Jei blogas, piktai ištartas žodis įsirėžia į kito žmogaus širdį giliau nei į akmenį, tai jis, šventraščio žodžiais tariant, žvirbliu išskridęs jaučiu sugrįžta.
Žmogaus atmintis subjektyvi ir stebėtinai trumpa, – nes kas lieka neužrašyta, neišlieka.
Dėl šios priežasties žmogus pradėjo fiksuoti žodį akmenyje, vėliau molio lentelėje, dar vėliau ant papiruso, popieriuje, galiausiai užrašyti jį 0 ir 1 skaitine sistema.
Senosios legendos byloja, kad rašto kilmė dieviška ir šventa. Taigi, jei rašto kilmė dieviška, tai pirmojo rašto kalba galėjo būti rùnos.
Dieviška ta tauta, kuri prieš tūkstančius metų pradėjo fiksuoti žinias… Jos dėka esame, kas esame.
Nusistovėjusi nuomonė, kad „runa“ esąs skandinavų kilmės terminas, kad jomis rašė švedai, danai, norvegai, vokiečiai…
Gal ir rašė, bet jos jiems šiandien taip pat paslaptingos, kaip ir pats žodis „runa“. Beje, kaip tikina marijampolietis Juozas Šeimys, runos labiausiai nesvetimos aisčiams (baltams).
Pasak Visuotinės lietuvių enciklopedijos, runos tai germanų raidyno ženklai, sukurti ~1 amžių. Iš pradžių jas naudojo žyniai magijos ir kulto tikslais, vėliau – užrašams ant įvairių daiktų.
Publijus Kornelijus Tacitas rašė, jog germanų žyniai išbarstydavo ant audinio lazdeles su runomis; po maldos jie atsitiktinai parinkdavo tris iš jų, burdavo ir skaitydavo jas.
Vėliau runos buvo rašomos (raižomos) ant įvairių daiktų iš medžio, kaulo, akmens, metalo, daugiausia užrašų išliko ant akmens.
Krikščionybės plitimas tarp germanų tautų pamažu stūmė runas iš vartosenos ir jos buvo pakeistos lotynišku raidynu.
Europos žemyne nedaug išliko runų užrašų, beveik visos jos iš 6–8 amžiaus. Į skandinavų šalis krikščionybė atėjo gerokai vėliau, todėl runos ten buvo išsaugotos ilgiausiai.
Daugiausia runų paminklų aptikta Skandinavijoje, mažiau – Danijoje, Britų salose, 60 – Islandijoje ir kt. Trečdalis runų užrašų iki šiol neiššifruota. Kaip minėjau, yra nuomonių, kad runos plačiai vartotos ir Lietuvoje.
Taigi. „Runa“ reiškia rašyti, braižyti, brėžti, įbrėžti, raižyti, rėžti, rodyti, taip pat sužeisti, įpjauti. Tik romijant (sužeidžiant paviršių) kaulo, bronzos, aukso, sidabro, vario, titnago dirbiniuose, akmenyje, ant uolų, sienų buvo galima palikti žinias.
Runos ir hieroglifai – tai tie patys šventi sužeidimai – romijimai. Sužeidus kūno paviršių atsiveria žaizda. Lenkų kalbos žodžiai rana, ranić fonetiškai ir dalykiškai su „runa“, „runojimu“ atrodo labai giminingi.
Taigi žodis (runa) gali sužeisti ne tik akmens ar metalo paviršių, bet ir žmogų. Sužeisti jo kūną, įbrėžti ir sužaloti sielą!
***
Kokią paslaptį slepia Kreivėnų-Senųjų Alksnėnų akmuo ir ant jo iškaltas užrašas?
Senųjų Alksnėnų akmens raštaženkliais domėjosi praeities tyrinėtojas, lietuvių tautos atgimimo patriarchas dr. Jonas Basanavičius. Apie šį akmenį ne kartą rašė žymus lietuvių archeologas ir muziejininkas Petras Tarasenka.
Broniaus Kviklio trečiajame Mūsų Lietuvos tome skaitome:
Tuojau į šiaurę yra Kreivėnų kaimas. Šio kaimo laukuose iš seniausių laikų buvo akmuo su jame iškaltais neįskaitomais ženklais, kuriuos dr. J. Basanavičius laikė panašiais į Mažosios Azijos tautų raštaženklius.
Kairėje pusėje buvo iškaltas laužtos formos griovelis, apačioje – puslankis, dešinėje – lankas. Vietos gyventojai akmenį labai gerbė ir laikė turinčiu stebuklingos galios.
Apie jį buvo sukurta padavimų. Po Pirmojo pasaulinio karo Kreivėnai buvo palikti Lenkijos pusėje. Apie 1935 m. [tikėtina, kad tai buvo 1936 m. pavasarį – aut.] gretimo Alksnėnų kaimo gyventojai šį akmenį slapta pergabeno į nepriklausomos Lietuvos pusę.
Iš rašytinių šaltinių žinome, kad 1935 m., prasidėjus visuotiniam Lietuvos paminklų surašymui, bandyta akmenį oficialiai registruoti.
Vilius Fokas straipsnyje „Dingusio Senųjų Alksnėnų akmens su ženklais atradimas“ (Baltų archeologija, 2002, nr. 1/13) rašo:
Seinų apskrities [Lazdijuose – aut.] viršininko P. Barzdžiaus įgalioti asmenys akmenį tuomet surado, tačiau ne Lietuvos teritorijoje.
Senųjų Alksnėnų kaimą, kaip ir daugelį kitų kaimų, kirto laikinoji administracijos linija, vėliau tapusi Lietuvos-Lenkijos valstybine siena.
Dalis kaimo liko Lietuvos pusėje, ten liko ir akmuo. Tik apie 300 m atstumas teskyrė akmenį nuo Lietuvos. Kaip matyti iš prieškario Valstybės archeologijos komisijos Senųjų Alksnėnų registracijos kortelės, registracija nebuvo baigta, akmuo buvo paliktas be priežiūros.
O vėliau Senųjų Alksnėnų kaimo gyventojams jį savavališkai perkėlus Lietuvos pusėn, akmuo iš viso dingo ir po Antrojo pasaulinio karo buvo priskiriamas prie neišaiškintų senovės paminklų.
Taip atsitiko dėl to, jog pokariu visi Lietuvos pasienio gyventojai 1 km atstumu nuo sienos buvo iškeldinti iš savo gyvenamųjų vietų.
Toks pats likimas ištiko ir Senųjų Alksnėnų gyventojus. Buvusi Senųjų Alksnėnų kaimo teritorija atsidūrė uždaroje pasienio zonoje, ir tai ne vienam užkirto kelią bandyti ieškoti minėto akmens.
Laisvoji enciklopedija čia pateikia tokias žinias:
Kreivėnų-Alksnėnų akmuo (dar žinomas Senųjų Alksnėnų akmens vardu) – pilkai rusvos spalvos 90 x 70 x 35 cm dydžio stambiagrūdis granito riedulys, dabar esantis Kalvarijos savivaldybėje.
Akmuo ženklintas, jo viršutinėje dalyje, 38 cm ilgio ir 21 cm pločio plote, iškalti septyni ženklai. […] Šis akmuo nuo neatmenamų laikų gulėjo Punsko krašte – Alksnėnų kaimo, vėliau įjungto į Kreivėnus, laukuose.
Mokslininkams jis buvo žinomas seniai, apie jį rašė dr. Jonas Basanavičius ir archeologas Petras Tarasenka. Buvo manoma, kad legendomis ir padavimais apipintame akmenyje ženklus galėję iškalti jotvingiai.
Po lietuvių-lenkų 1918–1920 metų karinio konflikto didelė dalis tuometinio Punsko valsčiaus, o su juo ir granito riedulys, atsidūrė Lenkijos teritorijoje.
1935 m. (?) Alksnėnų kaimo ūkininkas Jonas Grimalauskas kartu su savo sūnumis Jurgiu, Vladu ir Vincu nusprendė apsaugoti akmenį nuo sunaikinimo ir slapta pervežė jį į Lietuvą.
Apie tai buvo informuoti Lietuvos Bartnykų ruožo pasieniečiai. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą sieną su Lenkija ėmė saugoti tarybiniai pasieniečiai, kurie nieko į pasienio zoną nebeįleido, o Kreivėnų-Alksnėnų akmuo buvo užmirštas.
***
Akimirkai grįžkime į praeitį. Kaitri 2007 m. birželio vidurio priešpietė. Punsko „Aušros“ leidyklos automobilis smagiai rieda siauru, vingiuotu kaimo vieškeliu Budzisko perėjos link, palikdamas tolumoje dulkių debesis.
Važiuojame kupini vilties surasti paslaptingą Kreivėnų-Alksnėnų akmenį, apie kurį rašant tiek daug rašalo išlieta, kuris per šimtmečius aitrino istorijos specialistų ir mėgėjų protus.
Automobilį vairuojantis Seinų apskrities viršininko pavaduotojas, mūsų krašto praeities mėgėjas Romas Vitkauskas apie šį senovės istorinį objektą pirmą kartą išgirdo prieš 15 metų.
– Kai grįžau iš komandiruotės, – pasakoja jis, – mūsų valsčiaus sekretorė Birutė kalbėjo man apie įdomaus svečio iš Latvijos apsilankymą. Svečias, kaip pasakojo Birutė, atvyko į Punską dėl kažkokio Alksnėnų akmens.
Deja, Romui nepavyko su juo asmeniškai susitikti. Po metų kitų gavo iš Latvijos lakonišką laiškelį, kuriame jo autorius Andrius Mičiulis trumpai užsiminė apie Kreivėnų-Alksnėnų senovės paminklo paieškas.
Į pokalbį įsiterpia ir mūsų kelionės bendras – Punsko valsčiaus įstaigos Civilinės būklės skyriaus darbuotojas Valentas Uzdila. Jis porina mums įdomią Kreivėnų-Alksnėnų akmens istoriją.
Taigi, vieną 1992 m. vasario dieną ateina į Civilinės būklės skyrių Kreivėnų kaimo gyventojas Vincas Grimalauskas (1913–1997 m.) ir rodo Andriaus Mičiulio iš Latvijos laišką.
Atsiųstame žemėlapyje prašoma nurodyti Grimalauskų sodybą, kelią, kuriuo minėtąjį akmenį vežė, ir vietą, kurioje jį perdavė Lietuvos sienos apsaugos tarnybos pareigūnams.
Vinco Grimalausko tvirtinimu, šis paslaptingas akmuo nuo neatmenamų laikų gulėjęs greta kitų akmenų ant nedidelio kalnelio, nedirbamame lauke, 70 metrų nuo jų sodybos.
1936 m. Lietuvos sienos apsaugos policijos viršininkas Petras Sapiega įkalbino Vinco tėvą Joną akmenį pervežti per sieną, nes šis senovės paminklas Lietuvai labai svarbus, o lenkai jo ne tik neįvertins, bet gali jį sunaikinti.
Sutartą dieną ir valandą Jonas Grimalauskas su savo sūnumis Jurgiu (g. 1905 m.), Vladu (g. 1912 m.) ir Vincu (g. 1913 m.), akmenį pervežę Lietuvos pusėn, palieka jį Bartnykų ruože, šalia kelio, ėjusio į J. Vitkausko sodybą.
Po savaitės, kaip pasakojo tada Vincas Grimalauskas, akmens toje vietoje jau nebuvo. Apie tolesnį jo likimą jis nieko daugiau negirdėjęs.
Vinco Grimalausko teigimu, akmenyje buvę iškalti keisti, nesuprantami ženklai. Žmonės jį labai gerbė ir laikė turinčiu stebuklingos galios.
Sukurta apie šį akmenį nemažai padavimų, kaip antai pasakojimai apie aukso katilą, užkastus lobius, Napoleono karius ir kt.
Privažiuojame Lenkijos ir Lietuvos sienos perėją. Lietuvos poste mus sutinka Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinės Kalvarijos užkardos vadas majoras Rimantas Kundreckas.
Vaišina arbata, klausinėja apie mūsų paieškos tikslą. Pasakojame jam šio nepaprasto akmens istoriją.
Istorinėje-archeologinėje literatūroje akmuo minimas jau XIX šimtmetyje.
Marijampolės mokytojas apie jį rašė: „Prie kelio nuo Puncko į vieszkelį Kalvarijos, Alksnėnų sodžiaus laukuose, gul ne mažas akmuo su iszkirstais ženklais (prilygstanczeis į balses musu stabmeldiszkuju sentėviu) apsamanojęs;
ne smulkei iszkaltas vienas ženklas užima 2 pirsztu (coliu). Taip tai ne vienas kaimynas užlaiko padavimą, jog pas tą akmenį yra užkastas skarbas.
Praeitą metą man pacziam teko matyti per naktį iszkastą duobę: bet kieno ta procė? Niekas iki sziol neprisipažino.
Taip tai galima numanyti, jog aplink tą akmenį ne kartą tapo žemė perversta, o ir tas akmuo beveik ne tame patime davade stov“.
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos archeologas P. Tarasenka ir kiti ne kartą mini spaudoje šį senovės paminklą.
Grimalauskams pernešus akmenį į Lietuvos pusę, jis visiškai dingsta iš paminklosaugos institucijų akiračio.
Po Antrojo pasaulinio karo akmuo yra priskiriamas prie neišaiškintų senovės paminklų.
Jo paieškos daug dešimtmečių pasilieka bergždžios, nes pokariu visi Senųjų Alksnėnų gyventojai iškeldinami iš savo namų, o Alksnėnų kaimas atsiduria uždaroje pasienio zonoje, kas tyrinėtojams užkerta kelią.
Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje, P. Tarasenkos fonde, surastas dokumentas, kuris dar kartą patvirtina, kad akmuo 1936 m. perkeltas prie Seinų-Marijampolės baro trečiojo rajono trečiosios sargybos pasienio policijos buveinės (tuo metu ji buvo įsikūrusi Senųjų Alksnėnų kaimo ūkininko Broniaus Švedo sodyboje).
1996 m. liepos 30 d. Kultūros paveldo centro specialistai suorganizavo ekspediciją, kurioje dalyvavo Archeologijos skyriaus viršininkas B. Dakanis, du buvę Senųjų Alksnėnų gyventojai Antanas Mielkus ir Bronius Švedas bei ekspedicijos vadovas Vilius Fokas, gyvenantis Kaune.
Akmuo buvo surastas Senųjų Alksnėnų apleistose kapinaitėse. Minėtina, kad jam grėsė dideli pavojai. Tik dėl laimingo atsitiktinumo jis išliko nepaliestas.
Lazdijų rinktinės Kalvarijos užkardos vado pavaduotojas Irmantas Bilevičius, linksmas ir žvalus iš Kalvarijos kilęs marijampolietis, išklausęs mūsų pasakojimų, mielai sutinka nuvežti prie Kreivėnų-Alksnėnų akmens.
Išsileidžiame Lietuvos pasieniečių ratais į uždarą pasienio zoną. Žmogaus nepaliesta gamta ir žavi, ir kelia nerimą. Pravažiavę nepaprasto grožio Giluišių ežerėlį, 500 m nuo Šeštokų-Varšuvos geležinkelio, 220 m į rytus nuo Šaltinių upelio, sustojame Senųjų Alksnėnų kaimo kapinių pakraštyje.
Šios kaimo kapinės įrengtos 3–4 m aukščio, 100 m ilgio ir 40 m pločio kalvoje. Kitados jas juosė 1 m akmenų tvora, kuri, matyt, rusų pasieniečių buvo išardyta.
Kapinėse dar yra 7 akmenys, kuriais kitados buvę sutvirtinti kryžiai (o gal tai koplytėlės pamatas?).
Prie pat Senųjų Alksnėnų kapinaičių, šalimais ėjusio (jau išnykusio) Kreivėnų kaimo kelelio, netoliese buvusios Broniaus Švedo sodybos, guli mūsų ieškinys – garsus senovės paminklas, Kreivėnų-Alksnėnų akmuo.
Tai pilkai rusvos spalvos stambiagrūdis granitas, 90x70x35 cm dydžio. Ženklai viršutinėje plokštumoje iškalti 38 cm ilgio ir 21 cm pločio plote. Jie septyni, vidutiniškai 7 cm aukščio, gerokai apdūlėję.
Viena viršutinė raidė panaši į lotynišką V (išgaubtais šonais), kitos (po dvi) – į J, apverstą G, Q (tik keturkampę ir su uodegėle ne į kairę, bet į dešinę), stilizuotą W (lankelis su brūkšneliu viduryje), stilizuotą O (trikampė, viršūne į viršų, plokštuma į apačią) ir Z. Kitados dr. J. Basanavičius teigė, kad akmenyje iškalti ženklai panašūs į Mažosios Azijos rašto ženklus.
Gal tai veikiau dingusios istorijos verpetuose jotvingių genties raštaženkliai?
Tik dėl laimingo atsitiktinumo akmuo liko nepaliestas. Senųjų Alksnėnų kapinaičių akmenų tvoros, prie kurios ir šiandien guli minėtas akmuo, nėra nė pėdsakų, akmenys buvo išrankioti ir panaudoti statyboms.
Kalvarijos užkardos vado pavaduotojas Irmantas Bilevičius parodo mums tolumoje nusidriekusią Senųjų Radiškių stotį, kurioje 1918 m., lenkams užėmus Punską, įsikuria Punsko valsčiaus valdyba ir milicininkai.
Dar vienas žvilgsnis iš anapus sienos į nuostabiai nusidriekusį jotvingių Eglinės piliakalnį, ir jau riedame siauru ir duobėtu keleliu atgal.
Budzisko-Kalvarijos sienos perėjos poste atsisveikiname Kalvarijos užkardos vado pavaduotoją, dėkodami jam už informaciją ir suteiktą pagalbą.
Lietuvai ir Lenkijai prisijungus prie Šengeno erdvės, akmuo lankytojams tapo lengvai prieinamas. Jis guli vos 0,3 km nuo Lenkijos-Lietuvos sienos, 3,5 km nuo Punsko.
***
Marijampolietis Juozas Šeimys, keleto knygų apie raštaženklius autorius, tikina esąs vienas iš nedaugelio runų žinovų ir aiškintojų. Jis nemano, kad lietuviai neturėję rašto, esą, jie nuo senų senovės rašę hetitų runomis.
Anot J. Šeimio, lietuviai esantys hetitų palikuonys, tai ta pati gentis, kuri senuose žemėlapiuose įvardyta kaip Semohetijos gyventojai. Pasak jo, runas galima ir šiandien skaityti, kaip darė mūsų protėviai prieš kelis tūkstančius metų.
Jei runa gali atrakinti duris į žmonijos senąjį pasaulį, įminti civilizacijos mįsles, kodėl nepaklusti vaizduotės gaivalui ir nebandyti sužinoti, kokį ji aprašo pasaulį, senosios pagonybės laikus, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį, kaip tai bando daryti marijampolietis J. Šeimys?
Jis, pasinaudodamas savo knygose pateikta abėcėle, nesunkiai šifruoja ir Senųjų Alksnėnų akmens užrašą. Anot jo, tai sūduviškas tekstas, kuris lietuviškai skambėtų taip:
„Čia valdovo jo dušiai žėglius sudėjo tarnai čia Sudujos čia Gildujos“.
Ne aukso ar sidabro puodai čia buvo užkasti, ne Napoleono kariai, kaip pasakoja legenda, užkasė lobį.
Šis akmenėlis, pasak J. Šeimio, buvęs ribos ženklas tarp jotvingių (sūduvių) Sūdujos ir Gildujos genčių.
Kalnelis, ant kurio stovėjo akmuo, galėjo būti jotvingių genčių sueigos vieta, kur jų vadai tardavosi, kaip atremti priešo puolimą, duodavo iškilmingiausias priesaikas.
***
Maždaug prieš 10 metų pradėjo plisti kitoks Senųjų Alksnėnų akmens raštaženklių aiškinimas. Jis pateiktas leidinyje Lietuva. Didysis kelių atlasas (Alma littera, 2010).
Senųjų Alksnėnų akmuo pirmą kartą buvo aprašytas dar XIX a. II p., ilgą laiką laikytas dingusiu ir tik 1996 m. surastas apleistose kapinaitėse.
G. Blagnio tyrimai rodo, kad įrašas akmenyje hebrajų kalba turėtų būti verčiamas:
„Čia guli palaidotas Vardas Aukščiausiojo Viešpaties“. Pagal hebrajų paprotį negalima išmesti ar kitaip sunaikinti rašto, popieriaus skiautės ar kito daikto, kur paminėtas Viešpaties vardas.
Tad sinagogose tam stovi dėžė, kuri užpildyta laidojama kapinėse. Galimas daiktas, Senųjų Alksnėnų akmuo kitados ir žymėjo tokios dėžės užkasimo vietą.
Su Giedrium Blagniu man teko bendrauti el. paštu prieš kokius keliolika metų. Jis atsiuntė savo Senųjų Alksnėnų akmens „tyrinėjimų“ išvadas.
Suintriguotas jo įžvalgų, nusiunčiau Kauno hebrajų bendruomenei Senųjų Alksnėnų akmens raštaženklių nuotrauką, klausdamas, ar čia užrašas hebrajų kalba.
Po dešimties dienų atėjo atsakymas: „Kai kurios raidės iš jūsų atsiųstos fotografijos primena hebrajų abėcėlę, bet užrašas nėra hebrajų kalba.“
Jeigu ir priimtume G. Blagnio įžvalgas, sunku būtų paaiškinti, kodėl ir kaip šis akmuo atsidūrė Kreivėnų (Alksnėnų) Grimalausko laukuose – taip toli nuo didesnių žydų telkinių ir jų kapinių (3,5 km nuo Punsko, 8 km nuo Sangrūdos), kodėl kalnelis, ant kurio stovėjo akmuo, nuo neatmenamų laikų žmonių buvo gerbiamas, apsuptas šventumo aura.
