paskirčiai atlikti. Juk w, q, x garsams reikšti lietuvių kalba turi savo simbolius (raides), taigi tokiu atveju tas pats vardas ir pavardė gali tapti nevienodai užrašyti. Iš to kiltų problema dėl asmens tapatumo ir t.t. ir pan. Žodžiu, KT paklausimo argumentai turėtų būtų tokie, iš kurių matytųsi, kad, rašant nelietuviškomis raidėmis, būtų akivaizdus pakenkimas funkcionuoti kalbai kaip tinkančiai vartoti kaip valstybinei. Tokius argumentus KT privalėtų nagrinėti ir tikėtina, kad konstatuotų, jog VLKK siūlymas kad ir atskirais atvejais rašyti vardus ir pavardes nelietuviškai prieštarauja Konstitucijai, Kalbos įstatymui.
Papunkčiui su Vytautu Sinica. Kalbos politika
– pozicija.org/papunkciui-su-vytautu-sinica-kalbos-politika/
Pats KT 2014 m. nustatė, kad tai, ką su kalba galima daryti, yra ne Seimo, VLKK kompetencija. Savo išvadoje Seimui VLKK jos tekstu parašė, kad rašymas asmens dokumentuose tomis 3-is nelietuviškomis raidėmis atskirais atvejais yra galimas, valstybiniam kalbos funkcionavimui nepakenks. Taigi KT kaip anksčiau tarė, taip ir padarė, vadovaudamasis minėta VLKK išvada – nusprendė, kad atskirais atvejais rašyti tomis 3-is raidėmis yra galimas. Kokios tai būtų grupės – jau yra politika, taigi Seimo – kompetencija. Taigi iš tikrųjų tris perteklines raides į raidyną įleido Antanaičio vadovaujama VLKK. Klausimas tik – kodėl taip padarė, – dėl neišmanymo ar kaip?…