M. Kundrotas. Rinkimų pamokos ir vizija tautininkams

Vienas iš tautos sveikatos požymių – tautinę idėją nešančio politinio judėjimo svoris atstovaujamosios valdžios struktūrose ir visuomenėje.

Lietuva šiandien – reta išimtis Europoje, kur aukščiausiu lygiu nėra nė vienos tautinės parlamentinės frakcijos.

Valstiečius po Migracijos pakto priėmimo, S. Skvernelio-D. Šakalienės-V. Bako atvedimo į Seimą ir S. Jakeliūno – į Europos Parlamentą galima laikyti tiktai švelniai protautiniais.

Jie dar gali tapti tikrais tautininkais, bet tam reiktų stiprinti daugelį pozicijų.

Kitos į tautinę politinę nišą pretenduojančios partijos – Tautos ir teisingumo sąjunga  (centristai, tautininkai), „Jaunoji Lietuva“, Nacionalinis susivienijimas ir iš dalies – Krikščionių sąjunga.

Galima klausti: kam išvis reikalingos kitos tautinės partijos, kai yra puikiai sostinėje – būtent kosmopolitinėje ir liberalioje sostinėje – pasirodęs Nacionalinis susivienijimas?

Į šį klausimą atsakysime, bet būtent – nagrinėdami dviejų partijų – šios ir centro tautininkų – stiprybes ir silpnybes. Kitas dvi partijas aptarsime vėliau.

Nacionalinis susivienijimas (NS) užsiaugino savo elektoratą ilgu, kantriu ir labai profesionaliu darbu tautos švietimo srityje. Tai nėra NS lyderių – V. Radžvilo ar V. Sinicos – išradimas.

Šiuo keliu ėjo dabartinių centro tautininkų pradininkai – A. Smetona ir R. Ozolas. Jei Tautos ir teisingumo sąjunga (centristai, tautininkai) (TTS) nori ko nors pasiekti, jai reiktų grįžti prie savo šaknų.

Savas žiniasklaidos kanalas (juo galėtų tapti Alkas, jei tik jame dalyvautų daugiau TTS aktyvistų), sava leidykla, leidžianti tautinę klasiką, internetinė televizija – tiktai keletas būtinų sprendimų.

NS sugebėjo pateikti savo – ir bendrai tautiniam – elektoratui sėkmės istoriją. Ilgą laiką tautininkas (jei kam geriau skamba – nacionalistas) vaizduotas kaip marginalas iš pašaukimo.

Žmogus, kuriam prastai sekasi, kuris atstumtas, nukentėjęs, dėl to – piktas ir kompleksuotas.

Bedarbis, proletaras ar visų išjuoktas politikas visada bus abejotinas lyderis. Ypač jeigu jo retorika – taip pat marginali: nervinga, akcentuojanti asmenines ar grupines nuoskaudas.

O čia atėjo vaikinai su kostiumukais, pasiekę puikios karjeros akademinėje, verslo ar socialinėje srityje. Tai vilioja ir tuos, kuriems patiems sekasi prasčiau.

Žmonės nori sėkmės istorijų. Vadovaujamasi požiūriu „pasiekė sau, pasieks ir mums“. Todėl TTS ir bet kurios sėkmės siekiančios partijos lyderiu, mažų mažiausiai – rinkimų sąrašo lyderiu turėtų tapti žmogus, galintis konkuruoti erudicija, energija, sveiku avantiūrizmu. Na ir žinoma – su fantazija ir strateginiu mąstymu.

Pagaliau NS sugebėjo mušti kryptingai į taikinį. Skirtingai, negu daugelis kitų alternatyviųjų partijų, NS mažiausiai flirtavo su gerovės elektoratu – proletariatu.

Jis orientavosi į vertybių elektoratą – inteligentiją. Išskyrus nuobodokus A. Stankūno tekstus apie elektros tiekėjus, NS praėjo beveik be jokių ekonominių akcentų.

Su ekonominiu proletariato segmentu galima kalbėtis tada, kai jau turi tam tikro politinio svorio. Šis elektoratas gerbia jėgą.

TTS ir kai kurių kitų patriotinių partijų silpnybė buvo būtent ilgalaikis koketavimas su liaudimi. Nebuvo racionalu bandyti dėl šio segmento konkuruoti su tokiais vilkais, kaip darbiečiai, vardanlietuviai ar socialdemokratai. Nelygios jėgos.

Visų pirma reikėjo sutelkti tikrus vertybinius patriotus. Tada palaipsniui traukti liaudį. Nesugebėjimas atskirti tautos nuo liaudies ir iš jų pasirinkti sąlygojo ir kitas moralines bei taktines klaidas, pavyzdžiui – vatinukų toleravimą savo gretose ir sąrašuose.

Tai kompromitavo šias patriotines partijas ir daugelį jų rinkėjų nustūmė į NS glėbį.

Aptarus NS privalumus tenka aptarti ir trūkumus, silpnybes, kurios sunkiai gali būti kompensuotos, tad čia atsiveria ir poreikis, ir galimybė kitoms patriotinėms partijoms.

Šiame kontekste reiktų apmąstyti ir tam tikrus mitus, kalbant apie NS pasiekimus.

NS įsivaizduoja, kad visko pasiekė dėl savo šaunumo ir kitų tautinių partijų trūkumų. Kaip jau aptarėme, čia yra didelė dalis tiesos.

Bet NS, visų pirma, yra Vilniaus burbulo partija. Konvertuoti savo laimėjimus į nacionalinių rinkimų rezultatus – labai maža vilties.

NS lyderiai puikuojasi, kad vieni pasiekė daugiau, negu visos kitos tautinės partijos kartu sudėjus. Bet tai – Vilniaus burbulo iliuzija.

Kaune centristų, tautininkų ir krikščionių susivienijimas labiau pasiteisino, negu susivienijimu tik besivadinančios partijos ekskliuzyvizmas, o Telšiuose centro tautininkų kandidatas pasiekė II-ąjį turą, apie ką NS Ignalinoje ar Trakuose galėjo tik pasvajoti.

Vilniuje pavyko būtent todėl, kad ilgą laiką sostinę valdė kosmopolitinis liberalus „elitas“, prieš kurį kilo reakcija. Senas geras A. Toinbio iššūkio-atsako principas.

Antra, NS tiesiog leista sutelkti Vilniaus burbulo patriotinį segmentą. Ne tik leista, bet ir padėta. Jį populiarino sisteminė žiniasklaida – nuo LRT iki Algio Greitai, kuris savo tikslą įvardijo dar praėjusios Seimo kadencijos metais – „kad tokie „politiniai pederastai“ kaip P. Gražulis liktų už borto“.

Kodėl leista ir padėta? Nes tikimasi, kad partija, jau dabar susikivirčijusi su visa likusia alternatyva, bus mažiau pavojinga, nes ir su kitomis atstovaujamomis partijomis laikysis tokios pat atsiskyrimo pozicijos.

P. Gražulį ir V. Sinicą pažįstant tik iš to, ką apie juos kalba medijos, žinoma, patrauklesnis atrodo V. Sinica. Bet pažįstantys žino, kad P. Gražulis – su visais savo trūkumais – yra savarankiška asmenybė, o V. Sinica – su visais savo privalumais – tiktai geras mokinys.

Visgi didžiausias NS trūkumas yra jo besaikė arogancija ir mesianizmas. Lietuviai per skaudžiai atsikando Landsbergių dinastijos ir dabartinės premjerės arogancijos ir mesianizmo, kad masiškai svajotų apie kažką panašaus.

NS yra pilietinio karo partija. TTS galėtų tapti pilietinės santarvės sąjunga. Atvira tiek skirtingoms konfesijoms, tiek geranoriškai nusiteikusiems kitataučiams piliečiams, tiek panašių idealų partijoms.

Didžiulė patirtis vienijant net tris istorines partijas – tautininkus, centristus ir respublikonus – leidžia tikėtis, kad TTS gebės atnešti savas idėjas į bet kurią koaliciją.

Riba, ties kuria turėtų sustoti bet kuri tautinė partija – koalicijos su tokiomis antivalstybinėmis partijomis kaip Liberalų sąjūdis ir vadinamoji Laisvės partija ir koketavimas su Kremliaus šalininkais.

Tose ribose galima kalbėtis su visais. Tai vargu, ar įmanoma NS atveju, bet tai galėtų padaryti TTS.

Lygiagrečiai su intelektualinio potencialo pritraukimu, komunikacijos gerinimu, idėjiniu išsigryninimu TTS galėtų augintis savo elektoratą, steigdama savą smegenų centrą ir plėtodama ryšius su tarptautiniais partneriais.

Tarptautinė asociacija automatiškai didina svorį. Na ir, žinoma, šešėlinė Vyriausybė. Parlamentinės opozicijos praktika turėtų tapti ir antisisteminės opozicijos patirtimi.

Toks kabinetas padėtų pritraukti ir, teigiama prasme, išnaudoti įvairių sričių specialistus tolesniam darbui.

NS stiprybė yra ir didžiulis vidinis solidarumas. Vienam partijos nariui parašius tekstą juo socialiniuose tinkluose dalijasi šimtai partiečių. To labai ir labai stokojo TTS. Kiekvienas sąjungos narys buvo pats sau mielas. Tai – labai taisytina padėtis.

Na ir pabaigoje – žadėtas trumpas kitų dviejų konservatyviosios alternatyvos partijų aptarimas. „Jaunoji Lietuva“ šiandien stokoja struktūros, nors turi charizmatinį ir praeityje daug nusipelniusį lyderį.

Krikščionių sąjunga vienija įvairių konfesijų krikščionis ir tai – jos stiprybė. Silpnybė – kad tiktai krikščionis. Tarp konservatyviai mąstančių piliečių yra ir pagonių, ir laisvamanių.

Juos visus reikia sutelkti bendrų dorovinių ir tautinių vertybių pagrindu. Šios partijos – laukiamos TTS partnerės.

Dar yra kuriama „Antroji Lietuva“. Su ja tam tikrais atžvilgiais galimas bendradarbiavimas, bet ši partija vadovaujasi liberalia vizija. Kaip tik todėl jai nėra jokių pretenzijų, kad ji skaldo patriotinį elektoratą.

NS – kad ir kokie būtų jo motyvai – skaldo. Kad ir kaip save apgaudinėtų NS lyderiai ar nariai, ši partija pretenduoja į tą patį tautininkišką segmentą, kaip TTS, „Jaunoji Lietuva“ ir iš dalies – Krikščionių sąjunga.

Vilniuje NS šįsyk pasisekė. „Lietuvos sąrašo“ precedentas. Toliau – žiūrėsime. Vienybė turėtų nugalėti ekskliuzyvizmą. Bet tam reikės daug ir esminių kokybinių pokyčių.

Autorius yra politologas