K. Stoškus. Pastabos apie „Lietuvos respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymą“

Praėjo 30 metų, kai rengiamas „Lietuvos respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymas“. Beveik kiekviena nauja valdžia imasi to darbo ir kiekvieną parengtą projektą lengva ranka deda į Seimo stalčių. Būtų neblogai, jei šiame procese būtų kokia nors pažanga.

Bet kiekvieną kartą ateina visai nauji žmonės su skirtingu išsilavinimu bei interesais, nė kiek  nesusipažinę  su ankstesniais projektais ir kuria savo kultūros ir politikos pasaulį iš naujo. Rengiant tokį projektą, reikėtų: turėti gerokai aiškesnę ir nuoseklesnę kultūros nuovoką, atpažinti kultūros atributus, svarbiausias kultūros sritis, nusimanyti apie tų  sričių išlaikymo kaštus, atskirti, kokios kultūros sritys formuojasi spontaniškai ir pačios save išlaiko, kokias iš jų būtina  remti, kokie pagrindiniai kultūros kokybės nustatymo kriterijai ir tų kriterijų nustatymo būdai, kaip pilietinės visuomenė turėtų būti įtraukiama į kriterijų atrinkimo procesą.

Su šiais ir kai kuriais kitais panašiais reikalavimais sunkokai sekasi susidoroti ir paskutiniam 2019 m. parengtam projektui. Jis abstrakčiai skelbia, kad  „kultūra kuria reikšmingą pridėtinę vertę valstybei švietimo, mokslo, ekonomikos, aplinkos, sveikatos, saugumo, socialinėje ir užsienio politikos srityse bei skatina visuomenės raidą“. Jau vien tas sakinys rodo, kaip naiviai įsivaizduojamos kultūros funkcijos.

Bet panagrinėkime iš eilės.

Pirma, jau 3 psl. rašoma, kad „kultūros politika sudaro darnios ir tolygios visų kultūros sričių raidos, siekiant darnaus vystymosi tikslų, sąlygas.“ Bet negi tai įmanoma?

Kultūra ne ekologija ir ne socializmas.  Tokios vienmatės kultūros sričių raidos niekada ir niekur nėra buvę, o jeigu būtų –  niekam nereikėtų.

Kultūros sritys neatskiriamos nuo skirtingų žmonių gyvenimo sąlygų, tenkina jų skirtingus interesus, poreikius ir rūpesčius. Toli gražu ne visoms sritims rūpi „vystymasis“ (progresas). Sakysime, moralė, paveldas, tradicijos palaikomos tam, kad būtų užtikrintas žmonių santykių suderinamumas ir išsaugotas visos kultūros vientisumas bei patvarumas.

Moralė svarbi tam, kad kiekviena nauja karta išmoktų tarpusavio pagarbos, bendravimo, bendradarbiavimo ir sugyvenimo.

Paveldas ir tradicijos branginamos dėl to, kad priešinasi istorinėms permainoms, palaiko tautų ir kitų socialinių grupių tapatumą, vienija tarpusavyje skirtingas kultūros sritis ir pan.  

Antra, projekto autoriai nesirūpina kultūros politikos prasmingumu, teisingumu, efektyvumu ir net reikalingumu,  todėl ignoruoja esminius skirtumus tarp masinės (pramoginės), mėgėjų ir profesionaliosios (akademinės) kultūros.

Nutylimas tas faktas, kad vienokios politikos reikalauja masinė (pramoginė, žaidybinė) bei verslioji (pajamas užtikrinanti) kultūra ir kitokios – akademinė, intelektualioji, daug darbo, talento ir kvalifikacinių įgūdžių (meistrystės) reikalaujanti akademinė kultūra.

Pirmoji paprasčiau užkrečiama, jusliškesnė, lengviau suprantama ir priimama, o antroji – daugiau intelektualinio bei dvasinio pasirengimo ir susikaupimo reikalaujanti kultūra. Mėgėjų kultūra yra tarpinė grandis, svyruojanti tarp masinės kultūros populiarumo ir akademinės profesionalumo.

Trečia, projektas nemato esminių skirtumų tarp profesinės kultūros sričių augimo, kultūros perėmimo ir kultūros platinimo, todėl lieka neaptartas klausimas, kaip turėtų būti užtikrintas toks aukštas profesinės kultūros lygmuo, kad vertėtų ją platinti visoje Lietuvoje.

Kultūros augimą skatina normali konkurencija, viešas pripažinimas (įvertinimas) ir kūrybos rėmimas.

Valstybinei kultūros politikai turi rūpėti ir visi įmanomi jos rėmimo būdai: reguliarus finansavimas bei mecenavimas, o ypač adekvatus produktų įvertinimas.

 Kad būtų užtikrintas adekvatus (maksimaliai nešališkas), t. y.  teisingas, sąžiningas ir atsakingas kultūros produktų įvertinimas, būtinos ne tik aiškiai apibrėžtos jų atrankos, finansavimo ir premijavimo (apdovanojimo) taisyklės, bet ir jų sąžiningas taikymas.

Svarbu žinoti, kad tokį vertinimą šiandien kaip niekada komplikuoja giliai įsišaknijusi kultūros krizė. Ji pasireiškia tuo, kad kultūra ir jos produktai pasidarė dažnai neatskiriami nuo kontrkultūros, arba antikultūros, t. y.  nihilistinio kultūros neigimo  ir naikinimo, kūryba – nuo paties žemiausio rango patyčių, profesionalumas – nuo diletantiško primityvumo, gilus meno kūrinių išgyvenimas – nuo vulgaraus šokiravimo, kūrybos reikšmingumas – nuo visiškos beprasmybės, kurią nė kiek ne mažiau tuščiomis „pasakomis“ stengiasi sureikšminti samdomi „kritikai“, kultūros politika – nuo profanavimo, sukčiavimo ir bičiuliško pinigų pasidalinimo.

Tokiomis sąlygomis nelieka nei kokybės vertinimo kriterijų, nei atsakomybės už paskelbtus vertinimus, todėl susidaro palankios sąlygos kultūros vertybių diskreditavimui, kuris verčia kelti klausimą, kam iš viso reikalinga tokia kultūros „politika“.

Ketvirta, rajonų savivaldybės pagrįstai įpareigojamos tyrinėti savo rajonų kultūros būklę ir numatyti atskirų kultūros sričių ugdymo prioritetus, o Kultūros ministerija kažkodėl neįpareigojama nei organizuoti Lietuvos kultūros būklės tyrimų, nei sudaryti kultūros sričių sąrašo, nei nustatyti  jų ugdymo ir platinimo prioritetų. Šias funkcijas ministerija yra pavedusi Kultūros tarybai. 

Tokia padėtis neduoda atsakymo į du paprastus klausimus: 1) kaip ministerija, nežinodama realios padėties, gali vykdyti prasmingą kultūros politiką? ir 2) kaip taryba gali pati sau nustatinėti prioritetus ir teisingai pati paskirstyti pinigus? Savivaliavimai čia yra neišvengiami. 

Penkta, gerai, kad projektas mėgina aprašyti valstybės kultūros premijų sistemą. Tačiau čia įtrauktos tik 3 (nacionalinės, vyriausybės ir kultūros ministerijos) premijos. Be pagrindo ignoruojamos nė kiek ne mažiau autoritetingos Laisvės ir J. Basanavičiaus premijos.

Be to, čia nerandame aiškesnio ir labiau motyvuoto palyginimo tarp nacionalinės ir vyriausybės premijų. Abiejų jų dydį, sąlygas ir tvarką nustato vyriausybė. Aiškus tik pinigų skirtumas: nacionalinė premija brangiausia. Bet kaip apibrėžti jų nevienodas paskirtis?

Įstatymo projekte rašoma, kad nacionalinės premijos yra skiriamos „už tarptautiniu ir nacionaliniu mastu reikšmingiausius pasiekimus kultūros ir meno srityje, į kultūros ir meno raidą ir plėtrą“, o vyriausybės premijos „už  novatorišką, originalią ar išliekamąją vertę turinčią kultūrinę ar kūrybinę (meninę) veiklą ir (ar) jos metu pasiektus rezultatus.“

Būtų viskas aišku, jeigu nacionalinė premija būtų apibrėžta sąžiningai: už reikšmingiausius kultūros pasiekimus, ilgametį ir išskirtinį indėlį į kultūros kūrimą.

Bet čia pasakyta loginė nesąmonė: „ilgametį ar išskirtinį indėlį“ (ilgametis ir yra išskirtinis), kad būtų galima prie „ilgamečių“ prijungti   dar ir paramą „saviškiams“. Kaip žinoma, ši gudrybė buvo padaryta gana seniai, kai buvo bijoma, jog sovietmetį ištvėrę žmonės nenusineštų visų premijų.

Bet jau praėjo virš 30 metų, sovietinius laikus išgyvenę kultūros kūrėjai jau beveik visi išmirę, o premijos skyrimo tvarka tebėra sena ir kenksminga nacionalinių premijų prestižui palaikyti.

Jau seniai laikas demokratiją propaguojančioje valstybėje nutraukti įslaptintą jų skyrimo tvarką.

Prie šių premijų skyrimo savo siūlymais ir nuomonės reiškimu turėtų prisidėti visa nacija. Seniai atėjo laikas numatyti demokratinį tų premijų atrinkimo ir jų priėmimo etapą.  

O Prezidentas galėtų ne tik perskaityti premijuotųjų sąrašą, bet ir nuo pat pradžių kuruoti jų atrinkimo procesą.

Šešta, kultūros politiką įgyvendinančių viešojo administravimo subjektų sąraše randame tris privilegijuotas kultūros sritis, galinčias vykdyti savarankišką politiką:  Lietuvos kino centrą, Kultūros paveldo departamentą, Žiniasklaidos rėmimo fondą.

Projektas turėtų apdairiai aptarti šių privilegijų motyvus ir palyginti šių sričių išskirtinę padėtį su visų kitų kultūros sričių padėtimi kultūros politikoje.

Septinta,  2 psl. randame tokį kultūros apibrėžimą: „Kultūra – istoriškai susiformavusi reikšmių, simbolių ir įgūdžių sistema, įkūnijanti žmonių pasaulėžiūrą ir vertybes, apimanti žinias, menus, raštiją, tikėjimus, moralę, papročius, su tuo susijusias technologijas ir kitus vertingus asmenų ir bendruomenių gebėjimus ir veiklas“.

Galima įtarti, kad autoriai šia keistoka formuluote mėgina pateikti jau 19 a. susiaurintą kultūros sampratą, kuri tapatino kultūrą su dvasinė veikla arba menu.   

O šio projekto autoriams šios reikšmės susipainioja dar ir su nuolat keičiamomis mūsų Kultūros ministerijos funkcijomis, kad nepastebimai „kultūros sritimi“ imama vadinti ne tik žiniasklaida, paveldas, menas, kalba, bet ir visų Kultūros ministerijos kuruojamų kultūros sričių visuma.

Tada rašoma: „kultūros srityje vykdoma veikla“, „informacija kultūros srities klausimais“, „tarptautinis bendradarbiavimas kultūros  srityje“ ir pan. 

Susidaro  įspūdis, kad duotas apbrėžimas nereikalingas nei patiems projekto autoriams, nei gali paaiškinti kultūros  prigimties. Autoriai jo nesilaiko, nes patys nuolatos rašo: „kultūra ir menas“, „kultūrinė, meninė ar pažintinė veikla“, „kultūros ir meno premijos“, „tautos kultūrinis ir kalbinis tapatumas“ ir t.t.

Bet, kita vertus, autoriai išsyk atsisako galimybės susieti dvasinę kultūrą su medžiagine (materialiąja) kultūra, kuria rūpinasi net atskiras Kultūros ministerijos departamentas.

Kad tokios painiavos būtų  išvengta, reikėtų remtis pačia plačiausia ir jau Antikos laikais pradėjusia formuotis kultūros koncepcija, kurią šiandien būtų galima nusakyti maždaug taip: kultūra yra bet koks gamtos sužmoginimas (įsisavinimas, keitimas, perdirbimas, įvaldymas, pažinimas, įprasminimas, sudvasinimas) ir to sužmoginimo produktai (kūriniai, gaminiai, daiktai, pastatai, pasakojimai, rašiniai, ritualai, ženklai, vaizdiniai, žinios, tikėjimai, įpročiai, įgūdžiai), įtarpinantys žmonių bei įvairių socialinių grupių tarpusavio santykius (bendravimą, bendradarbiavimą ir bendrabūvį) ir kartu formuojantys jų gyvenimo būdą, arba to gyvenimo kokybę.

Labai gerai, kad šis projektas mėgina nurodyti kultūros politikos uždavinius Seimui, Vyriausybei ir savivaldybėms, bet atrodo keista, kai šie uždaviniai  apsiriboja liktiniu principu įsteigtos Kultūros ministerijos administruojamomis sritimis, o tų atsitiktinių sričių politika tapatinama su valstybine kultūros politika apskritai.

Bet keisčiausia, kad kalbėdami apie visų valdžių uždavinius, projekto autoriai nesusiprato iškelti  reikalavimų nei Seimo narių ir visų politikų politinei kultūrai, nei valstybės tarnautojų darbo kultūrai, nei teismo bylu nagrinėjimo, nuosprendžių priėmimo ir kiekvieno žmogaus bei piliečio teisių gynimo kultūrai.