G. Martišius. Gamtmeldystė. Išsigelbėjimas?

Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria;
Va teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!

A. Baranauskas. Anykščių šilelis

Kiekvienas žmogus svajoja. Kiekviena tauta – taip pat. Ir kuria savo didįjį pasakojimą.

Vienoms sekasi labiau, kitoms – prasčiau. Vienos turi savo epą, kitos stengiasi jį kurti. Europos kultūrinius ir intelektualinius pagrindus padėjo graikų filosofija, romėnų teisė ir hebrajų monoteizmas.

Vėliau įvairiausių atspalvių suteikė kitos Europos tautos. Ir europietiškosios pasaulėkūros procesas tęsiasi iki šiol.

Regis, gyvenk ir kurk, viskas lyg ir neblogai. Tačiau gyvename tokiu metu, kai ne tik europiniu, bet ir pasauliniu mastu ėmėme susidurti su procesais, kuriuos vadiname klimato kaita. Ją lydi grėsmingi reiškiniai – ilgalaikės sausros, potvyniai, tornadai.

Negalima sakyti, kad nieko nedaroma. Vyksta tarptautiniai susitikimai, pasirašomos konvencijos, susitarimai.

Bėda ta, kad toli gražu ne visi jie įgyvendinami. Nes kai kurios valstybės į juos žiūri pro pirštus.

D. Trampo prezidentavimo metu buvo pareikšta, kad JAV nevykdys Paryžiaus susitarimo nuostatų, buvęs Brazilijos prezidentas Bolsonaras arogantiškai pareiškė, kad jam tarptautinės pagalbos kovojant su džiunglių gaisrais nereikia, be to, jis nieko nedarė, kad būtų pažabotas besaikis Amazonės miškų kirtimas.

Dabartinei Rusijos valdžiai, regis, taip pat į ekologines problemas nusispjaut. Atvirkščiai – kiek savo karu prieš Ukrainą ji užkars šiai laisvę mylinčiai tautai rūpesčių ir problemų atkuriant sąlygas, kurios leistų normaliai gyventi, sunku net įsivaizduot.

Švedų jaunoji gamtosaugininkė G. Tunberg pagrįstai pasišaipė dėl skambių, bet tuščių kalbų tarptautiniuose klimato forumuose, jas pavadindama „bla, bla, bla“.

Ačiū Dievui, mes dar gyvenam taikoje, atrodo, galim pasiraitot rankoves ir kibt į darbus – ryžtingai žengt žaliosios energetikos kryptimi, kurt žiedinę ekonomiką.

Regis, padaryta ne tiek jau mažai: įsteigta nemažai regioninių parkų, turim keletą nacionalinių parkų. Be to, esam lyderių tarpe, įgyvendinant atliekų tvarkymą, būtent, surenkame apie devyniasdešimt nuošimčių didelės dalies taros, kurią perdirbame.

Neseniai pastatytas vėjo jėgainių parkas prie Telšių. Jame bus pagaminama tiek elektros, kad jos užteks Šiaulių miesto dydžio gyventojų kiekiui. Taip pat intensyviai plėtojama saulės energetika.

Atrodo, žengiama teisinga kryptimi. Bet… Man regis, primiršta viena labai svarbi sfera – būsimųjų piliečių ugdymas, kad jie suvoktų, jog mūsų visų ateitis priklauso ne tik nuo energetikos, bet ir nuo to, kaip mes žiūrėsime į pasaulį – ar utilitariškai, ar globėjiškai.

Čia labai daug priklauso nuo mokytojų. Ne tik dėstančių gamtos pažinimą ir biologiją, bet ir literatūrą. Juk mūsų literatūros istorijoje yra daug pavyzdžių, kai rašytojai su ypatingu jautrumu rašė apie gamtą, akcentavo globėjiško santykio su ja ir etninėmis vertybėmis būtinybę. Pradedant A. Baranausku, Maironiu, V. Krėve, baigiant S. Geda, M. Martinaičiu, L. Gutausku, Vl. Dautartu, H. Čigriejum. Visų nesuminėsi.

Yra daug ir kitų tautų rašytojų, kuriuos galima būtų pavadinti gamtmeldiškos pasaulėjautos adeptais. Dž. Londonas, E. Hemingvėjus, H. D. Toro, K. Paustovskis ir kiti.

Stebėtini gamtosauginės pasaulėžiūros ženklai būdingi mūsų ir latvių liaudies dainoms. Latvių daina:

Eidama pro beržynėlį,
Nė šakelės nenulaužiau,
Jei šakelę būčiau laužus,
Tai vaikščiočiau sidabruota.

Lekia mano žirgelis. Vertė Sigitas Geda

Labai keistas pasakymas – vaikščiočiau sidabruota. Galima tik spėliot, ką tai reiškia – bausmę ar dovaną.

Kalbant apie gamtos ir žmogaus ryšį, neįmanoma nepaminėti sąvokos gamtmeldystė. Šis pasaulėjautos bruožas, būdingas latviams ir lietuviams, suprantama, ne tik, galbūt, lėmė tai, kad XIX a. antroje pusėje Lietuvoje ir XX a. pirmoje pusėje Latvijoje atsikūrė senieji pagoniški tikėjimai Romuva ir Dievturiai.

Šių tikėjimų pagrindas – itin glaudus žmogaus ir gamtos ryšys, protėvių garbinimas, visos kūrinijos kaip visa ko Vienio pripažinimas.

Apie tokią pasaulėjautą rašė Vydūnas, ja persmelktas ir A. Baranausko Anykščių šilelis, ji pulsuoja ir daugelio šiuolaikinių rašytojų kūriniuose.

Todėl gerokai stebina, kad dabartinis Seimas iki šiol nesuteikia romuvių tikėjimui valstybės pripažintos religijos statuso. Tai primena caro valdžios metą, kai nuo jos malonės priklausė, ar bus leistas raštas ir knygų spausdinimas lotyniškos abėcėlės raidėmis. Bet, kaip žinome, Lietuvoje, nelaukdami caro valdžios malonės, knygas platino knygnešiai, vaikus gimtąja kalba mokė daraktoriai. O dar prieš jiems atsirandant, 1859 metais, A. Baranauskas parašė:

Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.
Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia,
Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia.

Vaikams reikėtų pasakot, kokie svarbūs gamtoje yra tarpusavio santykiai. Tarp gyvų būtybių, tarp kitų reiškinių. Kokie įvairiopi santykiai tarp augalų – vieni stiebiasi į saulę, kitiems reikia paunksmės, treti parazituoja ant kitų augalų. Arba grybų karalystė.

Šie keisti sutvėrimai, pusiau augalai, pusiau gyvūnai, su medžiais turi ypatingą santykį – mikorizę. Grybiena įsiskverbia į smulkiąsias šaknis, padeda joms siurbti vandenį ir neorganines medžiagas, grybus medžiai aprūpina organinėmis medžiagomis.

Štai tokia draugystė, geresnė negu žmonių kai kurių valstybių tarpusavio santykiai. Nustatyta, kad pušų šaknys, kai prie jų priartėja beržų šaknys, toliau auga į šonus ir stengiasi nutolti nuo beržų šaknų. Vadinasi, tokia kaimynystė nėra gera.

Panašiai kaip Baltijos valstybės stengiasi nutolti nuo Rusijos. Optimalus beržų kiekis paaugusiame pušyne turėtų būti apie dvidešimt procentų. Dar tik neseniai pradėti tyrimai, kokie biocheminiai procesai vyksta medžių tarpusavio santykiuose. Gali būti, kad bus atskleista iki šiol daug nežinotų dalykų. Kalbant apie galimus būsimus dramatiškus įvykius, nereikėtų jų slėpti nuo vaikų. Kaip poezijoje:

Aš tau nužymėsiu kelius, kada nors atsimuši...
Jei eitum siauru keleliu pro Aukštadvario pušį
Žaliu vainiku, plauktum ežeru, koptum į kalnus,
Jei išmaldos melstum, ištiesęs pavargusius delnus, –

Pasaulio nebus... ir dėl to sielvartauti neverta,
Taip viskas savaime praeis. Sykį knygą atvertęs,
Skaityk iki galo. Žemadieviams žmonės prilygsta,
Bjauru, kas bjauru – tai tiesa devynių karalysčių.

Mirtis – tai toks didelis, šventas ir šviečiantis taškas,
Ji taria prasmes, visa kita pasauly išblaško,
Žmogus, tas, kur žino, kad tiesiai į mirtį keliauja,
Užmiršta, kas baimė yra, ir kvailiams nevergauja.

Geda. Giesmė apie dangišką kartografiją. Šarūnui

Galbūt tikrai reikia užmiršt eschatologinę baimę, kuri dabar mus ypač persekioja, bet olimpinė ramybė irgi neturėtų mūsų užliūliuot. Nes pernelyg daug dar neišspręstų problemų.

Nors daugelį tarptautinių gamtosaugos problemų tik vos pradėjome suvokti, neturime teisės užmiršti, kas buvo pasirašyta Orhuso konvencijoje – visuomenė turi teisę į visapusišką informaciją apie mums ir visam pasauliui gresiančias problemas.