Viena drąsiausių ir nuosekliausių lietuvių filosofių – daktarė Nida Vasiliauskaitė – kuria partiją „Antroji Lietuva“. Ji kelia tezę, kad Lietuva jau nėra viena, jų – dvi ir jos niekaip nėra sutaikomos.
Pati „Antrosios Lietuvos“ sąvoka – gerokai senesnė, ypač išpopuliarėjusi Rolando Pakso epopėjos metu. Antroji Lietuva ir išrinko jį prezidentu Pirmosios Lietuvos pykčiui. Bet Pirmoji greitai susigrąžino įtaką.
Bet sustokime. Jau pripažinome, kad Lietuva nėra viena. Priėmėme tezę, kuri dar nėra įrodyta. Ar skirtingų žmonių buvimas valstybėje pagrindžia teiginį, jog tų valstybių išties yra daugiau, negu viena?
Jei taip – kodėl tik Lietuva? Gal reikėtų kalbėti apie skirtingas Amerikas, skirtingas Rusijas, skirtingas Lenkijas? Pagaliau, ką reiškia „dvi Lietuvos“? Kad veikia dvi skirtingos politinės sistemos?
Tam tikru metu taip ir buvo. Mafijos klestėjimo laikais. Kai veikė gerai organizuotos struktūros, primetusios savo valdžią daugeliui piliečių, turėjusios jėgos instrumentus, įstatymų kodeksą ir net savo mokesčių sistemą. Tada tikrai buvo dvi Lietuvos.
Dabar galima kalbėti gal tik apie giluminę valstybę – įtakos grupę iš asmenų, kurie nėra formaliai rinkti pareigūnai, bet iš tiesų valdo.
Tik ta giluminė valstybė savo siekiais ir mąstysena sutampa su oficialiomis institucijomis. Tad vargu, ar tai – dvi valstybės.
O gal dvi Lietuvos reiškia skirtingas šalies ir jos tautos vizijas, skirtingas gyventojų grupes, gyvenančias skirtingus gyvenimus ir savo galvosena – visiškai skirtinguose pasauliuose? Jei taip, atveriame Pandoros skrynią.
Įkandin Antrosios Lietuvos iš šios skrynios lenda jau ir Trečioji Lietuva, ir taip – iki Tūkstantosios.
Pagaliau visa pirminė Lietuva susiskirsto iki individų lygio, kuriame – anot Justino Marcinkevičiaus ir jo lyrinio herojaus Mindaugo – Lietuva kiekvieno širdyje vis kitokia.
Tarkime, jog Pirmoji Lietuva yra ta, kuri pasisavino visą sprendžiamąją galią. Antroji – ta, kuriai tenka tik šių sprendimų pasekmės.
Bet ar ši situacinė būklė ką nors sako apie žmonių vidinį pasaulį? Ar tai ką nors liudija apie žmonių vizijas, kokia turėtų būti Lietuva?
Nežinia, kokia bus Tūkstantoji Lietuva, bet jau aišku, kaip skiriasi trys Lietuvos. Yra lietuviai. Yra litofcai. Yra lituanai.
Pastaruosius gal tiksliau būtų vadinti litchueinais, bet padorus lietuvis, tardamas šį žodį, nusilaužtų liežuvį, tiek dėl svetimo garsų junginio, tiek dėl sąskambio su svetimu keiksmažodžiu.
Šios trys sąvokos pirmiausiai sufleruoja geopolitines konotacijas, bet jos – ir socialinės, ir kultūrinės, ir psichologinės. Tai – trys skirtingi visuomenės sluoksniai su visiškai skirtingais gyvenimo supratimais.
Lituanas – tai žmogus, kuriam Lietuva – tiktai suvienodinto pasaulio, mažų mažiausiai – suvienodintos Europos provincija. Tai – žmogus, kuriam sistema suteikė geriausias gyvenimo sąlygas.
Ryšiai arba puikiai išplėtoti gebėjimai prisitaikyti leido šiam žmogui gyventi sočiai ir su pertekliumi. Jis mėgaujasi visais vulgariausiais malonumais – nuo visų rūšių sekso iki narkotikų.
Lituanas ką tik atvyko į didmiestį iš gūdžios provincijos ir visais būdais stengiasi įrodyti tiek sau, tiek ir kitiems savo ponišką, metropolinį statusą.
Jis tariasi būsiąs labai pažangus, jei į gimtąją kalbą prikaišios kuo daugiau svetimos kilmės žargonų, jei antrąja puse pasirinks juodaodę arba dar geriau – juodaodį, o visų pažangiausia bus, jei kiekvieną dieną turės bent po vieną alternatyvų partnerį.
Lituanas per gyvenimą važiuoja automobiliu, kuris varomas jo paties pasitenkinimu savimi. Nors tėra tik skiedrelė, plaukianti pasroviui.
Jis tariasi visko pasiekęs savo šaunumu, nors pasiekė prisitaikymu. O jei kas nors jį kritikuoja, tai jis traktuoja kaip pavydą.
Litofcas – tai žmogus, kuris gyvena savo dvasinėje Sovietų Sąjungoje. Sąjungoje, kurios niekada nėra buvę. Jis svajoja apie Lietuvą, kuri jam viską duotų, bet nieko neimtų.
Tai – žmogus, kuriam visi, kas tik yra ko nors pasiekę, yra šlykštynės ir iškrypėliai. Pats litofcas, jei išvis dirba, tai tik fizinį darbą, nes protiniam nėra pajėgus. Bet kokia protingesnė frazė jam sukelia isteriją ir keiksmažodžių laviną.
Tipinis litofcas nėra įgalus skaityti, bet jei skaito – tai tiktai pigius romaniūkščius ar sąmokslo teorijas. Apie tai, kaip kažkas iš jo kažką pavogė.
Kaip lituanas galvoja, kad visko pasiekė savo jėgomis, taip litofcas mano, kad gerovę iš jo pavogė tie, kurie ją susikūrė savo sunkiu kasdieniu darbu.
Iš tiesų lituanas ir litofcas – labai panašūs. Jie gyvena primityvių instinktų lygmenyje. Tiesiog lituanas turi didesnę erdvę savo svajonėms. Ir lituanas, ir litofcas skandina savo smegenis svaigaluose, tiktai vienas – brangiuose, kitas – pigiuose.
Ir vienas, ir kitas eikvoja save lytinėse orgijose, tik vienas dvelkia odekolonu, kitas – prakaitu. Lituanas – tai sėkmingesnis litofcas, litofcas – tai lituanas liurbis.
Jei lituaną siesime su Pirmąja Lietuva, o litofcą – su Antrąja, tai „Antrosios Lietuvos“ partijos perspektyvos – labai liūdnos.
Nei N. Vasiliauskaitė, nei Vytautas Radžvilas, nei kuris kitas inteligentiškas, mąstantis žmogus niekada nebus litofcų lyderis.
Geriausiu atveju tokių žmonių lyderis bus Viktoras Uspaskichas, žadantis duoti, duoti ir dar kartą duoti. Blogiausiu atveju šie žmonės apskritai ignoruos rinkimus, nes „visi jie – politikai – ten vienodi, visi – vagys ir pederastai“.
O šalia lituanų ir litofcų dar gyvena lietuviai. Kuriems daugiau sako Martyno Mažvydo ar Mikalojaus Daukšos, Maironio ar Jono Basanavičiaus vardai, negu kokios vienadienės popso žvaigždės. Kuriems kilnumas ir padorumas – jų pasaulio sąvokos.
Kurie sunkiai dirba ir dar randa laiko pamąstyti. Kuriems pirmiau rūpi kiti, negu jie patys. Kuriems norisi išsaugoti lietuvišką Lietuvą, europietišką Europą ir įvairovę pasaulyje. Kuriems idealai svarbesni už instinktus.
Lietuviui ne pakeliui nei su litofcu, nei su lituanu. Jis priklauso Trečiajai Lietuvai. Tai, kuriai dabar atstovų labiausiai trūksta.
Galbūt kaip tik į jį labiausiai derėtų orientuotis tiems politikams, kurie nori kilnesnės, protingesnės ir laisvesnės Lietuvos.
Nesukursi jos nei su dekadentais, nei su degradais. Mąstantys ir dori lietuviai galbūt yra mažuma, bet tai – vienintelis elektoratas, kuriam verta atstovauti. Įsiklausant į jo balsą ir susitapatinant su juo. Visa kita – atmatos, kurios sudegs paskutinio teismo ugnyje.
Autorius yra politologas
Ir prasmingai, ir gražiai. Malonu skaityti.
Ar kas nors pamenate, ką mums pateikia balsalapiuose?
Per pastaruosius rinkimus norėjau geriau susipažinti su kandidatais į savivaldybę. Bandžiau iš VRK sužinoti, ar kiekvienoje miesto RA bus tas pats visų miesto kandidatų sąrašas, ar kiekvienoje RA vis kita kandidatų grupelė. Deja, man pasakė, jog negali iš anksto supažindinti.
Rinkimai vėl ant nosies. Kaip buvo praeitą kartą, neprisimenu. Kandidatų skaičius – 691… Tai ar tam, kas su visais asmeniškai nepažįstamas, jokiai partijai ypatingai neprijaučia, bet į rinkimus eina, reikia imti atostogų, kad visų biografijas ir kt. duomenis ištyrinėtų?
Ką gi, pradedu. Pirma atversta anketa:
Kandidato į savivaldybės tarybos narius anketa:
1. Gimimo data, vieta 1994- […] – […], Vilnius
2. Tautybė Lietuvis
3. Išsilavinimas: Nenurodė
3.1. mokslo laipsnis Nenurodė
3.2. pedagoginis vardas Nenurodė
4. Užsienio kalbų mokėjimas Nenurodė
5. Darbo patirtis: Nenurodė
6. Visuomeninė veikla Nenurodė
7. Pomėgiai Motociklizmas, mokslinė fantastika
8. Šeiminė padėtis Vedęs
…………….
O kam kandidatams bei VRK apskritai taip vargintis? – Sudeda visus partijos kandidatus į maišą, ir tiek? Šitas – tos, tas – anos, o čia štai šios partijos kandidatų maišas.
Paprasta – rinkis visą maišą ir nešk. Arba, užsimerkęs, trauk bet kurį iš maišo.
Yra neblogų minčių, bet vyrauja naivūs pritempinėjimai. Ypač tas etiketinis “sekso ir narkotikų” susiejimas su vadinamaisiais “lituanais”… Žodžiu, metodologinės subjektyvizmo džiunglės ir bandymas sudėlioti viską į stalčiukus.
vadinti žmonės “atmatomis” kurios pasak pačio autoriaus yra dauguma Lietuvos gyventojų yra mažų mažiausiai keista jei šlykštu. Net neminint pačiu Lietuvių šaržavimo bei sudėjimo į trejas stereotipines lentynas kurios yra tiktai autoriaus fantazijos vaisius.
Lietuvos istorijos priešai. Tomas Baranauskas.
-youtu.be/57O39bqE6nQ
Sakot – “lietuviai” – tretieji? Bet jei jie apsiskaitę ir dvasingi, tai kartu su “trečiaisiais” inteligentais – jie turėtų skaidytis į dar vis svetimėjančias ir besipriešinančias 2 grupes. Beveik politines 2 grupes. “Pirmieji” ir “antrieji” tiek autoriaus suvulgarinti, kad nesimato jokios IDĖJINĖS priešpriešos tarp jų! O priešprieša vis ryškėja. Tai tarp tų – su S. Nėrimi, su P. Širviu ir su B. Brazdžioniu (?!) ant lūpų ir kitų – tikrųjų dabar vadovaujančių vilniečių ir kauniečių-vandžiogaliečių, besididžiuojančių “lietuviu”-litvinu A. Mickiewičiumi,,, kažkada aukojausi kovodamas prieš kietus idėjinius ruskius su Jeseninu ant lūpų. Pavyko. Bet dabar ryškėja kiti “priešai” – irgi idėjiniai, beniekinantys J. Žemaitę ir vis aukščiau iškeliantys A. Mickiewičių ir J. Pilsidskį… Gal kovai su jais jau ir laiko nebėra?… Panašu, kad Autorius žino tik padėtį Vilniuje. Ir jei matė KMT turnyrą Šiauliuose – turėjo pamatyti padėtį “provincijose”. Turbūt net kovojančių bus. Ir teks juos pavadinti “žmudomis”? Keista – bet slavai – ir vėl valdo… Yra kaimo Lietuva. Ir toj Lietuvoj Lietuvą myli ir “pirmieji”, ir “antrieji” …autoriui nesuprantami ir jo niekinami… gal – “vulgariai” myli kai-kuriems “tiligentams”rodo?
Žeidžia autoriaus požiūriai į tas “gausiausias” pirmąsias 2 Lietuvas. “…jei švis dirba, tai tik fizinį darbą… dirbti protinio nėra pajėgus. Konstatuojama ar teigiama: trečiosios Lietuvos partijos neturi egzistuoti. Čia, žmogau – kaip teiginys : Švarką siuvo užsakymo priėmėjas (ne siuvėjas). Dvarus Lietuvoje pastatė lenkiškas ponas, nes ta jo(!) chalopai plytas nešė ir skiedinius maišė ..nesvarbu, kad Jis pats Italijoj sėdėjo ir dvaro, kokio nori piešinuką architektui(?) atsiuntė.. Gal kiek architektas (kopijuotojas) prie statybų prisidėjo, tik ne tie, kur “pajėgūs dirbti tik fizinį darbą”. Visiškas nematymas, kad Lietuviai iš tikro tie, kurių šeimose skamba tik lietuviškas žodis, o ne tie, kurie vaikus ir savo(!?) chalopus lenkiškai mokina! Atkreipkim dėmesį į tai, kad tikrai yra grupė tų, kurie kaip ir dvarų statybos metais NEGALI turėti savo požiūrių ir savo partijų… Autoriaus straipsnis puikus ir užvedantis ant mąstymo net “antrąją Lietuvą”, kuri visiškai ne bedvasė iš tikro… Gal autorius kiek provokuoja? Gal iš tikro jo požiūriai beveik rasistiniai(!) Juk visi pasigėrę ir davę laisvę mintims dainuoja ir politikuoja! Neturi teisės? Galima kaltinti tokius kaip aš net tėvynės išdavyste, jei jie nenori gyventi lenkiškose sultyse ir prašo SAVO Lietuvos. Einame į tuos amžius, kai “dvasiški buvo tik ponai”…