M. Kundrotas: Putinizmo esmė – itališkasis fašizmas

Alkas.lt vyriausiasis redaktorius Jonas Vaiškūnas kalbina politologą Marių Kundrotą apie ką tik pasirodžiusią jo knygą „Putinizmas: ideologinė charakteristika” (Kėdainiai: Spaudvita, 2022. – 187p.).

– Sausio 10 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje pristatėte jau trečiąją savo knygą „Putinizmas: ideologinė charakteristika”. Gal galite šios knygos neskaičiusiam trumpai pasakyti – apie ką ji ir kodėl verta ją perskaityti?

– Knyga skirta žmonėms, kuriems rūpi tai, kas vyksta pasaulyje ir mūsų kaimynystėje. O pirmiausiai – mąstantiems žmonėms, kuriuos domina idėjų pasaulis.

Šiandien apie putinizmą daugiausiai kalbama per žmogaus teisių prizmę, sutapatinant žmogaus teises su vienos siauros grupės pasaulėvaizdžiu, kurio propagavimas Rusijoje – draudžiamas.

Nuo praėjusių metų vasario atsirado ir antras aspektas – tarptautinė agresija, nors ji prasidėjo gerokai anksčiau, dar iki Vladimiro Putino atėjimo į valdžią – tai pirmasis kolonijinis karas Čečėnijoje. Po to vyko agresija prieš Gruziją, dabar – prieš Ukrainą.

Man gi įdomiausia nagrinėti idėjų istoriją. Tai ir stengtasi atsakyti, ar V.Putino režimas turi idėjinę programą, o jei taip – kokią?

– Ar Jums neatrodo, kad komunistinės Rusijos leninizmas, stalinizmas, brežnevizmas, putinizmas – yra vis tas pats tik per atskirų asmenybių ego įkūnijamas komunizmas? Ir ar nematydami šito mes nepapuolame į „blogo caro“ stereotipo spąstus – kovojame su pasekme o nes su priežastimi?

– Neatrodo. Komunizmas – tai valstybinis ateizmas ir kolektyvinė nuosavybė. Rusijoje plačiai propaguojamas religingumas, Stačiatikių bažnyčia netgi tapo kone valstybinės administracijos dalimi, trubadūru, šlovinančiu režimą ir jo grobikiškus karus.

O ūkyje gausus privatus sektorius, kuris, tiesa, saistomas su režimo subjektais, jam keliami lojalumo ar bent neutralumo reikalavimai. Bet tai nėra kolektyvinė nuosavybė.

– Ar galima apibrėžti putinizmo sąvoką neminint Putino vardo?

– Ne daugiau, nei hitlerizmą be Adolfo Hitlerio ar stalinizmą – be Josifo Stalino. V. Putinas yra centrinė režimo figūra. Būtent kaip asmuo.

Nepriklausomai nuo institucijos – ar jis būtų premjeras, ar prezidentas, ar caras, ar generalinis sekretorius.

Putinizmo esmė – itališkasis fašizmas, iškeliantis valstybę tiek virš žmogaus, tiek virš tautos, valstybę siejantis su vado asmenybe, praktiką keliantis virš teorijos, veiksmą – virš minties, o galiausiai – egzaltuojantis mases.

Rusijos visuomenė – daugiatautė, tad itališkasis fašizmas jai tinka geriau, nei vokiškasis nacizmas, kuris į pirmą vietą kėlė etninius akcentus.

Nacizmą nuo klasikinio nacionalizmo skyrė tai, kad nacionalistai pasaulį matė kaip tautų bendravimo ir bendradarbiavimo, nacistai – kaip jų kovos erdvę.

Tiesa, šiuo metu Rusijoje matome ir tam tikrų nacizmo apraiškų, kai vienos tautos laikomos vertomis gyvuoti, kitos – ne. Tai jau ne Benito Musolinio, o A.Hitlerio doktrina.

– Kiek putinizmo Rusijoje buvo iki Putino? Carinėje Rusijoje, komunistinėje Rusijoje, Jelcino Rusijoje?

– Išties V.Putinas talentingai sujungė baltuosius rusus su raudonaisiais. Jis propaguoja rusišką imperializmą, kuriame telpa ir carizmas, ir baltieji generolai, ir J. Stalino pergalė prieš „fašizmą“. Ir šiandien Ukrainoje kariauja ir baltieji, ir raudonieji rusai.

Žinoma, patvaldystės tradicijos Rusijoje eina nuo Ivano Rūsčiojo laikų. Gal ir nuo dar seniau. Demokratijos eksperimentai ten būdavo trumpi – tiek Aleksandro Kerenskio, tiek Boriso Jelcino atvejais.

A. Kerenskį nuvertė totalitariniai bolševikai, B. Jelcinas pats po truputį artėjo link autoritarizmo, išvaikęs demokratinį parlamentą ir uždraudęs anksčiau Rusijos pavergtoms tautoms siekti laisvės.

Galiausiai jis ir pasodino į sostą sau įpėdiniu V. Putiną.

– Gal galėtumėte įvertinti ar ir kiek putinizmo turime Lietuvoje? Gal šiuo požiūriu galima būtų ir palyginti Lietuvą, tarkime, su  Lenkija?

– Tikrai turime. V. Putino Rusijoje veikia toks modelis, kaip sisteminis pliuralizmas. Formaliai veikia ir net atstovaujamos skirtingos partijos, praktiškai visos jos svarbiausiais klausimais balsuoja vienodai.

Pas mus – beveik tas pats. Iš parlamentinių frakcijų gal kiek išsiskiria Valstiečių ir Regionų frakcijos. Ir tai valstiečiai, tarkime, balsavo už Tarptautinį migracijos paktą, įtvirtindami kosmopolitinį „atviros visuomenės“ modelį.

Valstiečių balsais priimta ir liūdnai pagarsėjusi „Matuko reforma“, kuri iš šeimų atsakomybę už vaikus perkėlė valstybės įstaigoms.

O vadinamieji konservatoriai, socialdemokratai ir abiejų srovių liberalai, dar ir vadinamieji demokratai iš esmės palaiko tą patį globalistinį, leftistinį ir genderistinį modelį.

Nuo Rusijos mus skiria politikos turinys, bet ne režimo forma. Ir ten, ir čia – sisteminis pliuralizmas, tik ten – fašistinis, pas mus – leftistinis, jakobiniškas.

Daug kalbama apie laisvę, bet pamėginkite laisvę suprasti kitaip, nei valdantieji, ir viešai savo nuomonę reikšti – prarasite darbą. Gal tiktai giljotinų dar trūksta.

Lenkijoje veikia realus politinis pliuralizmas, dėl valdžios kovoja konservatyvios ir liberalios partijos. Lietuva, deja, daug panašesnė į Rusiją. Daugiau, nei norėtųsi.

– Knygos pristatyme užsiminėte, kad šios knygos turinį sudaro medžiaga turėjusi būti jūsų daktarine disertacija. Kur disertacija? Kas sutrukdė ją parašyti ir apsiginti?

– Tiesą sakant, tai buvo jau trečioji disertacija. Pirmoji ir antroji buvo apie nacionalizmą Europoje.

Leidau sau pasisakyti, kad nacionalizmas nėra nei neigiamas, nei praeities reiškinys. Dar pagrindžiau, kad nacionalistai sėkmingai perima tiek istorinės dešinės, tiek ir kairės balsus.

Nepatiko nei kairiesiems, nei dešiniesiems. Tarp stabdytojų buvo ir Vytautas Radžvilas, ir Algimantas Jankauskas, ir Nerija Putinaitė, ir Kęstutis Girnius. Alvydas Jokubaitis susilaikė.

Trečioji disertacija sustabdyta dar straipsnių lygyje. Norint teikti disertaciją, reikia dviejų straipsnių moksliniuose žurnaluose.

Anoniminiai recenzentai nurodė tokias problemas, kad remtasi šaltiniais, užuot citavus autoritetingus liberalius mokslininkus, kas dabar sudaro politikos mokslų pagrindą, ir kad patys straipsniai – tai ideologinė kova su V. Putinu ir jo režimu.

Pasirodo, kritikuoti šį režimą mūsų mokslo pasaulyje – didelė nuodėmė, jeigu jis kritikuojamas ne iš liberalių pozicijų. Liberalai čia turi monopolį.

– Kaip putinizmas gali būti/bus nugalėtas?

– Šiandien Vakarų šalys daug investuoja į liberaliąją Rusijos opoziciją, bet joje vyrauja tokie patys imperininkai, kaip ir V.Putinas.

Ar kalbėtume apie Aleksejų Navalną, kuriam per sunkus klausimas, kam priklauso Krymas, ar apie iš Latvijos išprašytą kanalą „Dožd“, per kurį rinkta parama Ukrainoje kariaujantiems Rusijos okupantams.

Išties daugiau investuoti reiktų į tautinių mažumų judėjimus, vietinius tautininkus. Tiktai subyrėjusi Rusija bus saugi Rusija. Rusijos teritorijos turi apsiriboti Auksinio žiedo kraštu.

Visur kitus turi būti atkurtos arba sukurtos tautinės arba regioninės valstybės. Tarp jų – ir Karaliaučiaus kraštas.

Čia reiktų pradėti nuo demilitarizacijos. Išvykus kariniam kontingentui ir jo šeimoms liks žmonės, labiau save siejantys su Europa, nei su Rusija.

O kol Rusija bus imperija savo apimtimi, vieną V.Putiną keis kitas.