A. Veryga. Nes „AŠ“ taip noriu…

„Aš“, „mano“, „man“ nepastebimai tapo daug svarbiau nei „mes“, „mūsų“, „mums“.

„Aš“ nenoriu turėti vaikų, nes tai trukdo karjerai, gyvenimo džiaugsmui, kelionėms, pramogoms.

„Jie“ (kiti) turi pasirūpinti, kad man susirgus būtų, kas mane gydo, būtų, kas sumoka mokesčius, kad man būtų mokama pensija.

„Aš“ noriu džiaugtis gyvenimu, „jie“ turi tai užtikrinti.

„Aš“ noriu vartoti narkotikus, „jie“ turi užtikrinti, kad galėčiau tą daryti saugiai, o prireikus „susimesti“ man gydymui.

„Aš“ noriu gyventi saugiai, „jie“ turi eiti tarnauti į kariuomenę, kad tai užtikrintų.

„Aš“ noriu rizikuoti sveikata, „jie“ turi užtikrinti, kad man „prisižaidus“ viskas būtų sutvarkyta greitai, be eilių ir nemokamai, nes „aš moku mokesčius“.

Tačiau šį kartą ne apie tai, ką pabandžiau išvardyti kaip iliustracijas.

Šį kartą, atrodytų, apie visiškai nekaltą bandymą atsiliepti į norą moteriškų pavardžių daryboje įtvirtinti galūnę „-a“.

Jau teko klausyti su tuo susijusių diskusijų ir dalis pasisakančiųjų teigia, kad asmenvardžiai yra žmogaus nuosavybė ir jis turėtų būti laisvas elgtis su tais asmenvardžiais kaip tinkamas. Ir ne kažkokių „jų“ reikalas tai reguliuoti ar suvaržyti. Nes „AŠ“ taip noriu…

Laisvės partijos kontingentui kalbos ginti nereikėjo. Nei nuo rusų, nei nuo kitų į ją besikėsinusių. Jie ją gavo kaip dovaną. Ir taip jau atsitinka, kad, jei dovanai gauti nereikia įdėti pastangų, tai jos branginti per daug ir nesistengiama.

Pradėkime nuo to, kad turime iš tiesų unikalią, archaišką kalbą.

Kalba yra vienas esminių požymių, išskiriančių mus iš kitų tautų bei šalių, suteikiančių mums unikalumo. Jei manome, kad „wtf“, „ok“, „omg“ ar „lol“ demonstruoja mūsų kosmopolitiškumą, tai galvokime iš naujo.

Taip, mūsų kalba labai sudėtinga. Net nejuokaudami galime pasakyti, kad jos sunku mokytis ir išmokti net mums lietuviams. O gal geriau būtų sakyti, kad tobulai jos taip ir neišmokstame. Ar tai yra pretekstas ją darkyti?

Kalbos dalimi yra ir mūsų asmenvardžiai. Jie yra ne tik kalbos, bet ir istorijos, kultūros, meno dalis. Dėl mūsų kalbos unikalumo mūsų asmenvardžiai leidžia identifikuoti asmens lytį (labai aišku, ar pavardės ir vardo savininkas yra vyras, ar moteris).

Na gal su retomis išimtimis. Maža to, mūsų pavardžių daryba leido žinoti, ar tai ištekėjusi, ar neištekėjusi moteris.

Kažkas ėmė ir nusprendė, kad tai atgyvena, neverta saugojimo.

Nėra prievolės moteriai ištekėjus pasikeisti pavardę į vyro ir suteikti jai ištekėjusiai moteriai būdingą galūnę, tačiau džiaugiuosi, kad tokių moterų yra ir jos nemano, kad tai yra atgyvena.

Spėčiau, kad būtent ryšys su lyties identifikavimu ir santuoka (nes abu dalykai „laisviečių“ laikomi visiška atgyvena ir modernaus gyvenimo stabdžiu) ir yra tikroji asmenvardžių darkymo priežastis. Viena, kai pavardė yra Pakarklytė, ir jau „visai kas kita“, jei pavardė būtų Pakarkla.

Sakoma, kad tai mano reikalas ir galiu pasivadinti kaip noriu. Tai gal tuomet iš viso verta atsisakyti bet kokios aliuzijos į lytį asmenvardžiuose. Gal imkime ir nuspręskime, kad tokie dalykai kaip vyriški ar moteriški vardai neegzistuoja, nes kas čia per diskriminacija, kad aš būdamas vyras negaliu pasivadinti Nijole. O gal galiu?

O gal iš viso velniop tuos vardus ir pavardes. Štai E. Muskas davė savo sūnui vardą X Æ A-12. Kuo mes „blogesni“?

Drąsiai galite vadinti mane kokiu nors kalbofobu ar atgyvena. Štai kolegė Morgana Seime mane išvadino narkofobu. Tačiau tai, ką aš jaučiu šiandien stebėdamas kalbos darkymą, yra anaiptol ne baimė.

Kalba nėra kieno nors iš mūsų asmeninė nuosavybė. Ji yra mūsų visų ir mūsų visų atsakomybė yra ją saugoti, o ne darkyti, prisidengiant modernumu.

Tą jausmą geriau apibūdina žinomas posakis, kad kažkas „po sielą šūdinais batais išvaikščiojo“…

Spausdinti