S. Juknevičius. Asmeninė ir tautinė savižudybė

Pavienės mirtys mažai domina visuomenę ir žiniasklaidos priemones. Apie eismo įvykius dažniausiai pranešama, jei juose žūna bent keletas žmonių. Aukos karinių konfliktų zonose – įprastas dalykas, bet jei kokios nors operacijos metu žūsta kelios dešimtys civilių gyventojų – pasaulis suklūsta.

Apie geležinkelio ar lėktuvų katastrofas žiniasklaida informuoja praktiškai visada, nes aukų skaičius jose gali siekti šimtus. Kai 2004 metų pabaigoje Pietryčių Azijoje nuo cunamio žuvo apie du šimtus tūkstančių žmonių, tai keliems mėnesiams prikaustė viso pasaulio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį.

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje kasmet nusižudo per milijoną žmonių – daugiau negu žūsta karuose, lėktuvų, geležinkelių katastrofose, per stichines nelaimes kartu sudėjus.

Lietuva pagal savižudybių skaičių jau antrą dešimtmetį yra pasaulio lyderių sąraše. Pasaulinės sveikatos organizacijos specialistų nuomone, padėtis, kai kasmet žudosi per 20 žmonių 100 000 gyventojų, laikoma kritine. Lietuvoje, pradedant 1995 m., kasmet nusižudo apie 40 gyventojų 100 000 gyventojų.

Europos Sąjungos vidurkis ilgą laiką buvo 12, įstojus į ją naujoms narėms, šoktelėjo iki 14 žmonių 100 000 gyventojų.

Pažvelgus į pasaulio savižudybių žemėlapį, krinta į akis, kad Vakarų civilizacijai priskiriamų ar jos įtakoje esančių šalių gyventojai žudosi žymiai dažniau negu likusieji, o Vakaruose pirmauja pokomunistinės valstybės.

***

Mokslinėje literatūroje dažniausiai išskiriamos ir analizuojamos keturios pagrindinės savižudybių priežasčių grupės: filosofinės, socialinės, psichologinės ir fiziologinės.

Bene ryškiausias filosofinės savižudybės analizės pavyzdys yra Alberto Kamiu (Albert Camus) esė „Sizifo mitas“. Emilis Diurkheimas (Emile Durkheim) klasikiniu tapusiame veikale pagrindine savižudybių priežastimi laikė socialinę dezintegraciją.

Dabartinės sociologinės krypties atstovas Benjaminas Volmanas (Benjamin Wollman) teigia, kad susvetimėjimas ir santykių tarp žmonių depersonalizacija, individo pasimetimas masinėje visuomenėje, šeimos ryšių silpnėjimas yra svarbios, gal net pagrindinės vis stiprėjančios žmonių agresijos kitų ir savęs pačių atžvilgiu priežastys.

Žinomo psichologo Deivido Melano (David Malan) manymu, pagrindinį vaidmenį savižudybėms vaidina asmenybės charakteris, temperamentas, emocinis stabilumas ir kitos psichologinės charakteristikos. Edvino Šneidmano (Edwin Schneidman) teigimu, „savižudybę iš esmės lemia psichologinis skausmas“.

Fiziologinės krypties atstovai psichinius sutrikimus ir neretai iš jų išplaukiančias savižudybes sieja su fiziologiniais pokyčiais smegenyse.

Nesunku pastebėti, kad fiziologinės priežastys esti šiek tiek atokiau šioje priežasčių grupėje. Pirmiausia, daugelis mokslininkų linkę kvestionuoti šio faktoriaus reikšmę savižudybėms.

Kiek, pavyzdžiui, fiziologiniai pokyčiai smegenyse nulėmė, kad Rusijoje savižudybių rodiklis 1985–1990 m. sumažėjo nuo 31,2 iki 26,5, o per kitus penkerius metus padidėjo iki 41,5?

Be to, šioje srityje ne visai aiški priežasties ir pasekmės seka: ar fiziologiniai pokyčiai smegenyse sukelia depresiją ir su ja neretai susietas savižudybes, ar depresija sukelia fiziologinius pokyčius? Socialinės ir psichologinės savižudybės priežastys, priešingai, praktiškai nekvestionuojamos.

***

Genocidas gali būti ne tik fizinis, bet ir dvasinis. Dvasinio genocido tikslas – tautinės tapatybės sunaikinimas. Taip, carinei Rusijai uždraudus lietuvišką spaudą, susilpnėjo ir lietuvių tapatybės formavimosi bei sklaidos galimybės. Neretai tapatybė nyksta ir dėl gyventojų abejingumo, neugdant ir nepuoselėjant savitos kultūros, papročių, tradicijų.

Tautas, kurių silpna tautinė tapatybė, pavadinsime probleminėmis. Tai paprastai yra tautos, kurių egzistavimas istorijos eigoje buvo ne kartą kvestionuojamas.

Probleminių tautų atstovai žudosi dažniau negu tautų, kurioms būdinga stipri tapatybė.

Už nepriklausomybę kovojusių tautų savižudybių dinamikai būdingas bruožas, kurį galima pavadinti vėlavimo efektu: daugiausia žmonių žudosi ne tada, kai tautos dar kovoja už nepriklausomybę, o po nepriklausomybės paskelbimo. Tai tinka praktiškai visoms XX a. nepriklausomybę iškovojusioms tautoms: Vengrijai, Suomijai, Baltijos valstybėms, Islandijai.

Šis reiškinys aiškintinas bent dviem priežasčių grupėmis. Viena vertus, kova už nepriklausomybę, kad ir kokia dramatiška ir kupina praradimų ji būtų, yra svarbus tautą vienijantis ir tuo pačiu jos tapatumą formuojantis faktorius. Tačiau kovai pasibaigus, šis faktorius išnyksta, ir tauta patiria savotišką egzistencinę tuštumą. Atitinkamai padidėja savižudybių rizika ir padaugėja jų skaičius.

Antra vertus, svarbų vaidmenį iškovojusių nepriklausomybę tautų gyvenime vaidina staigus socialinių ekonominių sąlygų pasikeitimas, įprastų gyvenimo normų, vertybių kaita ir iš jos išplaukiantis pasimetimas, netikrumas dėl ateities. 

Tačiau suabsoliutinti šio faktoriaus nevertėtų. Visos pokomunistinės valstybės pergyveno ir tebepergyvena virsmo iš socialistinės į kapitalistinę sistemą sunkumus, tačiau kai kuriose iš jų (Lenkijoje, Bulgarijoje) savižudybių skaičius 1990–2010 metais padidėjo nežymiai, o dar kitose (Čekijoje, Slovakijoje, Užkaukazės valstybėse) net sumažėjo.

Antras svarbus savižudybėms įtakos turintis faktorius – tradicinės tapatybės praradimas dėl taikios ekonominės kultūrinės kitų valstybių invazijos.

Trečias tapatybės raidą veikiantis faktorius – politinis tautos susiskaldymas.

Ir pagaliau ketvirta tapatybei iškylanti grėsmė – socialinė piliečių dezintegracija. Socialinė dezintegracija yra visuomenės narius saistančių ryšių susilpnėjimas ir išnykimas. Socialinė dezintegracija ir yra pagrindinė gan aukšto savižudybių skaičiaus pokomunistinėje erdvėje priežastis.

Lietuviai – tipiška probleminė tauta. Palyginti didelį savižudybių skaičių Lietuvoje lemia tai, kad joje reiškiasi du iš keturių aukščiau išvardytų faktorių. Pirmiausia, Lietuva, kaip reta kuri kita Vakarų tauta, ilgai ir sunkiai kovojo už savo nepriklausomybę. Antra, socialinė dezintegracija pokomunistinėje Lietuvoje viena iš aukščiausių Vakaruose.

***

Didžiavimasis šalimi – svarbus gyventojų integracijos rodiklis. Pirmiausia, besididžiuojančius savo šalimi žmones vienija bendros pažiūros į tautos istoriją, dabartį, raidos perspektyvas. Antra, tokie žmonės paprastai linkę daugiau prisidėti prie jos klestėjimo, todėl juos vienija ne tik bendros pažiūros, bet ir veikla, interesai.

Kaip rodo lyginamieji Europos bei pasaulio tyrimai, egzistuoja statistiškai reikšmingas ryšys tarp pasididžiavimo šalimi ir savižudybių skaičiaus. Tai reiškia, kad kuo labiau kokios nors tautos gyventojai didžiuojasi savo šalimi, tuo rečiau jie žudosi.

1990 metais trijų Baltijos valstybių rodikliai buvo panašūs: labai didžiavosi savo tauta 41 % Lietuvos, 49 % Latvijos ir 30 % Estijos gyventojų. 2000 metais šie rodikliai atitinkamai lygūs 22 %, 40 % ir 24 %.

Negalima pamiršti, jog tais metais dar apie 30 % Estijos gyventojų buvo kitataučiai, kuriems didžiuotis Estija lyg ir nepritiko. Nepaisant to, pasididžiavimo sumažėjimas Estijoje minimalus.

Lietuvoje sumažėjimas didžiausias ne tik Baltijos valstybėse, Europoje, bet ir pasaulyje (antroje vietoje būvų Kinija – joje labai besididžiuojančių savo šalimi žmonių skaičius 1990–2000 m. sumažėjo nuo 43 % iki 26 %). Beje, savižudybių skaičius šioje valstybėje per tą patį laikotarpį taip pat pastebimai išaugo.

Labiausiai didžiuojasi savo tauta lenkai ir slovėnai, mažiausiai lietuviai, estai, slovakai. Skirtumai tarp estų ir lietuvių nedideli, tačiau dideli pakitimai. Todėl galima teigti, kad stipriai sumažėjęs pasididžiavimas tauta lemia aukštą ir sąlyginai stabilų savižudybių rodiklį Lietuvoje.

***

Bent jau dalies nesididžiuojančiųjų savo tauta žmonių mentalitetą galima išreikšti maždaug tokiais teiginiais: kaip aš galiu didžiuotis tauta, kurią valdo tokios korumpuotos asmenybės? kaip aš galiu didžiuotis tauta, kurioje taip nesaugu gyventi? Šiuo atveju nesididžiavimas atspindi ir socialinę dezintegraciją. Būtent toks mentalitetas vyrauja kai kuriose pokomunistinėse valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje.

Tai patvirtina kito svarbaus socialinės integracijos rodiklio – pasitikėjimo institucijomis analizė. Kaip rodo tyrimų rezultatai, egzistuoja ryšys tarp pasitikėjimo Seimu, policija ir savižudybių. Ryšio tarp savižudybių ir pasitikėjimo kitomis socialinėmis bei politinėmis institucijomis – kariuomene, švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos sistemomis, teisėsauga – neaptikta.

Blogas Seimo darbas griauna valstybės pagrindus, verčia gyventojus abejoti kuriamosios veiklos prasmingumu, tautos gyvybingumu ir raidos perspektyvomis. Blogas policijos darbas, savo ruožtu, daro nesaugų kasdienį gyvenimą, didina nervinę įtampą ir tuo pačiu skatina savižudiškas nuotaikas.

***

Egzistuoja statistiškai reikšmingas ryšys tarp savižudybių ir rūpinimosi žmonijos gyvenimo sąlygomis. Nesirūpinimą žmonijos gyvenimo sąlygomis galima interpretuoti ir kaip vieną iš dezintegracijos nuo žmonijos parametrų. Tai, kad probleminių tautų gyventojai šioje srityje išsiskiria iš kitų tautų, neturėtų labai stebinti.

Kiekviena tauta, kaip ir žmogus, turi tam tikrą dvasinių jėgų potencialą, kurį eikvoja sprendžiant teorinius ir praktinius uždavinius. Probleminių tautų atstovams užtenka jėgų, kad jiems rūpėtų šeimos, kaimynų, net europiečių gyvenimo sąlygos, bet neužtenka, kad rūpėtų žmonijos.

Egzistuoja nedidelė priklausomybė tarp savižudybių ir atjautos bei visuomenės intereso. Tačiau didžiausias šioje srityje egzistuojantis ryšys – tarp savižudybių ir pagalbos, kaip moralinės pareigos, suvokimo.

Taigi pagrindinį įvairių pagalbos seniems žmonėms motyvų srityje egzistuojantį dėsningumą galima suformuluoti taip: kuo svarbesnį vaidmenį žmonių gyvenime vaidina moralinė pareiga, tuo labiau jie linkę padėti seniems žmonėms, o kuo labiau jie linkę padėti seniems žmonėms, tuo rečiau jie žudosi.

Dvasinis, o neretai su juo susijęs ir fizinis išsekimas – vienas iš pagrindinių depresijos požymių. Remiantis tuo galima spėti, kad depresija serga ne tik pavieniai žmonės, bet ir ištisos tautos. Visų pirma tai tinka probleminėms tautoms.

Vienu iš reikšmingų vertybių tyrimo rezultatų yra tai, kad probleminių tautų gyventojai ne tik nenori padėti kitiems, bet ir realiai jiems nepadeda. Apie šį socialinės dezintegracijos parametrą galima spręsti pagal gyventojų dalyvavimą savanoriškoje neapmokamoje veikloje.

Gausiausiai šioje veikloje dalyvauja Šiaurės, mažiausiai – Rytų Europos gyventojai. Lietuvoje šis lygis vienas žemiausių pokomunistinėje erdvėje. Tarp dalyvavusių Europos vertybių tyrime valstybių savanoriškumo lygiu Lietuva lenkia tik Rusiją ir Ukrainą. Latvijoje ir Estijoje savanoriškumo lygis žymiai aukštesnis nei Lietuvoje.

Įdomu, kad 1990 m. dirbusių savanoriškose organizacijose skaičius buvo panašus visose trijose Baltijos valstybėse – apie 30 %. Nors vėliau savanoriškumas sumažėjo visose šalyse, didžiausi pokyčiai įvyko Lietuvoje, kurioje jau tik 14 % dirbo savanoriškose organizacijose.

Egzistuoja glaudus ryšys tarp savižudybių ir dalyvavimo savanoriškų organizacijų veikloje. Tai neturėtų stebinti, nes dalyvavimas savanoriškoje politinių partijų, religinių organizacijų, savitarpio pagalbos grupių, sporto ir kituose susivienijimuose laikomas svarbiu visuomenės integracijos veiksniu.

***

Kaip rodo Europos vertybių tyrimo rezultatai, draugų, pažįstamų svarbos rodikliai Baltijos valstybėse žemiausi Europoje. Beje, Lietuvoje draugų, pažįstamų svarba menkiausia ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Antroje vietoje yra Pakistanas.

Egzistuoja statistiškai reikšmingas ryšys tarp draugų, pažįstamų svarbos ir savižudybių. Nedžiugina tendencijos ir šioje srityje.

Kaip rodo sociologinės apklausos, pagrindinė dabartinio Vakarų žmogaus interesų sritis – šeima. Šeima labai svarbi 84 % Europos gyventojų. Pasaulio mastu šis rodiklis dar aukštesnis, net 89 %. Baltijos valstybėse šis rodiklis yra, deja, žemiausias.

Darnios šeimos svarbą savižudybių prevencijoje nurodo daugelis tyrinėtojų. Taip Lui Dablinas (Louis J. Dublin) konstatuoja, kad vedę, ypač vaikų turintys žmonės žudosi žymiai rečiau negu nevedę ar našliai. Statistiškai reikšmingas dydis tarp skyrybų rodiklių ir savižudybių egzistuoja ir Lietuvoje.

Belieka tik konstatuoti, kad Lietuva socialinės dezintegracijos srityje gerokai pralenkė ir JAV, ir daugumą kitų Vakarų pasaulio šalių.

***

Mūsų manymu, tiek fizinis, tiek psichologinis skausmas turi tą pačią priežastį ir atlieka tą pačią funkciją. Tai pavojaus ženklas. Fizinis skausmas reiškia, kad kilo pavojus žmogaus kūnui, psichologinis – jo ego [sielai].

Skausmo dydis tiesiog proporcingas kilusiam pavojui. Jei nebus pašalinta fizinio skausmo priežastis, gali žūti žmogaus kūnas, jei nebus pašalinta psichologinio skausmo priežastis, gali žiūri ego.

***

Gerai žinoma: žmogumi negimstama, žmogumi tampama. Paliktas likimo valiai kūdikis žūva, o jeigu jam tenka augti tarp gyvulių ar žvėrių, jis perima augintojų savybes ir gyvenimo būdą: augdamas tarp vilkų, jis, kiek leidžia jo fizinės ir biologinės galimybės, tampa vilku, tarp šunų – šunimi ir pan.

Todėl visuomenei labai svarbu turėti aiškią asmenybės vystymosi teoriją ir nuosekliai taikyti ją praktikoje.

Dabartinėje Vakarų visuomenėje nėra ne tik išbaigtos, bet netgi bent šiek tiek aiškesnės asmenybės vystymosi teorijos. Asmenybės raidą Vakaruose nagrinėja psichologija, ir ji turi šioje srityje neabejotinų pasiekimų. Tačiau jie niekaip neįsikomponuoja į ideologiją. Liberalizmo ideologijos esmė – ne pareigos, o teisės. Kiekvienas turi teisę, bet neprivalo dvasiškai tobulėti.

Vakarai turi žmogaus teisių chartiją, bet neturi pareigų chartijos. Šiuo atžvilgiu dabartinė Vakarų visuomenė primena iš suaugusiųjų prieglobsčio ištrūkusius vaikus: jie džiaugiasi laisve, nežinodami, nei kur, nei kam ją panaudoti. Tad nenuostabu, kad daugumos žmonių dvasinė evoliucija baigiasi ten, kur ji tik turėtų prasidėti.

Viena didžiausių Vakarų politinio gyvenimo blogybių yra ta, kad vis didesnį vaidmenį rinkimuose vaidina ne partijų programos, ne intelektualinės ar moralinės kandidatų savybės, o pinigai.

Kaip ciniškai pareiškė tuometinis Džono Kenedžio (John Kennedy) rinkiminės kampanijos vadovas, „Tam, kad laimėtume rinkimus, reikia trijų dalykų: pirmiausia – pinigų, antra – pinigų ir trečia – pinigų.“ Natūralu, kad tik pinigų dėka išrinkta valdžia vis labiau praranda pasitikėjimą.

****************

Ištraukos iš Stanislovo Juknevičiaus knygos Pasąmonė ir religija, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011, p. 170–171, 178–189, 218–219.

Parengė Dainius Razauskas