V. Navaitis. Kada pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas ir kodėl istorikai meluoja

Ilgas kelias link Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašymo prasideda Vilniuje, Lietuvių suvažiavime. Jo nutarimus priėmė pasivadinęs „Pirmasis lietuvių tautos atstovų suvažiavimas Vilniuje“.

Nuo 1906 m. jis pradėtas vadinti Didžiuoju Vilniaus seimu, dirbusiame 1905 m. gruodžio 4–5 dienomis Vilniaus miesto salėje (dabartinė Nacionalinė filharmonija).

Pirmajame lietuvių dienraštyje „Vilniaus žinios“, kurio data įvardinta „Ketvergas, Lapkričio 24 (gruodžio 7) d. 1905 m. N 276“, paskelbti „Pirmojo Lietuvių Tautos Atstovų suvažiavimo nutarimai“.

Susirinkime dalyvavusieji lietuviai nutarė: šviestis… Tai pirmasis paskelbtų nutarimų žodis. Pažvelkime kaip mūsų istorikai nušviečia svarbiausius Lietuvos dokumentus.

1905 m. suvažiavimo dalyvių antrajame nutarime skelbiama, kad Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali būti užganėdinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos (savivaldos). […] Lietuvių suvažiavimas nusprendė: reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje.

Dabar žinome, kad Didysis Vilniaus seimas tapo svarbiu lietuvių tautos telkimosi postūmiu, suvienijęs lietuvių visuomenę, o suvažiavimo nutarimas yra tapatus viešam nepriklausomybės siekio paskelbimui.

Carinės Rusijos priespaudos sąlygomis tai buvo aiškus žingsnis valstybingumo link.

1916 m. vasario 12–14 dienomis Berno lietuvių konferencijoje pirmą kartą buvo įvardintas aiškus Lietuvos nepriklausomybės reikalavimas.

Lietuvių konferencijos 1917 m. rugsėjo 21 d. dalyviai Lenkų žiemos teatro (dabar Rusų dramos teatras) salėje Vilniuje, buvusioje tuomet vadintoje Didžiosios Pohuliankos gatvėje, išrinko Lietuvos tarybą.

1917 m. gruodžio 11 d. ši taryba save įvardijo ne kaip „Lietuvos taryba“, o kaip „lietuviškų gubernijų Taryba“ ir paskelbė „erklärung“.

Šis žodis iš vokiečių kalbos verčiamas kaip (iš)aiškinimas, paaiškinimas, bet dabar tas paaiškinimas stebuklingai virto „deklaracija“ [Alkas.lt pastaba: šis žodis gali būti verčiamas ir kaip „deklaracija“ ir kaip „nutarimas“, tad rašinio autorius čia neteisus, žr.: dictionary.cambridge.org/dictionary/german-english/erklarung ].

Jo antraštėje parašyta: Savo posėdyje [įvykusiame] 1917 m. gruodžio 11 lietuviškų gubernijų Tarybos paaiškinimas.

Taigi, šiame klaidingai verčiamame dokumente nėra žodžio „deklaracija“ ir nepaisant to, kad jame yra mums mieli žodžiai skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir jos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis, visi tokie „deklaracijos“ vertimai į lietuvių kalbą tampa klastotėmis.

Galima suabejoti tokiu išaiškinimu ir tokia nepriklausomybe, tačiau pastangos atkurti valstybę buvo. Šias pastangas vainikavo 1918 m. vasario mėnesį kelias dienas posėdžiavusi, jau save vadinanti Lietuvos Taryba.

Tai liudija vasario 11 d. posėdžio protokolas Nr. 55. Lietuvos Tarybos posėdžių protokolai primena, kad vasario 16 d. įvyko ne vienas, o du (!) Tarybos posėdžiai.

Posėdžiauta ilgai, nes tarpusavyje derintas kiekvienas žodis kol galų gale buvo paskelbtas Nutarimas. Nutarimas pasirašytas name, kuriame veikė kavinė „Biały Sztral“ (lietuviškai „Baltasis Štralis“), todėl įgavusi pavadinimą „Štralio namai“.

Dabar šis pastatas Pilies g. 26 vadinamas Signatarų namais, tačiau Štralio namuose tas lemtingas šeštosios sesijos aštuntas posėdis įvyko Lietuvių Komiteto bute. Ir vėl dabar istorikai mėgsta skelbti netikrą pavadinimą.

Ilgą laiką manyta, kad tai, kas 1918 m. vasario 16 d. buvo išguldyta ir pasirašyta ant popieriaus yra dingę. Besidomintiems kaip atrodė tas dokumentas, tekdavo tenkintis Adolfo Šapokos redaguotos „Lietuvos istorija“ 1936 m. spausdintu vaizdu, kurį mes bemaž šimtmetį žinojome kaip vienintelį tikrą vaizdą.

Tačiau spausdinimo mašinėle rašytame dokumente nėra žodžio „aktas“. Pažvelgus į tai kas pabraukta minėtos A. Šapokos istorijos 544 puslapio viršuje ir kas parašyta jo apačioje matome klastotę – Nutarimas kažkodėl vadinamas aktu.

Vėliau kiti įvairių leidinių, pavadintų „Istorija“, „Lietuvos istorija“ autoriai ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos mokslinė redakcinė taryba skelbia „Vasario 16-osios Aktas“, „Nepriklausomybės Aktas“. Kur dingo „Nutarimas“?

Netikėtai 2017 m. kovo 29 dieną Vokietijos diplomatiniame archyve Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis rado Vasario 16-osios Lietuvos Tarybos Nutarimą lietuvių kalba. Jame mes nematome žodžio „aktas“, jo paprasčiausiai – nėra.

Pasak Tomo Berkmano, šis mums svarbus ir brangus dokumentas yra niekas kitas, o tik kreipimasis į kitų šalių vyriausybes („Taryba … nutarė kreiptis … į … vyriausybes“).

Tai nėra kreipimasis į tautą ir niekada, net pagal garsųjį žinomą spausdintą jo vaizdą, skelbtą įvairiuose leidiniuose, tokiu nebuvo.

Nutarimas visada buvo kreipimasis į kitų šalių vyriausybes su tikslu būtent joms parodyti Tarybos valią ir siekti pripažinimo ir tai patvirtina nutarimo pabaiga („… prašo pripažinti…“).

Į tautą nebuvo jokio reikalo kreiptis, nes tauta tam jau buvo išrinkusi Lietuvos tarybą.

1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje pasirašytas Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų) politinis dokumentas – Pareiškimas. Dabar jis Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje pavadintas „Tilžės Aktas“, o Mažosios Lietuvos enciklopedijoje – „Tilžės Aktas“ ir pridėtas žodelis „deklaracija“. Iki šiol pirmąjį žodį „pareiškimas“, pakeitus „aktu“, platinami įvairūs neva tikro akto plakatai. Tačiau kodėl pradanginamas Pareiškimas?

Kodėl pakišamas aktas? Seniausiame spausdintame dokumente, kurį pavyko aptikti minimas „pareiškimas“.

Jozefas Gebelsas, fašistinės Vokietijos propagandos ministras, yra pasakęs: daug kartų pakartotas melas tampa tiesa. Ir štai, daug kartų pakartotas „aktas“ galiausiai – 1990 m. kovo 11 d. tapo tiesa.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo.

Ar dar kuri kita tauta per mažiau nei šimtmetį tiek kartų bandė atkurti savo valstybingumą? Net tada, kai atrodė, jog prošvaisčių tam nebėra ir laisvės viltis jau galutinai užgesinta, ją vis iš naujo įžiebdavo nenumaldomas laisvės troškimas.

Vasario 16-osios Nutarimas, skelbdamas tikėjimą Lietuvos valstybe, tapo lietuvių savasties dalimi, vilties žiburiu, skatinančiu kurti ir įgyvendinti sėkmės vizijas.

Taigi, pirmiausia turėjome (iš)aiškinimą, po to kelis nutarimus ir tik vienintelį kartą – 1990 m. aktą. Čia pravartu prisiminti ką įvardijame aktu.

Vadinamame „tarptautinių“ žodžių žodyne (nors nėra tarptautinės kalbos, išskyrus esperanto, ir jokia kita kalba  „tarptautinių“ žodžių žodynai neleidžiami, o leidžiami  svetimų kalbų, svetimžodžių žodynai, kaip pvz.:  Wörterbuch der Fremdwörter = Svetimų žodžių žodynas, Oxford Essential Dictionary of Foreign Terms in English = „Oxford“ užsienio kalbų žodynas anglų kalba, Большой словарь иностранных слов = Didysis užsienio žodžių žodynas, Terminu un svešvārdu skaidrojošā vārdnīca = Terminų ir svetimžodžių aiškinamasis žodynas) išvardinta keletas prasmių aiškinimų, bet šiuo atveju mus domintų antroji prasmė Aktas – (lot. actus – poelgis, veiksmas): 2. oficialus dokumentas, fiksuojantis privačių asmenų, valstybės, kelių valstybių ekonomines ir politines sutartis bei sandorius, pvz., teisių perdavimo aktas.

Šiame aiškinime papildomai pavartoti dar keli lotyniški, prancūziški ir graikiški, bet ne lietuviški žodžiai. O juk pakanka vieno lietuviško žodžio ir viskas aišku.

Kas verčia atsisakyti lietuvių kalbos ir vietoje „Nutarimas“ rašyti „aktas“?

Kodėl istorikai bet kurį dokumentą mums pakeičia niekada nebuvusiais aktais?

Priežastis gal ta, kad, kaip sakė Jonas Jablonskis, ,,maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“, tik dabar tampa atvirkščiai – maža garbė sava kalba kalbėti, didi garbė „tarptautiniais“ svetimžodžiais kalbėti.