Birželio 26 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė susitiko su Vilniaus rajono savivaldybės meru Robertu Duchnevičiumi (Robert Duchnevič).
Per susitikimą aptartas mero kreipimasis į Seimo Pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen ir parlamentarus dėl Valstybinės kalbos politikos 2023–2030 metų gairių nutarimo projekto, kitos šios savivaldybės kalbinės naujienos.
Meras R. Duchnevičius teigė, kad Vilniaus rajono savivaldybės siekis yra išlaikyti valstybinės, t. y. lietuvių, kalbos ir kitų tautų gimtųjų kalbų vartojimo balansą.
„Vilniaus rajono savivaldybė išsiskiria tuo, kad joje gyvena daug įvairių tautybių gyventojų.
Reikia stiprinti lietuvių kalbą, tačiau tuo pat metu neužkirsti kelio vietos gyventojams saugoti ir pažinti savo gimtąją kalbą.
Todėl tikimės rasti glaudesnio bendradarbiavimo su Valstybine lietuvių kalbos komisija galimybių“, – sakė savivaldybės vadovas.
Birželio 14 d. kreipimesi meras R. Duchnevičius prašė dar kartą atidžiau peržiūrėti Valstybinės kalbos politikos 2023–2030 metų gairių projektą, pateiktą VLKK Seimui.
VLKK vadovė V. Meiliūnaitė atkreipė dėmesį, kad šis projektas buvo parengtas ankstesnės kadencijos Kalbos komisijos ir kurį laiką nesvarstytas.
Ji pripažino, kad buvo galima prieš teikiant Seimui jį derinti su savivaldybe.
„Kalbos komisijos pirmenybiniai darbai yra lietuvių kalbos gero vardo, lituanistinio švietimo stiprinimas tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Tačiau puikiai suprantame, kad tam tikros Lietuvos teritorijos, kaip Vilniaus rajono savivaldybė, Visaginas, išsiskiria kitų tautybių žmonių įvairove.
Todėl pritariame, kad kartu turime ne priverstinai, bet, kaip meras mini, išlaikydami balansą leisti gyventojams dar labiau pamilti lietuvių kalbą, mokytis jos, tačiau puoselėti ir savo gimtąją kalbą.
Manau, kad su naująja Vilniaus rajono savivaldybės vadovybe mes viso to pasieksime“, – pažymėjo dr. V. Meiliūnaitė.
Susitikime sutarta rengti bendrus renginius, projektus, nemokamas paskaitas Vilniaus rajono savivaldybės gyventojams, daugiau diegti ir naudoti skaitmenines mokomąsias priemones Vilniaus r. savivaldybės ugdymo ir kitose įstaigose, taip pat plačiau skleisti žinias vietos žiniasklaidoje.
Tai sakote „tautinių mažumų“? Ar Lietuvos Konstitucijoje yra minimos „tautinės mažumos“? Ar VLKK ir savivaldybė užsiima antikonstitucine veikla?
Prancūzijoje tautinė mažuma yra bretonai, Vokietijoje – sorbai, Latvijoje – lybiai, nes ten šios tautos yra autochtoninės tautos toms valstybėms priklausančioje teritorijoje. Ar VLKK ir savivaldybės supratimu Lietuvoje yra tautų analogiškai su savo etnine istorine teritorija įeinančių į Lietuvos sudėtį? O gal tik spauda iškraipo tiesą, savo pranešimuose naudodama netikslias sąvokas?
Privalėtų asmenys, dirbantys valstybės, savivaldybių struktūrose, naudoti Konstitucijoje apibrėžtus terminus, kurie atitinka Europos Tautinių mažumų konvenciją. Lietuvoje nėra Tautinių mažumų, o yra tautinės bendruomenės, susidariusios per karus, okupacijas ir lietuvių asimiliacijas. Linkiu VLKK ir merui elgtis teisėtai ir oriai, kaip Lietuvos piliečiams.
Skaičiau, kad Prancūzijoje berods neįmanoma gauti beveik jokio darbo, tinkamu lygiu nemokant valstybinės prancūzų kalbos.
Iš tikrųjų kalbų mylėjime yra būtina išlaikyti balansą, t.y. toliau tęstis nemeilė valstybinei lietuvių kalbai tęstis negali. Lietuvių kalba turi būti mylima kaip valstybinė labiausiai. Nemylėjimas lietuvių kalbos, jos rašmenų ir vengimas ja kalbėti, rašyti turi būti vertinama kaip nelojalumas Lietuvos valstybei. Tikėtina, kad naujasis meras tą nemeilę valstybės kalbai, jos rašmenims, padedant LVKK komisijos vadovei, imsis išgyvendinti. Kur tai matyta, – gimti Lietuvoje ir nemylėti, nesididžiuoti jos kalba, rašmenims!? Tokia praktika negali būti tęsiama.
„Vilniaus rajono savivaldybė išsiskiria tuo, kad joje gyvena daug įvairių tautybių gyventojų.
Reikia stiprinti lietuvių kalbą, tačiau tuo pat metu neužkirsti kelio vietos gyventojams saugoti ir pažinti savo gimtąją kalbą.”
O kokia jų toji „gimtoji kalba”? Jei ten „daug įvairių tautybių gyventojų”, tai ir „daug įvairių gimtųjų kalbų”. Tai kaip tik būtų argumentas stiprinti valstybinės lietuvių kalbos mokėjimą, nes ji vienytų „daug įvairių tautybių”.
Beje, kuo baigėsi susitikimas? Negi VLKK įsipareigojo „dar kartą atidžiau peržiūrėti Valstybinės kalbos politikos 2023–2030 metų gairių projektą, pateiktą VLKK Seimui”, ir pataisyti jį pagal Duchnevičiaus et Co reikalavimus?.
Sofijos Kovalevskajos gimnazija (Vlnius) pasodino medelius, simbolizuojančius (rašoma lentelėse) tautines mažumas, juos laisto ir rūpestingai prižiūri, augina, o valdžiažmogiai tą daro oficialiai, ne simboliškai, valstybės lygmeniu; ir kuo toliau, tuo ryžtingiau ir nedviprasmiškai: neturėjome? nebuvo? o štai sodiname ir puoselėsime
Neaišku ką Meras su LVKK vadove laiko gimtąja kalba, kurią puoselėti užsimoję. Jeigu nuo gimimo gyvenančiajam Lietuvoje lietuvių kalba nėra gimtoji, o gimtąja laiko tėvų ar protėvių kažkada atsineštąją į Lietuvą apsigyvenant joje ar svetimųjų jam primestą jėga, kalbą, tai kyla įtarimas, kad valstybėje yra netvarka su vaikų auginimu ir ugdynu. Akivaizdu, kad protėvių atsineštoji kalba Lietuvoje tegali būti priskiriama kalbai, kurią jis moka, arba – tėvų, šeimos, giminės kalbai. Akivaizdu, kad šeimos, giminės kalbą, kurią minėti asmenys nepagrįstai vadina kaip gimtąja kalba Lietuvoje, prilyginant lietuvių kalbai, nėra prasmės už valstybės lėšas ją visuotinai puoselėti iki valstybės kalbos lygio ir viešojo naudojimo statuso suteikimo jai. Tai tų buvusių kitakalbių asmeninis reikalas. Ir tai jiems sakytina atvirai.
Kas išaiškins ne tik VLKK, bet ir Seimo nariams, visiems valstybės ir savivaldybių tarnautojams, politikams ką reiškia sąvoka Tautinė mažuma, kas priklauso TM, o kas yra tiesios kitataučiai (ar tik kitakalbiai) valstybės piliečiai, kokių pilna bet kurioje Vakarų valstybėje? Pradėti reikia nuo mokytojų?