Antano Švedo knygą „Vilties testamentas. Atsiminimai“ neseniai išleido Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Varėnos rajono savivaldybe.
369 puslapių knygoje su keliomis nuotraukomis pristatomi Lietuvos partizano ir politinio kalinio Antano Švedo (1926–2009) gyvenimo atsiminimai ir liudijimai apie sovietų vykdytą genocidą Lietuvoje.
Pasak istoriko Algio Kašėtos, jie parašyti sklandžiai ir įtaigiai. Autorius turėjo neabejotiną literatūrinį talentą, mintys dėstomos lengvai, todėl knyga perskaitoma vienu ypu.
Knygos sudarytoja Laima Švedaitė savo įvadiniame žodyje pristato leidinio atsiradimo laiką, paskirtį ir motyvus, savo tėvelio ir šeimos vertybes, galvojimo būdus ir savaip suprantamą gyvenimo filosofiją.
Knygos autorius, pasakodamas apie išgyventus dramatiškus istorinius įvykius ir taikliai apibūdina gyvenimo kelyje sutiktus žmones, subtiliai atskleidžia savo patirtis, vertybinių pasirinkimų motyvus.
Atsiminimuose pristatomas jauno žmogaus dramatiškas idealizmas, dvasios jėga bei sąmoningumas, kuris nustelbia net mirties baimę.
Karštu savo gimtinės ir Lietuvos valstybės patriotu šis dzūkas išlieka iki pat paskutinio savo atodūsio. Kas šias nežmoniškas sąlygas padėjo ištverti atsiminimų autoriui ir tūkstančiams kitų Lietuvos žmonių?
Šiandien, Rusijai kariaujant ir vykdant žiaurią agresiją prieš Ukrainą, šis šviesaus atminimo A. Švedo dokumentas yra svarbus ir reikšmingas.
Čia randame sektiną ir įpareigojantį pavyzdį skirtą mums visiems ir ateities kartoms su palinkėjimu, į kurį verta įsiklausyti:
„Gindamas savo šalį, jis gina ne tik savo teritoriją, bet žymiai daugiau – gina pačią laisvę, be kurios žmogus negali jaustis orus, gina savo kaip žmogaus tapatybę.“ Ši kova kaip testamentas, kuris paliekamas kitoms kartoms.
Knyga yra skirta ne tik istorikams, bet ji gali būti naudinga ir įdomi teisininkams, literatūros kritikams, antropologams, sociologams bei visiems XX a. antisovietinio pasipriešinimo Lietuvoje istorijos mėgėjams.
Doktorantės Gretos Paskočiumaitės, Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio narės, mintys apie A. Švedo knygą „Vilties testamentas. Atsiminimai“.
Politinio kalinio Antano Švedo (1926–2009) atsiminimai išsiskiria išsamumu ir lyriškumu. Turime išleistų įvairaus pobūdžio prisiminimų, tačiau retai pasiseka rasti tokius, kuriuose tiek konkretumo, o kartu ir tikrumo.
Patirti išgyvenimai nėra sutalpinti į apibendrinančias frazes, o žingsnis po žingsnio pateikiami paryškinant labiausiai įstrigusius įvykius ir juos lydėjusius jausmus.
Galima tik įsivaizduoti, kokių dvasios pastangų reikalauja toks atsivėrimas.
Kiekvienas skaitantis gali sau užduoti daugybę klausimų:
ar man pakaktų tiek maisto pasisotinti po darbų, ar pajėgčiau atlaikyti šaltą naktį apsigaubus kūną vien nuo kraujo sudrėkusiais drabužiais.
Galų gale, ar atpažįstu aprašomą kultūrą, kasdienybę, žargoną, o gal man tai visiškai svetima, ir vėlgi aš galiu svarstyti, ką mano valstybės laisvė reiškia tikrame gyvenime?
Negali nežavėti ir teksto stilius. Taip sklandžiai, jautriai, vaizdingai aprašyti įvykiai susilaukia tik dar daugiau dėmesio…
Suprantama, tai nėra lengvas turinys – tiesiog negali skaityti vienu ypu ar lengva širdimi, nes tai sukrečia.
Čia tarsi nėra didvyrių, kaip mes juos bandytume įsivaizduoti, – nenugalimų, bebaimių, nejaučiančių alkio, šalčio ar parazitų, besikėsinančių į vienintelį turimą šiltesnį rūbą.
Tačiau kartu tai ir yra tikrasis didvyris, kuris tiek daug visko iškentęs vis tiek nenusilenkia neteisybei. Jis vis tiek tiki, ir net skaudžiausi smūgiai ar mažiausias duonos davinys to iš jo negali atimti.
Verta pasvarstyti, kad gal iš tiesų kartais ta viltis ar tikslas yra esminis gyvybę palaikantis dalykas, kurio atsisakyti tolygu atimti sau gyvybę (kad ir dvasine prasme).
Knygą galima įsigyti čia: www.atmintiesknygos.lt.
