Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Vilniaus rajono savivaldybės administracijos skundą Valstybinės kalbos inspekcijai dėl nurodymo panaikinimo.
Byloje ginčas keliamas dėl Inspekcijos 2021 m. spalio 20 d. nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo.
Nurodymu Inspekcija Administracijai pavedė, kad savivaldybės teritorijoje esantis viešasis užrašas, pranešantis apie Lavoriškių seniūnijos pradžią, būtų tik valstybine kalba.
Inspekcija įspėjo, kad už šio nurodymo nevykdymą direktorei gali būti taikoma administracinė atsakomybė.
Pareiškėja, nesutikdama su nurodymu, kreipėsi į teismą.
Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai turi būti valstybine kalba, o 18 straipsnyje nustatyta šio straipsnio išimtis.
Joje numatyta, kad tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis.
Iš Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatos matyti, kad joje reikalavimas viešus užrašus rašyti valstybine kalba, yra imperatyvaus pobūdžio.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2020 m. balandžio 9 d. nutarime Nr. N-1(182) pateiktas išaiškinimas, kokie užrašai laikytini viešaisiais.
Lentelėje pateiktas užrašas pripažintinas viešomis žiniomis, skirtomis visuomenei šviesti, todėl pareiškėjo teiginiai, kad lentelėje pateikto užrašo reikšmė simbolinė, pagarbos kitai tautai ženklas, vertintini tik kaip subjektyvūs ir teisinės reikšmės neturintys.
Teismas nusprendė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Niekaip nesuvokiu, kuo čia dėta Lenkijos Respublikos valstybinė kalba ir Lietuvos Respublika, kurios valstybinė kalba yra lietuvių kalba?!
Nors vienas geras pavyzdys, kad įstatymai veikia. Pagarba Kalbos inspekcijai ir teismui
Jei atvykęs per 1 metus būtų išmokęs po 1 žodį per dieną, kiek žodžių jis būtų išmokęs per 1 metus? Tai politinis (!) klausimas, tai pagarbos ir dėkingumo priglaudusiai valstybei klausimas.
Tai nėra pagarbos ar dėkingumo klausimas. Tai – laikymosi mūsų Konstitucijos klausimas!!! Beje, o kaip kažin bus su užrašais lenkų kalba Vilniaus bei Šalčininkų rajonų savivaldybių iškabose? Tie rajonai jau perduoti Lenkijos Respublikos jurisdikcijai? Matyt, būsiu pramiegojęs šitą svarbų įvykį…
Palinkėčiau atidžiau skaityti, kad suprasti, apie ką būtent rašoma, ką norėjoma pasakyti 🙂
Tai Tamsta rašyk taip, kad būtų aišku ir kad Tamstos.komentarų nereikėtų spręsti kaip kryžiažodžių! Ačiū.
A. Valotka: siekis tikrinti ukrainiečių lietuvių kalbos žinias yra rūpestis jais
– alfa.lt/aktualijos/lietuva/a-valotka-siekis-tikrinti-ukrainieciu-lietuviu-kalbos-zinias-yra-rupestis-jais/285968/
To reikalauja ir ŽT – valstybė, priimanti kad ir darbo imigrantus privalo juos apmokyti valstybinės kalbos.
Jei nepainioju, kur tai bus, –
Šiandien 12 val LRT R laidoje
„Daiktiniai įrodymai”. Ved. Aidas Puklevičius
pokalbis su A. Valotka.
Jei ši žinutė nenugarmės į nežinią (kaip dauguma jų), sužinosite apie laidą laiku, spėsite išklausyti.
Vietovardžių, adresų lentelės – ne žaisliukai. Jos turi atitikti nustatytą standartą, įrašus įvairios paskirties žemėlapiuose, geografinės informacijos sistemose, registruose, kuriais vadovaujasi ir vietinės, ir įvairios tarptautinės tarnybos. Jos turi tiksliai, neklaidindamos informuoti, netapti niekam galvosūkiais. Užrašais vietovardžių lentelėse ne tik aš vadovausiuosi, kai į bažnytėlę savo nuodėmių išpažinti eisiu, bet ir įvairios tarnybos (taip pat ir tarptautinės!) pačiais įvairiausiais atvejais – teikdamos pagalbą stichinių ar technologinių nelaimių, pandemijų, karo bei karinių pratybų atvejais, įvairių bandymų metu ir t.t.
Tai jau taip… Šalčininkus vietiniai „lenkai“ vadina Soleczniki (?!). Ten yra Mokyklos gatvė, kurią vietiniai „lenkai“ vadina „ul. Szkolna“. Tai ar Šalčininkai, ar Soleczniki?! Mokyklos g. ar ul. Szkolna?! Šačininkai su miesto gatvėmis kur yra? Lenkijoje ar Lietuvoje? Ir, bendrai, Lietuvoje yra valdžia ar Lietuva tapo Varšuvai pavaldžia gmina?
Pagal 1994 m. abiejų – Lietuvos ir Lenkijos respublikų bendrumo sutartį, savo atitinkamomis nuostatomis tapačią Žečpospolitai, tai Lenkija gali būti Lietuvoje, o Lietuva – Lenkijoje. Kad Lenkija šiuo atveju ima viršų akivaizdu, nes lietuvių Lenkijos pasienyje tėra apie 5 tūkst., o lenkų aplink Vilnių gal arti 200 tūkst. Taip jau 30 metų, kai Lenkija ta sutartimi Lietuvą yra pavertusi savo gmina.
Kur valstybės valdžių protelis tęsti tą Žečpospolitines tradicijas gaivinančią sutartį, palaipsniui perleidžiant šalies suverenumą. Nepratęsus sutarties termino, ji be jokio nutraukimo veiksmo baigtųsi jau po metų,- pusantrų. Kada šitai įsisamonsime ir rašysime konkrečiai – Prezidente, Seime, nepratęskime tos sutarties termino!
Gerb. P. Skutai, kokie „lenkai“ gyvena Rytų Lietuvoje, žemėse, kurios niekada nepriklausė Lenkijai (išskyrus 1920 – 1940 m.m. okupacijos laikotarpį), išdėstė savo publikacijose a/a kalbininkas Zigmas Zinkevičius ir a/a Lenkijos kalbininkė Halina Turska. Tai – sulenkėję gudai ir lietuviai, ką aiškiai parodo jų sulenkintos pavardės ir vietovardžiai: panowie Gaidis, Grudel, Bubnel, Dedel, Kiszkel, Łowkel, Wojsznis ir t.t.; Dainowa, Deguti, Pabariszki, Semeliszki, Soleczniki (Šalčininkai) ir t.t.
Tas jų sulenkėjimas Lietuvoje seniai visiems žinomas ar girdėtas, be abejonės gal ir patys yra supratę, kad jų pavardės yra iš lietuviškų žodžių. Tačiau kas iš to? Nieko! Jie savo pavardžių gramatiškai nelietuvina, prie lietuvių savęs nepriskiria, vaikus Lietuvoje moko tarsi Lenkijoje valstybinėse mokyklose lenkų kalba. Tokiu atveju tas šimtus kartų lietuvių jiems tarsi prikišamas sulenkėjimas tampa vergo pabėdavojimu ponui. Tai galėjo ir buvo veiksminga “Aušros” laikais. Tada savo valstybės Lietuvos neturėta ir kitokių priemonių žadinti lietuvius iš sulenkėjimo nebuvo. Šiandien – jau per 30 metų esame valstybė ir tuos klausimus privalome spręsti valstybiškai. Tai visų pirma būtina nustatyti piliečiams ir nuolatiniams gyventojams bendrojo išsilavinimo privalomumą lietuvių kalba. Kur šie valstybės valdžių įstatymai ir jų įgyvendinimo sprendimai? Jų kaip nėra, taip nėra.
Taigi gal vieną kartą nustotume tenkintis pasiguodimais, pasibėdavojimais, jog tos pavardės ir vietų pavadinimai yra lietuvių sulenkėjimo pasekmės, sėdėti rankas sudėjus – nieko nedarant, tarsi pasigailėjimo lauktume iš Lenkijos ar apskritai ko kito, o imtumiamės iš renkamų valstybės valdžių reikalauti valstybiškai atsilaisvinti lietuvybę visų pirmiausiai nuo lenkumo įtvirtinto minėta 1994 m. bendrumo su Lenkija sutartimi.
Premjerė radijo žinioms išaiškino, jog reikalauti, kad pabėgėliai lietuviškai yra labai blogai (neįsiminiau – nežmoniška, žiauru, nepadoru ar kaip kitaip pavadino) .
Bet kažkaip susikalbėti reikia? Tai galvokime, ką ir kaip daryti? Gal skelbsime visuotinį gyventojų mokymą UA kalba kalbėti? Juk, pvz., pabėgėliai medikai – labai praverstų jų įsiliejimas, mažinant eiles pas šeimos ar kt. gydytojus? Bet kaip mūsų jau net ir rusiškai nemokantis jaunimas paaiškins, ką jam skauda, kaip supras, ko gydytoja(s) jo klausia? O senukus, neįgaliuosius lankanti socialinė darbuotoja? Ar vaistinėje įsidarbinusi medikė, farmacininkė išaiškins, kaip vaistą vartoti, ko saugotis? O kitų sričių profesionalai, kurių žinios, gebos ir mums labai praverstų? Kaip bendrauti?
O – vėl žiniose piktinamasi Valotka… STIPRYBĖS!
Ar nebūtų paprasčiau suremti protus ir apmąstyti, kaip organizuoti pakopinį atvykėlių mokymą, kai taip trūksta LK mokymo kursų? Pirma pakopa – bendras apmokymas, kaip kad turistai pramoksta svarbiausių keliautojui žodžių, klausimų. Tada susiskirstyti pagal profesijas, o čia vėl pakopos nuo visiems bendrų dalykų iki tikslesnės dalykinių sąvokų specializacijos.