S. Birgelis. Lenkų komitetas Punske 1944 m.

1939 metų rugsėjo 1-ąją hitlerinė Vokietija užpuolė Lenkiją, o jau 17 dieną jos rytinę sieną peržengė Raudonoji armija. Punskas, pasitraukus lenkų administracijai, dešimt dienų buvo be valdžios.

Lietuvių visuomenė išrinko keletą vyrų ir juos apginklavo lazdomis, kad miestelyje būtų galima išvengti vagysčių. Po kelių savaičių Punske pasirodė raudonarmiečių tankai. Rusai čia šeimininkavo neilgai.

Jiems pasitraukus, į Punską įžygiavo vokiečių karinis dalinys. Miestelyje gyvenantys vietiniai vokiečiai juos sveikino „Heil, Hitler!“ ir ko ne visi užsirašė folksdoičiais.

Vokiečių jaunimas tapo Hitlerjugendo nariais, negerbė lietuvių, juos persekiojo, naikino pakelių kryžius.

Vokiečiai uždarė mokyklas, liepė žydams atidaryti krautuves ir patys veltui dalijo žmonėms tekstilės ir kitas prekes. Netrukus Punską pasiekė hitlerininkų sunkvežimiai, kuriais buvo išvežti žydų bei Punsko kooperatyvo „Talka“ grūdai.

Vokiečiai tvarkėsi Punske ramiai ir be triukšmo. Jie įsakė žydams per tris dienas išsikraustyti iš miestelio. Dalis jų patraukė į Lietuvą, kiti išvyko Augustavo link, dar kiti apsistojo Suvalkuose. Tie galop pateko į Maidaneko konclagerį.

Tai buvo punskiečių nelaimių pradžių pradžia. 1941 m. vokiečiai vykdė priverstinį gyventojų iškeldinimą į Lietuvą.

Deportacija apėmė pusę Punsko ir Seinų krašto lietuvių, dar daugiau žmonių patyrė didelių moralinių bei materialinių nuostolių.

Į paliktas sodybas atsikraustė vokiečių tautybės žmonės. Hitlerininkai siekė paversti Suvalkų kraštą visiškai vokišku regionu.

Nežinia, kokia buvo Punsko gyventojų tautinė sudėtis Antrajam pasauliniam karui baigiantis.

1944 m., vos praslinkus frontui, Punske buvo įsteigtas lenkų komitetas.

Jis siekė įsiteikti sovietams ir užbėgti įvykiams už akių. Gal svarbiausia buvo parodyti, kad Punskas yra ir privalo būti Lenkijoje. Tai buvo trumpas ir mažai žinomas mūsų krašto istorijos laikotarpis.

Vokiečių žandarai ir administracija pasitraukė (be mūšio) iš Punsko 1944 metų rugpjūčio 2 dieną.

Vadinamasis lenkų komitetas pradėjo veikti rugpjūčio 4 dieną. Jo sumanytojas buvo nuo vokiečių besislapstantis lenkų karininkas, Kulmo apskrities valdininkas Edmund Przybylski (okupacijos metu jį priglaudė Punsko vargonininkas Jaglovskis (Jagłowski).

Lenkų komitetas parengė kreipimąsi į Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komitetą (PKWN), kurio veikla tuo metu apėmė teritoriją nuo fronto iki Curzono linijos. PKWN buvo įkurtas Maskvoje ir jį kontroliavo Stalinas.

Punsko lenkų komitetas parengė raštą, skirtą PKWN administracijos vadovui, ministrui Stanislavui Agroševskiui (Stanisław Agroszewski).

1944 m. rugpjūčio 4 d. rašte konstatuojama, kad pasitraukus okupacinei vokiečių valdžiai, referentas Edmundas Pšybilskis (Edmund Przybylski), pasitaręs su vietiniais lenkais ir liaudies atstovais, sudarė komitetą tvarkai užtikrinti, grobstymams nutraukti bei Raudonajai armijai aprūpinti.

Komitetas rėmėsi PKWN manifestu, buvo tarsi vykdomoji ir administracinė Punsko valsčiaus valdžia Suvalkų apskrityje.

Toliau pabrėžiama, kad komitetas pripažįsta PKWN teisėta valdžia ir prašo jo patvirtinti laikinąjį Punsko lenkų komitetą, kurio sudėtis:

Edmundas Pšybilskis (Edmund Przybylski) – komisaras,

Teodoža Jaglovska (Teodozja Jagłowska) – buvusi mokytoja,

Eugenijus Jaglovskis (Eugeniusz Jagłowski) – aukštosios muzikos mokyklos absolventas,

Eugenija Briliūtė – buvusi mokytoja.

Visi nariai turėjo vidurinį išsilavinimą.

Į valsčiaus tarybą, patariamąjį organą, iš vietinių gyventojų pateko:

kun. Antanas Žievys – Punsko parapijos klebonas,

Antonijus Jaglovskis (Antoni Jagłowski) – vargonininkas,

Maria Tručinska (Truszczyńska) – vaistininkė,

Stanislavas Lysakovskis (Stanisław Łysakowski) – buvęs mokytojas,

Punsko valsčiaus kaimų seniūnai bei atstovai.

Toliau dokumente vardijami komiteto nuveikti darbai. Komitetas:

perėmė vokiečių ir folksdoičių, buvusių engėjų, turtą,

perdavė jį savo žmonėms arba likusiems be pastogės dėl karo veiksmų,

patvarkė javapjūtės eigą, kad žmonės nebadautų,

išsprendė maisto tiekimą Raudonajai armijai,

perėmė kilnojamąjį vokiečių turtą,

įkūrė pilietinę miliciją – kaip tvarkos palaikymo organą,

nustatė svarbesnius karo veiksmų padarytus nuostolius,

išplėtė globą karo pabėgėliams.

Punsko lenkų komitetas prašė PKWN atsiųsti:

Lenkijos vyriausybės patvirtinimą ir įgaliojimą komisarui Edmundui Pšybylskiui,

valdišką antspaudą, kad komisaro potvarkiai turėtų valdiškos galios,

nurodymų pilietinei milicijai ir leidimą jiems nešioti šaunamąjį ginklą,

visus PKWN išleistus potvarkius,

instrukciją dėl mokesčių.

Lenkų komitetas, kaip pirmasis toks komitetas Suvalkijoje, prašė PKWN įsteigti apskrities liaudies valdžią Suvalkų mieste, kai tik jis bus išlaisvintas iš vokiečių okupacijos.

Apie šį veiksmą PKWN pirmiausia turi informuoti komisarą Edmundą Pšybylskį.

Dokumentą pasirašė komiteto nariai.

Punsko lenkų komiteto paruoštas prašymas sovietų kariniu lėktuvu buvo nuskraidintas į Liubliną, kuriame veikė PKWN vadovybė.

Reikia manyti, kad laikinoji Stalino įsteigta lenkų valdžia Liubline neatižvelgė į Edmundo Pšybylskio ir jo savavališkai suburto komiteto pageidavimus.

Nėra žinių, kad panašaus pobūdžio organai būtų įsikūrę kituose valsčiuose. Punsko valsčiaus seniūnai buvo lietuviai ir vargu, ar nors vieno iš jų nuomonės buvo atsiklausta.

Punsko centre (Mickevičiaus gatvėje) prie banko stovi kryžius, skirtas šiems įvykiams atminti. Atrodo, kad jis buvo pastatytas 1944 m. lenkų komiteto sumanymu.

Užrašas lenkų kalba: „Bojownikom o wyzwolenie ojczyzny /Ofiarom terroru hitlerowskiego/ 2 sierpnia 1944“ (Kovotojams už tėvynės laisvę /Hitlerinio teroro aukoms/ 1944 m. rugpjūčio 2 d.).