Kiekvienais metais gegužę Lenkijoje bendrojo lavinimo licėjaus ir technikumų abiturientai laiko pagrindinio ir išplėstinio lygio brandos egzaminus.
Šiame straipsnyje norėčiau trumpai priminti, kokia buvo mokymo sistema viduramžiais, kada buvo įvesti abitūros egzaminai ir kokia žodžio „matūra“ kilmė.
Viduramžių švietimo sistema
Ankstyvaisiais viduramžiais pagrindinis mokyklų tinklas veikė vienuolynuose, nes reikėjo ruošti kandidatus į vienuolius, vadinamus oblatais.
Nors 541 m. Chalkedono (miestas Turkijoje, prie Bosforo sąsiaurio) soboras uždraudė mokyti netinkančius būti vienuoliais, tačiau iš tikrųjų šio draudimo nebuvo laikomasi.
Tų laikų mokyklų mokymo lygis buvo įvairus.
Kai kurios mokyklos pasitenkino tik gramatikos, retorikos (iškalbos meno) ir dialektikos (diskusijų meno) mokymu, kartais labai siaurai, o kitos tapo aukšto lygio mokymo centrais.
Nepaisant nemažo mokyklų tinklo, jose mokėsi tik elitas.
Be vienuolynų mokyklų, dar buvo parapinės, katedralinės ir kolegiatų (svarbesnių bažnyčių).
529 m. Vaison-la-Romaine (Prancūzijos vietovė Alpėse, Provanso srityje) sinodas priėmė nutarimą dėl parapinių mokyklų steigimo.
Po trijų amžių popiežius Eugenijus II (826 m.) įsakė vyskupams rengti mokyklas, o popiežius Leonas IV (853 m.) davė paliepimą steigti jas prie parapinių bažnyčių.
Baigiant mokslus, reikėjo laikyti įvairių formų egzaminą, kurį galima pavadinti abitūros egzaminų užuomazga.
Po kelių šimtmečių baigusieji mokyklą turėjo teisę stoti į universitetus. Anksčiausia (1088 m.) buvo įkurtas Bolonijos (Italija) universitetas.
Tuoj po jo įsteigtas Paryžiaus universitetas. Jogailaičių universitetas Krokuvoje pradėjo veikti 1364 m., o jį įkūrė Lenkijos karalius Kazimieras Didysis.
Pradžioje buvo tik 3 fakultetai:
laisvųjų menų, medicinos ir teisės. Vilniaus universitetą 1579 m. įsteigė Abiejų Tautų Respublikos valdovas Steponas Batoras.
Pradžioje buvo tik 2 fakultetai:
filosofijos ir teologijos, o vėliau ir teisės. Anksčiau už Vilniaus buvo įkurtas Karaliaučiaus universitetas (1560 m.).
Revoliucinės permainos
Daugelį amžių Europoje veikė įvairios mokymo sistemos.
Labai svarbų vaidmenį švietimui turėjo Prancūzijos didžioji revoliucija, kuri įvedė nemokamą mokslą visiems luomams. Nuo šio laiko visišką švietimo kontrolę perėmė valstybė.
Revoliucijos pradėtą švietimo reformą tęsė imperatoriaus Napoleono vyriausybė. Dėl Napoleono karių naujoviška švietimo sistema paplito visoje Europoje.
Mokyklų administracija tvarkė mokyklas. Ji prižiūrėjo visus švietimo centrus. Įdomu tai, kad pirmoji Europoje „švietimo ministerija“ buvo įkurta 1773 m.
Abiejų Tautų Respublikoje, taigi dar prieš Prancūzijos revoliuciją. Nacionalinei edukacijos komisijai vadovavo kunigas – reformatorius Hugo Kolontajus (Hugo Kołłątaj).
Abitūros įvedimas
Įsteigus ministeriją, liko tik žingsnis iki abitūros įvedimo. Panašios formos kaip ir dabar brandos egzaminas įvestas Prūsijoje 1812 m., nors tada jis dar negarantavo priėmimo į studijas.
Tuomet egzaminai vyko raštu ir žodžiu. Rašomojoje dalyje abiturientai turėjo parašyti rašinį vokiečių ir lotynų kalba, išversti tekstą iš lotynų ir graikų kalbos, išspręsti kelis matematikos uždavinius bei atlikti prancūzų kalbos užduotis.
Atsakomasis egzaminas buvo dar sunkesnis:
reikėjo išlaikyti visų dalykų, kurių buvo mokoma paskutinėje klasėje, egzaminus.
Be abitūros egzaminų, Prūsijoje įsitvirtino mokymo sistema panaši į dabartinę.
XIX a. pradžioje įkurta naujos rūšies gimnazija, tai yra 9 klasių klasikinė gimnazija. Įvestos klasės ir pamokų valandos.
Karlo Abrahamo fon Cedlico švietimo reforma
Neatsitiktinai švietimo naujovės davė vaisių Prūsijos valstybėje, kuri buvo palanki Apšvietos epochos sumanymams.
Tai čia gimė sąvoka „matūra“, kilusi iš vokiečių „Matur“. Šis žodis perimtas iš mokyklinio žargono yra sudėtinio žodžio „Maturitätsprüfung“ santrumpa, reiškianti „brandos egzaminą“.
Pirmasis dėmuo kilęs iš lotyniško būdvardžio „maturus“ (subrendęs, suaugęs, suvyriškėjęs).
Lietuviškame „Tarptautinių žodžių žodyne“ žodis „matūra“ pažymėtas kaip pasenęs.
Taigi už matūros sumanymą turėtume būti dėkingi Prūsijos valstybės teisingumo, taip pat bažnyčios ir mokyklų ministrui Karlui Abrahamui fon Cedlicui.
Tai jis 1788 m. paruošė ir pasiūlė įgyvendinti įstatymą dėl abitūros egzamino, kuris turėjo patvirtinti mokyklos baigimą ir išrinkti kandidatus studijoms bei aukštiems valstybiniams postams.
Jis ne tik įvedė naują egzaminą, bet taip pat pasirūpino, kad mokiniai pirmiausia ugdytų gebėjimus logiškai mąstyti, o ne užpildytų galvas mažiau ar labiau reikalingais faktais, datomis ir pavardėmis.
Ministras K. A. fon Cedlicas pasižymėjo tikra didaktine aistra ir reformatoriaus užsidegimu.
Palaidotas Žemutinėje Silezijoje Volimo (netoli Valbžycho miesto) Šv. Jadvygos bažnyčioje, šalia 12 šeimos narių.
Šaltinis
Mariusz Grabowski. „Kto wymyślił egzamin maturalny. I właściwie po co?“
„Gazeta Współczesna“, 2023.05.05, nr. 86 (20295), p. 19.
