Nuo Punsko miestelio į šiaurės rytus eina kelias Lietuvos ir Lenkijos sienos link.
Čia, prie pat sienos, buvo Senųjų Alksnėnų kaimas. Lietuvai ir Lenkijai atgavus nepriklausomybę, jis padalytas pusiau: viena dalis liko Lietuvos pusėje, kita (608 ha) atiteko Lenkijai.
Pastaroji dalis priskirta greta esantiems Kreivėnams, tačiau dar ilgai buvo vadinama Senaisiais Alksnėnais. Kaimo trobos buvo išsidėsčiusios abipus kelio.
Tai buvęs vadinamasis gatvinis kaimas. Panaikinus baudžiavą dalis gyventojų persikėlė į vienkiemius.
Mums žinoma, kad apie 1880 metus Senųjų Alksnėnų kaime gyveno Jonas Tumelis (1852–1918). Jis buvo vedęs Ievą Suproniūtę (1852–?) iš Vaitakiemio.
Kadangi Senuosiuose Alksnėnuose gyveno keli Tumeliai (dar vieni Tumeliai gyveno Punske), ši šeima buvo vadinama Tumeliais (Šimais) Jonais.
Jie susilaukė 4 sūnų ir 4 dukterų:
Jurgio, Rožės, Petro, Agotos, Antano, Agnieškos, Vinco ir Veronikos. Prisiminimuose buvę kaimynai Tumelių šeimą įvardijo kaip „giliai tikinčius ir gražiai giedančius“.
Kaip savo atsiminimuose rašo A. Senda, „Ši šeima nuo senų laikų, dar atsidurstant kaimo į kolionijas, gyveno vidury S. Alksnėnų sodžiaus, einant sodžiaus vieškeliu link Punsko po dešinei pusei, kur stovėjo gražusis istorinis – šimtametis, kaipo kaimo – sodžiaus puošmena – ėglis, šalia Mielkų ir šių Tumelių sodybų.
<…> 1895 m. S. Alksnėnų sodžiui išeinant į kolionijas, Tumelis Jonas, minimas šeimos Tėvas, kaipo didelis bažnyčios mylėtojas, pasirinko sau kolioniją pačiame krašte kaimo (prie pat Kreivėnų kaimo), kuri buvo iš viso kaimo arčiausiai Punsko.“1
Jono Tumelio žmona gana anksti mirė. Antros žmonos jis neieškojo. Vienas su vaikais dirbo, tvarkė savo ūkį ir labai rūpinosi, kad vaikai mokytųsi, bei pats juos mokė rašto.
Didesnieji vaikai augino mažesniuosius. Tačiau gyventi buvę sunku, nes Alksnėnų žemės nebuvo labai derlingos, o šeima buvo gana gausi.
Todėl sūnūs vienas po kito – Vincas, Petras, Jurgis, Antanas – ir dukros Rožė bei Veronika išvyko į Ameriką laimės ieškoti.
Ten ir pasiliko gyventi, išskyrus Veroniką, kuriai teko grįžti į namus nepasiekus Amerikos krantų – po medicininės apžiūros Hamburge, dėl silpnų akių, ji buvo išsiųsta namo.
Kaip pavyko sužinoti, Jurgis Tumelis (1874–?) į Niujorką, Eliso salą (Ellis Island), kur buvo registruojami visi emigrantai, atvyko 1898 m. rugsėjo 24 d. iš Hamburgo laivu „Pretoria“.
Atvykimo registracijoje parašyta, kad tuo metu buvo 24 metų amžiaus, nevedęs, darbininkas iš Suvalkų ir nurodytas kelionės tikslas 20 St.&Springfield ave.
Newark N. J. Paskutinės žinios iš Amerikos buvo gautos 1968 m. vasario mėnesio laiške Pijui Jankauskui-Jankui, kuriame Vincas Tumelis rašė, kad dar laikosi, tačiau jo žmona, ilgai sirgusi, mirė.
Tumelių dukros Agota (1882–1954), Agnietė (1889–1989) ir Veronika (1895–1980) liko gyventi tėviškėje.
Netrukus mylimiausią Agotą, kuriai buvo 25 metai, tėvas išleido už Juozo Jankausko ir perleido ūkį.
Agnietę ištekino už Petro Pacenkos iš Punsko, o Veroniką – už Jono Valinčiaus iš Suvalkų.
I. Iš Jankauskų šeimos istorijos
Jankauskų giminės šaknys prasideda nuo Didžiulių kaime gyvenusio Kazimiero Jankausko, kuris turėjo ten nemažą ūkį.
Jis buvo vedęs Elžbietą Šuščevičiūtę iš Vilkapėdžių kaimo ir su ja susilaukė septynių sūnų ir dukters:
Jokūbo, Antano, Juozo, Petro, Onos (Jankauskaitė-Kružikienė) ir Pauliaus, kuris liko gimtinėje.
Tuo metu daug jaunų žmonių vyko į Ameriką. Tikėjosi ten nemažai užsidirbti ir sugrįžę namo turtingiau gyventi. Kazimiero Jankausko sūnus Juozas (1859–1941) taip pat išvyko į užjūrį laimės ieškoti.
Darbo gavo anglių kasyklose. Sunkus tai buvo darbas. Susižeidė kojas ir apskritai susigadino sveikatą. Bet po keliolikos metų grįžo jau kaip amerikonas.
Nuėjęs į Punską, tikrai „amerikoniškai“ vaikštinėjo po bažnyčios šventorių.
Merginos viena kitai rodė:
ir su skrybėle, ir su kaklaraiščiu, ir lietsargis rankoje – tikras amerikonas. Labai jau visoms magėjo ištekėti už to „amerikono“.
Tokia laimė teko Tumelių Agotai. Atvažiavo piršliai, ir vestuvės buvo atšoktos. Ak, kaip pavydėjo merginos Agotai tos laimės.
Bet pasirodė, kad jokios laimės nebuvę. Vyras ne kažin kokį turtą parsivežė, o sveikatos daug neteko – sunkiai vaikščiojo, daugiau raitas jodinėjo, ant žando kažkokia žaizdelė atsirado (vėliau paaiškėjo, kad tai buvo odos vėžio pradžia), buvo piktas, nervingas ir apskritai nekoks darbininkas.
O šeima sparčiai augo, vienas po kito gimė vaikai – Pijus, Birutė, Leokadija, Antanukas (mažas mirė), Viktoras, Juliukas (mažas prigėrė soželkoj), Petras ir Danielius.
Sunku buvo žmonai Agotai su tokia šeimyna ir tokiu nelabai tikusiu vyru. Gerai dar, kad ji buvusi angeliško gerumo ir geležinės kantrybės moteris. Vaikai augo, ir reikėjo galvoti apie jų tolesnį likimą.
Vokiečiams užėmus Lenkiją ir ruošiantis karui su Sovietų Sąjunga, mainais buvo paimti Lietuvoje gyvenę vokiečiai, o jų vieton išrepatrijuoti lietuviai iš Punsko ir Seinų krašto.
Taip nutiko ir Jankauskų šeimai, kuri 1941 metais buvo iškelta į Pakuonį (Kauno raj.), kur mirė ir buvo palaidotas Juozas Jankauskas. Agota Tumelytė-Jankauskienė mirė 1954 metais Vilniuje ir buvo palaidota Rasų kapinėse.
Vyriausias sūnus – Pijus Jankauskas-Jankus (1907 10 30–1992)
Pijaus Jankaus laiškas Antanui Sendai2
„Brangus kaimynėli!
Ačiū Jums už laiškus, net tris gavau ir dabar prisirengiau Jums atrašyti tiktai.
Būva visokių užsiėmimų, tai kas atvažiuoja, tai pats į miestą išvažiuoju, kaip čia arti Vilnius, ir taip užsitęsė.
Jūs klausėte apie mane, kaip man sekėsi išeiti ligi kunigystės. Daug ką Jūs patys žinote, o kai ką ir aš pridėsiu. Vienu žodžiu kelias buvo labai sunkus.
Pirmiausia dėl to, kad buvau šeimoje vyriausias, reikalingas ūkio darbams, tai buvo pagrindinis sunkumas laiku išeiti į mokslą (gimnaziją).
Kuo labiau augau, tuo buvau reikalingesnis namuose, o mirus Tėvuliui, mano motinos tėvui apie 1918 metus Jonui Tumeliui, visa namų darbų našta laukė jau ant manęs kristi ir taip susidarė sąlygos, kad likau namuose, į gimnaziją neišėjau. Buvo ir laiko sąlygos tam labai nepalankios.
Kaip žinote, Lietuvos atsistatymo laikais, gal 1919 m. (jau gerai neatsimenu metų) buvo Seinuose Žiburio Gimnazija. Į ją ir aš buvau nuvežtas.
Mokslas prasidėjo gražiai ir jau pradžia padaryta, rodos tik toliau reikėjo tęsti mokslą.
Ten buvo Povilas Jakulevičius Radžinškių km., Birgeliukas (rodos Miklausių km.) ir daug kitų nuo Punsko ir aplinkinių kaimų moksleivių.
Bet įvyko nelaimė – lenkų partizanai užpuolė Seinus ir viską suardė. Žiburio Gimnazija persikėlė į Lazdijus, o aš su kaimynų Staselių Petru, jo motinos vedamas, parėjau namon. Ir taip mano gimnazijos mokslas tam kartui baigėsi.
Visi gimnazijos moksleiviai mokytojų vedami nuėjo pėsti iš Seinų į Lazdijus, o aš išsiskyręs, Staselienės Kreivėnų km. vedamas, parėjau namo.
Po to tuojaus susidarė rubežius per mūsų kaimą, ir į Lazdijus jau nėjau toliau mokytis.
Taip praėjo dešimt su viršum metų. Po truputį vis lyg ruošiausi dar grįžti į gimnaziją, tai mokiausi pas Punsko kunigus šiek tiek, tai pas Bartnikonį vaikščiojau jau per rubežių į pamokas ir taip jau likau netinkamas – peraugęs į vidurinį mokslą.
Kai jau paaugo mūsų šeimos jaunesni broliai ir seserys, tada išsiveržiau į Vilnių, į muzikos – vargonininkų mokyklą, tai buvo 1921 metais.
Po trijų metų tą mokyklą baigęs, likau vargonininku, o be to mokydamasis muzikos mokslo, lankiau vakarinius bendro lavinimo mokymus, kurie lygūs gal 4 ar 5 prieškarinių gimnazijų klasėms.
Tuo metu buvo lyg ir atsiektas mano tikslas nors dalinai, bet vis dar buvau nepatenkintas, ko tai dar norėjau daugiau.
Ir vėl praėjo 10 metų – čia 1939 metų karas, Lietuva atgauna Vilnių, ir aš 1940 m. randuosi Vilniuje.
Ligi 1944 m. lankau Suaugusiųjų Gimnaziją ir, kai ją baigiau, atsiradau Kunigų Seminarijoje, pradžioje Vilniuje, paskui Kaune ir 1948 metais likau tuo, kuo dabar esu.
Tai ir visa mano gyvenimo istorija, kuri labai sudėtinga ir neįdomi, pilna visokių nesėkmių ir bėdų.
Gal kitam laiške daugiau parašysiu. Jūs savo raštuose per daug apie mane nerašykite, nes tai bus tuščios pastangos.
Žmogaus gyvenimas lyg dūmas išnyksta, lyg žolė suvysta ir lieka lyg kad nieko nebūta. Be to, aš manau, kad po mūsų mirties, mes niekam būsim neįdomūs.
Taip kad kažin ar verta sudarinėti kokie nors atsiminimai. Svarbiausia gal, tai užtarnauti laimingą amžinybę sielai. Šis yra mūsų galutinis tikslas. Tuokart likit sveiki!“
Įgijęs vargonininko specialybę jis dirbo įvairiose bažnyčiose, vadovavo chorams. 1934–1944 m. vargoninkavo Daugėliškyje ir Šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje.
Būdamas jau brandaus amžiaus, sumanė dar mokytis kunigų seminarijoje, kad galėtų tapti kunigu ir 1944 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją.
1948 metų spalio 31 dieną gavo kunigo šventinimus. 1949–1950 m. vikaravo Adutiškyje. 1950–1960 m. administravo Linkmenų, Rūdiškių, Rudnios, Dubičių parapijas.
Nuo 1960 m. septynerius metus buvo Butrimonių klebonas, nuo 1967–1987 m. – Riešėje, kur susilpnėjus sveikatai paliktas altarista. Išėjęs užtarnauto poilsio, gyveno Vilniuje ir 1992 m. buvo palaidotas Vilniaus Kalvarijos kapinėse.
1 Senda, A. 1995. Sendų giminės istorija. Čikaga, p. 109.
2 Ten pat, p. 117–120.
