Aplinkos ministerijos užsakymu atlikta Lietuvos užtvankų įvertinimo studija nustatė, kad didžiausią žalą gamtai daro ir mažiausią socioekonominę vertę turi Cesarkos ir Augustaičių malūnų liekanos, Anykščių, Skaudvilės, Kirkšnovės, Dovydiškių, Belmonto, Pabradės, Valtūnų bei Rudnios užtvankos. Taip pat atskleista, kad šalies užtvankų būklė prastėja, patikslintas jų skaičius.
Studijos, kurią rengė UAB „Aplinkos inžinierių grupė“, Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos Hidrobiologų draugija duomenimis, šalyje yra 1371 užtvankos. 26 proc. užtvankų priklauso valstybei ir yra melioracijos statinių balanse, 16 proc. priklauso valstybei arba savivaldybei nuosavybės teise, 10 proc. – privatiems asmenims. 13 proc. užtvankų yra bešeimininkės, apie 35 proc. užtvankų savininkus neturima duomenų.
203 užtvankos įvertintos detaliai. Surinkti duomenys rodo prastėjančią jų techninę būklę: 37 proc. yra blogos ir avarinės būklės, 43 proc. patenkinamos, 16 proc. vidutinės, vos 1 proc. geros. Nustatyta, kad iš 20 užtvankų darančių didžiausią žalą žuvų ištekliams net prie 16 yra veikiančios mažosios hidroelektrinės. Šios ir esančios lašišinėse bei potencialiai lašišinėse upėse užtvankos analizuotos dar išsamiau.
Dalis užtvankų įvertintos pagal sukuriamą socioekonominę vertę ir daromą ekologinę žalą. Taip pat atrinktos 15 užtvankų ir detaliai įvertintos jų šalinimo galimybės, kaštai, kompensavimo mechanizmai. Studijos rengėjų skaičiavimais, kai kuriais atvejais išlaisvintos upės ekologinė vertė yra kelias dešimtis kartų didesnė lyginant su tvenkinio verte.
Ekologinė žala buvo skaičiuojama pagal žuvų rūšių paplitimą, potencialiai tinkamą upės plotą tvenkinio zonoje bei aukščiau tvenkinio, galimus nėgės išteklių nuostolius dėl hidroelektrinės veiklos, galimą ungurių produkcijos praradimą dėl hidroelektrinės turbinų mechaninio poveikio rizikos, skirtingus migruojančių žuvų rūšių ir tvenkinio žuvų išteklius bei įkainius.
Socioekonominė vertė skaičiuota atsižvelgus į rekreacinės vertės pokytį, potvynių valdymo funkciją, statinio būklę, nekilnojamojo turto vertės pokytį, finansinį naudos ir kaštų santykį.
Studija ne tik sėkmingai susistemino fragmentuotą informaciją apie užtvankas, bet ir pasiūlė užtvankų vertinimo kriterijus. Jie padės atrinkti mažiausios vertės ir didžiausią žalą darančias užtvankas jų šalinimo projektams. Tai ypač aktualu netylant diskusijoms dėl prastėjančios užtvankų techninės būklės ir nepakankamų finansinių pajėgumų rekonstruoti jas visas.
Sukauptais duomenimis bus naudojamasi ir priimant sprendimus, susijusius su vandenų būklės gerinimu, biologinės įvairovės atkūrimu ir apsauga bei žuvų išteklių gausinimu.
