Sausio 6 d. 17 val. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje atidaroma vaistininkės, chemijos mokslų dr. Alisos Palavenis tapybos paroda „Eukalipto įkvėpta“. Ta proga skelbiame menotyrininko Gyčio Oržikausko trumpą šios parodoje pristatomos kūrybos apžvalgą.
Kūrėjų įkvėpimas
Koks yra santykis tarp kolektyvinės kultūrinės sąmonės ir individualios kūrėjo pajautos? Šį klausimą išryškina sausio 6 dieną Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje atidaroma Alisos Palavenis tapybos paroda „Eukalipto įkvėpta“.
Parodoje pristatomų paveikslų leitmotyvas yra eukalipto medis. Chemikės bei farmacininkės išsilavinimą turinčios kūrėjos profesinėje veikloje dažnai sutiktas preparatas kelionėje jai netikėtai atsiskleidė kitu – jausmus bei kūrybiškumą skatinančio galingo žydinčio medžio pavidalu.
Per šią – pragmatiško kvėpavimą lengvinančio vaistinio augalo ir įkvėpimą skatinančio galiūno – įvaizdžių priešpriešą autorė galėjo aptikti naują – intuityviąją kūrybos realybę.
Paveiksluose pasikartojantis eukalipto pavidalas yra tarsi iš drobės į drobę šokčiojantis personažas – dailininkės asmeninių patirčių avataras.
A. Palavenis taip pat kuria straipsnius, kuriuose ji napraeities menininkų biografijas ir kūrybinius gyvenimus. Atitinkamai, po įvairių kūrėjų vaizdinius keliauja ir jos asmeninės kūrybinės saviraiškos simbolis – eukalipto medis.
Savo polinkiu pasitelkti žymiausių moderniojo meno kūrėjų estetiką A. Palavenis paveikslai primena postmoderniosios kūrėjos Sindi Šerman (Cindy Sherman) (g. 1954) fotografijas, kuriose menininkė išnyksta po garsių ar stereotipiškų moterų kostiumais ir kaukėmis.
Vis dėlto, kaip ir S. Šerman darbuose, A. Palavenis postmodernios meninės raiškos interpretacijos nėra paprastas karnavalas ar imitacija, atvirkščiai – tai meditacija apie tai, ko iš tiesų reikia, kad tavo asmeninė meninė išraiška taptų kolektyvinės kultūros leksikono dalimi.
Dar daugiau – tai yra studija to, koks jausmas turėtų apimti, kuomet tavo asmeninės patirties vaizdiniai tampa kolektyvinės kultūrinės sąmonės dalimi. Kultūros ikonų – Gustavo Klimto, Tamaros de Lempickos, Žoržo Sera, Endžio Varholo, Makso Ernsto, Džeksono Poloko, Odilono Redono, Fridos Kalo, Pablo Pikaso ar Benksi (Banksy) – dailininkų, įkvėpusių A. Palavenis paveikslus – tapybos ar grafikos stilistika šiandien yra nebe personali, o bendrinė.
Kolektyvinei kultūrai perimamant jų asmeninę pajautą išbluko paveikslų turinys, o liko tik būdas matyti ir perteikti pasaulį taip, kaip darė šie kūrėjai. Kiekviena kubizmo kompozicija bendrinėje kalboje tapo „pikasu“, o kitų paminėtų menininkų stilistika taip pat tapo naudojama vos ne kaip Instagram filtras plačiai paplitusiuse „in style of“ imitacijose.
Jų stilistika tarnauja kaip savotiškas indeksikalinis ženklas, suteikiantis meno auditorijai išankstines nuorodas, su kokia vertybine matrica siejasi pavieksle matoma paviršinė estetika.
A. Palavenis personažas – eukaliptas – taip pat transformuojasi priklausomai nuo kiekvieno iš šių filtrų. Paveikslai užduoda klausimą, kurią augalo prigimtį pasirinktų atskleisti kiekvienas iš dailininkų.
Kaip jie reaguotų, jeigu eukalipto personažas atsirastų jų matymo lauke? Kaip meno suvokėjai mėgaujamės įsivaizduodami, kad mozaikiškas medžio žievės ornamentiškumas paveiktų Klimtą, Tamara de Lempicka įžvelgtų feministinę eukalipto galią transformuoti moterį per kosmetiką, Sera jame ieškotų mirgėjimo, Varholas – dirbtinio ir kartu „realness“ principu grįsto mados aksesuaro įvaizdžio, Ernstas – kiek šiurpinančių poteksčių, Polokas – sprogstančių spalvų, Redonas – archetipiškumo, Kalo – galios absorbuoti gamtą kaip savo asmenybės dalį, Piksao – kontempliuotos struktūros, o Benksi – aktualių globalinių problemų.
Ikonos – įskaitant kultūrines – yra aktualios tik tol, kol yra lankomos, kol yra pakviečiamos ir įtraukiamos į asmenines patirtis, o šiuo atveju – A. Palavenis tapybą. Kurdama įsivaizduojamą pasaulio tapytojų balsą nauja tema A. Palavenis transformuoja ir gilina savo pačios kūrybinį matymą bei suvokimą.
A. Palavenis paroda yra tiltas į praeitį – ekskursas surasti kažkada gyvenusių kūrėjų, kurie operavo panašiomis mintimis ir vedė visuomenės kolektyvinį mastymą vis kitais, netikėtais posūkiais.
Kartu tai yra tiltas į ateitį – pradedančios tapytojos refleksijos apie tai, ką reiškia kurti savo meninę kalbą yra pirmieji jos kūrybinio kelio žingsniai.
