Artėjančios šventės ir su jomis susiję kasdienybės pokyčiai gali sukelti sunkumų jaunimui ir paaugliams, ypač jei psichologinių sunkumų šaknys yra būtent įtempti santykiai šeimoje.
Vis dėlto, kaip pabrėžia žinovai, norint padėti jaunam žmogui, yra būtinas tėvų ir ugdymo įstaigos žinovų bendradarbiavimas.
Apie tai, į kokius paauglio siunčiamus signalus turėtų atkreipti dėmesį tėvai ir ugdytojai bei apie Vilniaus visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ rengiamus savižudybių prevencijos mokymus sostinės mokyklų žinovams kalbamės su savižudybių rizikos valdymo algoritmo koordinatore Viktorija Andreikėnaite ir psichologe dr. Jurgita Rimkevičiene.
Nuoširdus pokalbis gydo
Kalėdų laikotarpis paprastai būna pakankamai intensyvus:
kalėdiniai renginiai mokyklose, būreliuose, repeticijos, pasirodymai, pasiruošimai šventėms.
Daliai emociškai jautresnių jaunuolių artėjančios šventės gali būti sunkesnis laikotarpis, kitiems – kaip tik lengvesnis, pvz., jei mokykloje paauglys patiria patyčias, buvimas namie gali reikšti palengvėjimą.
Jei įtempti santykiai šeimoje, šventinis laikotarpis namie bus sunkesnis.
Svarbu, kad per atostogas paauglys galėtų pasirinkti bei turėti ir laiko kartu su šeima, draugais, ir atskirai – pabūti su savimi vienumoje, jei to norisi.
Taip pat gali padėti neįpareigojančio, nestruktūruoto laiko namie turėjimas, kai visi tiesiog būna kartu, valgo vakarienę, ramiai skaito ar tiesiog vienoje erdvėje kažkuo užsiima. Tai laikas, skatinantis atviresnius pokalbius.
„Kartais ir mes, suaugusieji, nežinome, kas mums padeda pasijusti geriau, tad gal nereiktų tikėtis, jog paauglys visada susakys „receptą“, ką turime daryti.
Kartu kalbantis, ieškant, išbandant, paprastai galima surasti geriau jaustis padedančių būdų.
Galime paklausti, kada švenčių metu paauglys jaučiasi geriausiai, kada jam ar jai sunkiausia, koks mūsų elgesys labiausiai padeda, o koks – trukdo“, – pataria psichologė J. Rimkevičienė pabrėždama nuoširdaus pokalbio svarbą.
Svarbu nepulti į paniką
Viena didžiausių artimųjų, mokytojų ar pagalbą teikiančių žinovų baimių susiduriant su paauglių emociniais sunkumais yra savižudybės grėsmė.
Išties, kiekvieno jaunuolio savižudybė stipriai sukrečia ir svarbu tam užkristi kelią.
Tačiau, apžvelgdama savižudybių statistiką, dr. Jurgita Rimkevičienė teigia, kad svarbu turėti omenyje tai, jog Lietuvoje didžiausi ne paauglių ar jaunimo savižudybių rodikliai.
„Paauglystėje yra dažnesni mėginimai nusižudyti bei mintys apie savižudybę, tačiau, remiantis nacionaline statistika, dažniausia Lietuvoje nusižudo vyresnio amžiaus žmonės“, – sako žinovė.
Tai teikia vilties, kad apie savižudybę galvojantiems jaunuoliams vis dar galime padėti.
Be to, pramanas, kad per šventes padaugėja savižudybių. Taip nėra.
Iš tiesų, tyrimai rodo tendenciją, kad savižudybių Lietuvoje padaugėja besibaigiant pavasariui ir vasaros pradžioje.
Tai nereiškia, kad reikia nekreipti dėmesio į grėsmės ženklus, bet svarbu ir nepulti į kitą kraštutinumą – paniką.
„Aišku, jei sužinome ar įtariame, kad paauglys galvoja apie savižudybę, mus tai natūraliai sukrečia ir gąsdina,“ – teigia psichologė.
„Pirmiausias patarimas būtų pamėginti skirti kelias akimirkas pačiam giliai įkvėpti ir iškvėpti, nes puolę į paniką mes norime skubiai kažką daryti ir galime visko ne visai padedančio priveikti.
Bent truputį susirankiojus mintis, tikiu, ateis protingesni sprendimai, visų pirma apie tai, kaip kalbėtis su pačiu paaugliu“, – pataria J. Rimkevičienė.
Nepraleiskime svarbių ženklų
Kad paauglys yra tokioje sunkioje būsenoje, jog galime įtarti turint minčių apie savižudybę, rodo įvairūs ženklai, signalizuojantys jo patiriamą psichologinį skausmą.
„Paauglys gali būti liūdnas, atrodyti prislėgtas arba piktesnis, irzlesnis, dirglesnis“, – vardija psichologė dr. J. Rimkevičienė bei pastebi, kad po pykčiu dažnai slepiasi nusivylimas, gėda, kaltė, liūdesys, vienišumas ir kitos sunkiau pastebimos būsenos.
Tačiau prie irzlesnio, atstumiančio paauglio yra sunkiau prieiti, kalbėtis. Dėl šios svarbios priežasties, paaugliai, galvojantys apie savižudybę, gali dažniau likti nepastebėti.
Apie sudėtingą psichologinę būseną signalizuoja ir pasikeitęs paauglio elgesys.
„Norėdamas numalšinti vidinį skausmą, paauglys gali pradėti vartoti alkoholį ar kitas psichoaktyvias medžiagas, rizikingai elgtis ar kaip tik užsisklęsti, kristi į apatiją.
Galvojantys apie savižudybę paaugliai neretai daugiau kalba apie mirtį, domisi ja ar net juokauja.
Galvojimas apie savižudybę prasideda ar sustiprėja patyrus sukrėtimų, praradimų, pavyzdžiui, patyčių, netektį, išsiskyrimą“, – sako žinovė.
Svarbiausia – paklausti
Psichologė tvirtina, kad domėjimasis egzistencinėmis temomis, nuotaikų kaita neretai yra būdingi paauglystės požymiai, kaip ir santykių sunkumai apskritai, tačiau svarbiausia akimirka, jog negali iš šono tiesiog imti ir atpažinti, kad tas ar kitas žmogus turi minčių apie savižudybę, gali tik įtarti, kad žmogui yra sunku.
„Tikrasis sudėtingumas yra ne atpažinti savižudybės grėsmės ženklus, bet paklausti paauglio, pasikalbėti apie tai.
Mes visi norėtumėm kažkaip iš anksto žinoti ar nuspėti, jog žmogus galvoja apie savižudybę ir tiesiog užkardyti tam kelią. Deja, tai neįmanoma“, – reziumuoja J. Rimkevičienė.
Jai pritaria savižudybių rizikos valdymo algoritmo koordinatorė Viktorija Andreikėnaitė, kuri pabrėžia, jog vienos savižudybės priežasties nėra, egzistuoja kompleksinė įvairių veiksnių visuma, ją visuomet reikėtų vertinti.
„Būsimo polinkio į savižudybę pavojus gali atsirasti labai anksti – dar nuo tėvystės įgūdžių stokos tėvams auginant vaiką.
Jei vėliau patiriamas fizinis ar emocinis smurtas šeimoje, jei artimieji turi priklausomybių, jei vaikas ar paauglys negauna tinkamų emocinės, psichikos sveikatos paslaugų, jei patiria patyčias mokykloje – visa tai gali turėti labai skaudžių ar net lemtingų pasekmių jauno žmogaus gyvenimui.
Kartais labai pakenkia nebendradarbiaujantys tėvai ar globėjai, kuriems itin sudėtinga pripažinti, kad vaikui psichologiškai sunku.
Pasitaiko atvejų, kai tėvai ar globėjai neleidžia vaikui padėti. Sunkumų teikiant pagalbą sukelia ir visuomenėje vis dar gaji, tačiau mažėjanti psichikos sveikatos stigma“, – priežastis vardija V. Andreikėnaitė.
Abi žinovės sutaria, kad visais šiais atvejais, net ir pačiais sudėtingiausiais, būtinas atviras ir nuoširdus pokalbis pirmiausia su pačiu paaugliu, paskui, jei reikia, ir su jo artimaisiais. Būtent nuo šių dalykų reikėtų ir pradėti.
Pagalba šeimoje, mokykloje, bendruomenėje
Norint sumažinti savižudybės pavojų, labai svarbu laiku pasirūpinti pirmiausia savo poreikiais ir to mokyti vaikus, jaunuolius. Taip pat, skatinti žmonių bendruomeniškumą.
„Kiekvienas galime pradėti nuo savęs ir mokytis rūpintis savimi, savo poreikiais.
Būdami emociškai stipresni, galime prisidėti prie saugesnės šeimos ir bendruomenės kūrimo skiriant laiko savižudybių prevencijos-intervencijos mokymams ar tiesiog dažniau paklausdami šalia esančio žmogaus „kaip tu jautiesi?“.
Svarbu, jog netoleruotume smurto ir kurtume pagarbius santykius vieni su kitais bei su pačiais savimi savo šeimoje, darbe ir kitoje artimiausioje aplinkoje.
Jei reikia, prašytume ar net reikalautume tinkamų, prieinamų psichikos sveikatos paslaugų“, – sako V. Andreikėnaitė.
Žinovė pabrėžia, kad paauglių savižudybių prevencija – ne vien tėvų atsakomybės sritis. Norint padėti vaikams ir paaugliams, svarbią reikšmę turi ir kvalifikuoti mokyklų žinovai.
„Įsteigus savižudybių pavojaus valdymo algoritmo koordinatoriaus pareigybę Vilniaus ir kitose savivaldybėse bei kuriant pagalbos tinklą, pastebėjome, kad daugiausia klausimų kyla ir pagalbos reikia būtent ugdymo įstaigose dirbantiems žinovams, kurie kasdien stebi daugelio vaikų gyvenimą, padeda išbūti krizinius laikotarpius.
Šiems žinovams būtinas pastiprinimas, papildomos žinios, kaip reaguoti į savižudybės grėsmę, tad pasiūlėme specializuotus savižudybių intervencijos būdų mokymus, skirtus Vilniaus mokyklų psichologams.
Visus žinovus raginame nelikti vieniems, konsultuotis, supervizuotis“, – apie naują paslaugą pasakoja savižudybių prevencijos specialistė V. Andreikėnaitė.
Teigiami atsiliepimai po mokymų, išsiplėtęs ir nuolat gilinamas mokymų dalyvių interesų laukas savižudybių prevencijos srityje rodo, kad mokymai itin naudingi ir reikalingi, o susibūręs žinovų ratas leidžia kolegoms veiksmingiau keistis patirtimi, vienas kitą palaikyti sudėtingose situacijose bei dar veiksmingiau padėti vaikams savo mokyklose.
„Sąmoningi šeimos nariai ir kvalifikuoti, informuoti bei nuolat stiprinami artimiausioje paauglio aplinkoje esantys specialistai, tikiu, padės mažinti jaunų žmonių savižudybių skaičių Lietuvoje“, – viltingai pokalbį baigia Vilniaus miesto savižudybių pavojaus valdymo algoritmo koordinatorė Viktorija Andreikėnaitė pabrėždama, kad net ir viena žmogaus savižudybė per metus jau yra gerokai per daug.
Vilniaus visuomenės sveikatos biuras „Vilnius sveikiau“ 2022 m. rengė specializuotus savižudybių intervencijos būdų mokymus, skirtus mokyklų psichologams bei kasmet Vilniaus miesto ir rajono gyventojus kviečia į nemokamus standartizuotus savižudybių prevencijos-intervencijos mokymus „SafeTALK“ (4 val.) arba „ASIST“ (16 val.), kurie skirti suteikti pirmąją pagalbą apie savižudybę svarstančiam asmeniui.
