Gegužės 9 d. Vilniaus galerijoje „AIDAS“ atidaryta tapytojos Kristinos Gudonytės-Dūdienės paveikslų paroda „Vilnius – Kunigiškis“, skirta autorės prisiminimams apie vaikystę Lietuvos kaime.
XX a. lietuvių tapyboje kaimo tema buvo aktualizuota daugybe skirtingų pjūvių:
tarpukario dailėje kaimo gyvenimas ir tautodailė tarnavo kaip tektonikos tapyboje pavyzdys – kaip įkvėpimo šaltinis formų apibendrinimui, schematizavimui bei formų sintezei.
Socrealizmo tapyba kruopščiai modeliuojamas liaudies gyvenimo temas pasitelkė kaip atsvarą visos istorinės Vakarų Europos dailės siužetams.
Sovietmečio tapyboje ieškota kaimiečių bei darbininkų gyvenimą atspindinčių natūralių, prigesintų, žemiškų koloritų, priešpastatytų tariamai ryškioms, iškreiptoms ir dirbtinėms „miesčioniškoms“ spalvoms, o vėlesnėje „atšilimo“ laikotarpio tapyboje iš dalies grąžintos tarpukario nuotaikos – kurti apibendrinti vaizdai, savitos formų stilizacijos ir – kaip šitoks kūrybinis būdas buvo įvardintas tarpukario profesinėje literatūroje – tektonikos ir jausmingumo bei poetiškų metaforų dermė, geriausiai atsiskleidusi Augustino Savicko (1919–2012) tapyboje.
Atmetus šias prieigas – ką galima matyti kaimo temose be praeities kontekstinio bagažo, kurį tokio siužeto darbams suteikdavo ankstesni laikotarpiai?
Gudonytės-Dūdienės paveikslų kaimo kadrai kitokie yra todėl, kad savo esme jie jau yra retrospektyvūs:
jie tarnauja kaip spalvingi vaikystės įkvėpti prisiminimai apie tuometinę kaimo atmosferą.
Šį – per nuo rutinos atribotos mažos asmenybės ir šviesių prisiminimų prizmę filtruotą – matymą sufleruoja tiek atskiros paveikslų dalys (prabėgantis katinas, mokyklinis portfelis), tiek hiperbolizuotas mastelio suvokimas (milžiniški cikorijų, ramunių, žibuoklių, bulvių ir kitų augalų žiedai, didžiuliai naminiai gyvuliai ar paukščiai).
Tarsi matomi vaiko, paveikslų žmogiškų veikėjų veidai neturi išryškintų asmenybės bruožų, tačiau yra abstrahuoti ir archetipiški, labiausiai pabrėžiantys tarpusavio santykius – tai yra šeimos ar kaimo bendruomenės narių, o ne asmenybių atvaizdai.
Darbuose pasitelktas kruopščiai suderintas koloritas, kuomet epizodines scenas (momentines atsiminimų fotografijas) primenantys paveikslai labiausiai išsiskiria vaiskiomis, pavasariškomis spalvomis ir šešėliuotais trobų ir paunksmių siluetais.
Ženkli tapytojos darbų dalis išsiskiria dideliais nepadengtos drobės plotais, ant kurių yra eskiziškai dėliojamas spartus, momentinis spalvotas piešinys.
Ši darbų atlikimo technika atliepia XX a. vidurio ekspresionistų tapybą.
To laikmečio dailininkai – Ernestas Liudvikas Kirčneris (Ernst Ludwig Kirchner) (1880–1938) arba litvakas Markas Čagalas (Marc Chagall) (1887–1985) – buvo įpratę dirbti akvarelės technika, kurioje platūs, dažais nedengti popieriaus plotai buvo labiau įprasti nei tapyboje.
Galiausiai iš greitų brūkštelėjimų konstruojamas piešinys įsivyravo ir tapytuose interjerus, natiurmortus vaizduojančiuose bei siužetiniuose buitinio žanro paveiksluose.
Perimdama tokią raišką K. Gudonytė-Dūdienė kartu atliepia ir pačią tautodailę.
Dažniausiai ne molbertinė, o dekoratyvi, taikomoji tradicinė dailė (nuo pastatų dekoro iki tekstilės) buvo kuriama priimant foną kaip duotybę, lygiavertę kūrinio dalį, stengiantis papildyti paviršiaus raišką, o ne jį pilnai paslėpti po kuriamu piešiniu.
Kai kuriems paveikslams yra panaudotos senesnės, pilkos drobės ar kiti pagrindai, suteikiantys konstruojamam piešiniui specifiško atspalvio foną.
Šitokį koloritą dailininkė bando atkartoti kituose, sutramdyto spalvingumo paveiksluose (pvz. paveikslas „Bulvės žiedas“).
Fono spalvingumo panauda, piešinio greitumas, štrichų atspalvių kontrastas su švelniai pilkšvo atspalvio fonu primena Antano Martinaičio (1939–1986) pastelinius piešinius.
Esamas paviršiaus spalvingumas transformuojamas į įsivaizduojamą abstrakčią miglą, apgobiančią vaizduojamus veikėjus ar siužetus.
Ryškios properšos į nedengtus drobės ar plokštės paviršius kartu atliepia paprasto ir natūralaus gyvenimo sumanymą.
Patys idiliško, poetiško kaimo vaizdiniai autorės drobėse yra kuriami tiek natūralistiniais, tiek indeksikaliais vaizdiniais – jeigu vienuose paveiksluose galime matyti tikroviškai perspektyvoje komponuotus natiurmortus, kituose paveiksluose atmintyje įstrigęs įspūdis yra perteikiamas piešiniu, kuriame veikiantys veikėjai ir juos saistančios padėtys yra atvaizduoti ženkliškai, kone piktogramomis.
K. Gudonytės-Dūdienės kuriamas kaimo vaizdinys iš dalies yra retrospektyvus – įkvėptas tiek kūrėjos asmeninės praeities, tiek atliepiantis kaimo vaizdavimo moderniojoje dailėje kryptis.
Kita vertus, nuo skirtingų ideologijų atribotas, didaktinės naštos nebeturintis kaimo atvaizdas yra iš tikrųjų poetiškas ir šviežias, nes iš esmės yra kuriamas ir užpildomas autentiška autorės asmenine pajauta.
Tai tapytojos asmeninis laiškas jos vaikystės kaimui, rašomas savistaba iš ateities pozicijų.
