Su šlepetėmis, vienoje rankoje – dokumentai, kitoje – vaikas. Tokį paveikslą geriausiai prisimena nevyriausybinių organizacijų atstovai, sutikę pirmuosius Ukrainos žmones, atvykusius į Lietuvą kovo pradžioje. Karui besitęsiant jau aštuntą mėnesį, visuomenės susidomėjimas nelaimėje atsidūrusių ukrainiečių likimais šiek tiek atslūgo, sumažėjo ir galimybės padėti, tačiau tikrai ne ryžtas ir atjauta šaliai, kuri kovoja ne tik dėl savo laisvės ir išlikimo.
Labdaros ir paramos fondas „SOS vaikų kaimai“ apžvelgia pagalbą, kurią kartu su Lietuvos žmonėmis, jau pavyko suteikti ir ieško naujų galimybių kartu su institucijomis ir verslu – bėgančių ukrainiečių srautas atsinaujina iš okupuotų teritorijų Luhansko, Chersono ir Donetsko srityse.
Vien „SOS vaikų kaimų“ suteiktos pagalbos žmonėms iš Ukrainos statistika iškalbinga, nors organizacijos atstovai jos neakcentuoja – už kiekvieno šio skaičiaus slepiasi tikrų šeimų likimai ir istorijos, įsirėžusios į atmintį visam laikui. Nuo karo Ukrainoje pradžios pagalbos sulaukė 249 humanitariniai pabėgėliai. 81-iems iš jų buvo užtikrinti ne tik baziniai poreikiai bei nukreipimas į socialines paslaugas, bet ir apgyvendinimas. Šeimos buvo įkurdintos „SOS vaikų kaimo“ teritorijoje bei nuomojamame name. 105 vaikai iš šių šeimų lanko mokyklas ir kitas pagal amžių būtinas ugdymo įstaigas, iš 91 suaugusiųjų – 68 jau įsidarbino. Tačiau pagalbos pobūdis – išties margas.
Padėti reikėjo greičiau, nei galvoti, kaip tą padaryti
„Srautas buvo itin didelis, problemas reikėjo spręsti akimirksniu. Ukrainiečius pas mus nukreipdavo asociacijos „Lietaus vaikai” ir „Savarankiškas gyvenimas” bei pagalbos centrai „Stiprūs kartu“. Nemažai kreipėsi ir patys, išgirdę apie mus iš kitų. Pačioje pradžioje kiekvieną dieną apgyvendinimui priimdavome po vieną ar kelias šeimas, kitos “SOS vaikų kaimų” paslaugos kaip SOS Globos centras buvo teikiamos ir penkioms šeimoms per dieną“, – prisimena Renata Aleknienė „SOS vaikų kaimai“ ekstremalių situacijų projektų vadovė.
Pasak jos, pirmiausia buvo stengiamasi suteikti bazinę pagalbą įvairiais daiktais, drabužiais, avalyne, taip pat aprūpinti būtiniausiais nereceptiniais vaistais ir vitaminais. Čia pat kiekviena šeima su vaikais turi specifinių, tačiau nemažiau svarbių poreikių. Pavyzdžiui, reikėjo garsą slopinančių ausinių vaikams su specialiaisiais poreikiais.
Žmogui, atsidūrusiam kitoje šalyje be įprastų daiktų, o dažnai ir likusiam be namų ar šeimos nario, poreikiai ir problemos kyla viena po kito – belieka tik klausytis ir stengtis padėti. Ilgainiui reikėjo tiesiog padėti susitvarkyti formalumus: užsiregistruoti ar pateikti dokumentus institucijoms. Bėgant nerimo kupinoms dienoms, buvo teikiama ir psichologinė pagalba.
„Globojame šeimas su specialiųjų poreikių vaikais, todėl reikėjo papildomai padėti Lietuvoje dianozuoti esamus susirgimus, nes be šių dokumentų vaikas negalėtų gauti socialinių paslaugų. Tam, kad ukrainiečiai pasijaustų geriau, organizuojame įvairias veiklas, turinčias teigimą psichoterapinį poveikį: meno terapija, siuvinėjimas, mezgimas, mobilioji fotografija ir kt.“, – vardina R. Aleknienė. Jos teigimu, šių veiklų organizavimui specialistų atsirado tarp pačių ukrainiečių, tad galima sakyti, jog tai dviguba pagalba, nes vieniems tai buvo galimybė dirbti mylimą darbą, o kitiems – dalyvauti įdomiose veiklose, kurios gali atpalaiduoti ir atitraukti mintis nuo tėvynėje vykstančių baisybių.
Prisitaikymas – individuali patirtis, be sėkmės recepto
Rusijai užpuolus Ukrainą, šalis parodė daugelį lietuvių įkvėpusią vienybę. Nepaisant to, karas yra karas, ir jo pasekmės labai skirtingai paveikia šalį palikti turėjusius žmonės. Kad ir kaip būtų stengiamasi jiems padėti, priverstinis išvykimas yra ne kurortas, o sunki trauma. Todėl nevyriausybinių organizacijų atstovai pabrėžia, kad prisitaikymas buvo labai skirtingas.
„Jei matome, kad žmonės priima tikrovę tokią, kokia ji yra ir nedvejodami keičia darbo pobūdį, pritaiko turimą patirtį ir stengiasi kitaip save realizuoti Lietuvoje – tai jau nedvejotinai sėkmės istorija“, – mano „SOS vaikų kaimai” atstovė. Iš Lietuvoje apsigyvenusių ukrainiečių buvo tokių, kurie pradėjo siekti dar vieno aukštojo išsilavinimo, kažkas rado efektyvesnius gydymo būdus savo vaikui, kiti tiesiog domėjosi naujovėmis, susirado draugų lietuvių. 8 mamos lanko lietuvių kalbos kursus, kelios papildomai mokosi anglų kalbos.
Vis dėlto, ne visų patirtį būtų teisinga vertinti kaip gyvenimo nuotykį.Prisitaikymas labai individualus dalykas, nepriklausantis nuo tautybės, rasės ar tikėjimo.
„Turime šeimų, kurios per dvi savaites po atvykimo suprato Lietuvos socialinę sistemą, ir netgi skaitmeniniu būdu teikiamos paslaugos nesudarė nepatogumų. Tačiau yra ir šeimų, kurioms reikėjo daug daugiau laiko apsiprasti – padėti pateikti įvairius prašymus, netgi pasitikrinti savo paštą ir kt. Žvelgiant į praeitį, galime drąsiai teigti, jog visada sunkiausia adaptuotis tiems žmonėms, kurie nenori adaptuotis ir yra tarsi įstrigę laike“, – sako R. Aleknienė.
Pagalbos reikia ir įsikūrusiems, ir dar tik atvykstantiems
Nuslūgus dvejoms bangoms – kovą ir gegužę-birželį – buvo dienų, kai „SOS vaikų kaimų“ paslaugų ukrainiečiams beveik nereikėjo. Šiandien srautas atsinaujina, nes pradėjo bėgti žmonės iš okupuotų teritorijų. Organizacijoje situacija kinta ir dėl to, kad jau apgyvendintos visos turimos patalpos. Pastangos kreipiamos daugiau į pagalbą savarankiškai Lietuvos miestuose įsikūrusiems ukrainiečiams.
„Kasdien bendraudami su jais, girdime, kad labiausiai trokštamas dalykas – karo pabaiga. Kai kurie iš jų tik dabar pradeda suvokti, kad šis procesas gali užtrukti, todėl reikia galvoti apie žiemą Lietuvoje. Mūsų šalis ukrainiečius labai stebina savo permainingu oru, prie kurio jie negali priprasti. Šiuo metu daugelis jų ieško šiltų drabužių ir avalynės. Kiek tik turime savų resursų, ieškome ir bandome jais aprūpinti. Kitas artėjantis rūpestis – tai žiemos linksmybės vaikams ir ne tik, reikalingos rogės, slidės, pačiūžos, pasėdukai ir kitos priemonės“, – sako R. Aleknienė.
Pasak jos, kaip ir lietuvaičiai, ukrainiečiai, gyvenantys savarankiškai mieste, susirūpinę išaugusiomis šildymo kainomis: kaip jas reikės apmokėti iš savų atlyginimų. Yra minčių, kaip palengvinti šią finansinę naštą, tačiau padėti maksimaliam žmonių skaičiui – tikras iššūkis. Šiuo metu bandoma detaliau įvertinti, kokio masto gali būti būsimos išlaidos komunaliniams mokesčiams bei kitoms paslaugoms.
Taip pat planuojami lėšų rinkimo renginiai: knygų mugė-aukcionas, skirtas knygų ukrainiečių kalba įsigijimui ar atgabenimui iš Ukrainos bibliotekų. Netoli ir Kalėdos – pirmosios, ukrainiečių vaikų sutinkamos ne namuose. Reikia tiek laiko, tiek finansinių išteklių šitiems projektams išgryninti bei įgyvendinti.
„Nemažai resursų šiai pagalbai gauname iš įmonių, kitų organizacijų bei asociacijų, o taip pat iš Lietuvos žmonių. Konkrečiai atvykusiems iš Ukrainos esame gavę paramą ir iš tarptautinės „SOS vaikų kaimų“ organizacijos, kuri nuo pat karo pradžios rūpinasi tiek pagalbos teikimu Ukrainoje, tiek pabėgėlius priimančiose šalyse“, – pabrėžia R. Aleknienė.
Šį mėnesį Lietuvoje vykdoma ir finansinės paramos rinkimo akcija, kuria siekiama suteikti miestų gyventojams patogų būdą paaukoti, o drauge ir išplėsti kasdien aukojančiųjų ratą. Susisiekimo paslaugų platformos „Bolt“ klientai gali rinktis kelionę „0,5 € parama vaikams“. Paramos suma (0,50 €) yra iš karto pridedama prie kelionės kainos, o pirmąją akcijos savaitę surinktas lėšas „Bolt“ papildė antra tiek. Vien pirmą savaitę gyventojai visoje Lietuvoje šį aukojimo būdą rinkosi 5527 kartus.
Paaukotos lėšos bus skiriamos pagal tuo metu esamą didžiausia poreikį – naujai atvykusioms šeimoms ir vaikams iš Ukrainos arba jau gaunantiems pagalbą iš „SOS vaikų kaimų“: apgyvendinimą, globą, vaikų dienos centrus, kasdienę pagalbą maistu, asmeniniais daiktais, vaistais; taip pat psichologinę ir emocinę pagalbą, teisines konsultacijas ir pagalbą užimtumo klausimais.
Iki karo Ukrainoje pradžios organizacija „SOS vaikų kaimai“ teikė 6 skirtingas socialines paslaugas vaikams ir šeimoms, o septintąja tapo pagalba nukentėjusiems nuo karo Ukrainos pabėgėliams.
rašyti Ukrainos gyventojai, jei girdžiu juos tarpusavyje savo miestely tik rusiškai šnekant?