Praeitų metų vasario 27 d. Aliaksandras Lukašenka surengė „parodomąjį“ konstitucinį referendumą.
Rezultatas buvo aiškus referendumui dar neprasidėjus, o Minsko diktatorius tiesiog „susiteikė“ sau visas anksčiau ir taip jau turėtas galias.
Tačiau svarbiausias šių dienų kontekste pokytis buvo atominio neutralumo oficialus pakeitimas Baltarusijos Konstitucijoje.
Dabar, po metų nuo referendumo, Putinas jau kalba apie planus Baltarusijoje dislokuoti taktinius branduolinius ginklus.
Kita vertus, ar tai nėra tiesiog eilinis Putino šantažas, skirtas atgrasyti Vakarus nuo paramos Ukrainai?
Vasario 23 d. Rusija sustabdė dalyvavimą Strateginės ginkluotės mažinimo sutartyje (angl. New START), pasirašytoje su JAV.
Iš esmės, ši dvišalė sutartis buvo pratęsinėjama dar nuo 1991 m., o jos pagrindinis tikslas – apriboti valstybių branduolinių ginklų arsenalą.
Toks žingsnis iš Rusijos nebuvo netikėtas, kadangi Maskva vilkino šios sutarties sąlygų aptarimą ir jos pratęsimą dar nuo 2021 m.
Po pasitraukimo 2023 m. kovo 25 d. Putinas paskelbė apie planus dislokuoti taktinį branduolinį ginklą Baltarusijoje.
Pasirinkta pranešimui diena – simbolinė:
demokratinės Baltarusijos nepriklausomybės 105-osiosios metinės. Tikėtina, kad tai nėra sutapimas, o Putino žinutė aiški – Baltarusija yra įkaitė.
Karinė technika, tai yra „Iskander“ raketų paleidimo sistema, buvo nusiųsta dar karinės invazijos į Ukrainą pradžioje.
Juk pats Lukašenka reikalavo daugiau ginkluotės iš Rusijos, teigdamas, kad Vakarai nori jį nuversti dar nuo 2020 m.
O dabar, Putinui paskelbus apie branduolinių ginklų dislokavimą, Minsko diktatorius tyli.
Net režimo kontroliuojami žiniasklaidos kanalai apie šią žinią arba tyli, arba įvardina tai aptakiai – kaip gynybos koordinacijos didinimą.
Apie Kremliaus planus dislokuoti taktinį branduolinį ginklą pakomentavo tik Baltarusijos užsienio reikalų ministerija, atkartodama šabloninį Rusijos naratyvą dėl neva „Vakarų keliamos grėsmės“.
Žinoma, tokių naujienų teigiamai nepriėmė ir baltarusių visuomenė.
Lukašenka bijo 2020 m. įvykių pasikartojimo, todėl tebevyksta autoritarinio režimo represijos prieš savo žmones, jie toliau grūdami į kalėjimus.
Tačiau akivaizdu, kad Lukašenka šiuo metu yra tapęs paprasčiausiu beprotiškų Maskvos paliepimų vykdytoju.
Na, o Putinas ne pirmą kartą grasina atominio ginklo panaudojimu.
Tačiau žinovai iš Vakarų bei diplomatiniai kanalai neigia apie kokius nors Rusijos branduolinės ginkluotės pokyčius šiuo metu.
Visgi ES institucijos yra pasiruošusios reaguoti į Rusijos branduolinės grėsmės eskalavimą.
Komisijos pirmininko pavaduotojas ir Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai J. Borelis (Borrell) iš karto patikino, kad ES yra pasirengusi imtis atsakomųjų veiksmų ir taikyti tolesnes sankcijas.
Europos Parlamentas dar iki invazijos į Ukrainą pradžios prisidėjo prie branduolinio nusiginklavimo diskusijų.
Pavyzdžiui, 2020 m. spalio 21 d. EP teikė patarimus Tarybai ir Komisijos pirmininkės pavaduotojui bei Sąjungos vyriausiajam įgaliotiniui užsienio reikalams ir saugumo politikai dėl Sutarties dėl branduolinio ginklo neplatinimo (NPT) 10-osios peržiūros proceso parengimo, branduolinių ginklų kontrolės ir branduolinio nusiginklavimo galimybių.
Kitoje rezoliucijoje, dėl Rusijos vykdomo karo prieš Ukrainą eskalavimo, Europos Parlamentas patikino, kad parama Ukrainai nebus paveikta, nepaisant Rusijos branduolinių grasinimų.
Svarbu, kad tokie Rusijos grasinimai gautų greitą ir ryžtingą atsaką iš valstybių narių ir tarptautinės bendruomenės.
Vienas iš ryžtingo veikimo pavyzdžių buvo pademonstruotas invazijos pradžioje.
Kolektyvinis Rusijos diplomatų išsiuntimas iš ES sostinių parodė Maskvai europiečių ryžtą ir vienybę pasipriešinti.
Bendrai kalbant, Rusijos diplomatai neatlieka savo fundamentalių funkcijų.
Vienintelis likęs Rusijos diplomatų vaidmuo Europoje yra Kremliaus propagandos kartojimas.
Žinoma, toks priešiškų valstybių diplomatų išsiuntimas simbolizuoja ir Europos savisaugą nuo žvalgybos agentų.
Per pastaruosius porą metų buvo ne vienas atvejis, kai diplomatai iš Rusijos buvo demaskuoti kaip žvalgybos pareigūnai.
Aišku, Rusija kaip atsakomąją priemonę irgi naudoja ES šalių diplomatų išsiuntimą iš šalies.
Todėl, kita vertus, ES šalių atstovybėms gali būti sudėtingiau padėti režimo persekiojamiems rusams.
Karui Ukrainoje besitęsiant, rusų diplomatų išsiuntimų iš ES tik daugės, todėl negalima atmesti galimybės, kad Rusijos diplomatinių atstovybių statusą ateityje gali tekti sumažinti iki konsulinio atstovavimo lygmens.
Tačiau rusų diplomatų išsiuntimas kartu su sankcijų taikymu yra veiksmingas „minkštosios galios“ rodymas, o kartu ir atsakas į Rusijos veiksmus.
Nepalaikant jokio konstruktyvaus diplomatinio dialogo su ES ir vienareikšmiškai didinant įtampą, Rusijos diplomatinis atstovavimas Europoje nebetenka prasmės.
Balandžio mėnesį prasidės derybos dėl 11-ojo sankcijų paketo Rusijai.
Nepanašu, kad ES institucijos ketina sureikšminti Putino branduolinius grasinimus.
Bus kalbama apie „antrines sankcijas“ asmenims, padedantiems Kremliui apeiti galiojančias ES priemones.
Tačiau, nepaisant Kremliaus siunčiamų signalų, Rusijai privalo būti taikomas nuolatinis spaudimas.
pavadinimu „Karas Ukrainoje“ kur padaryta?