Šiandien svarstinėjama: „geras“ buvo vienas ar kitas sovietinis rašytojas, kūręs odes Stalinui ir jo nusikalstamam politiniam režimui, ar ne, nukelti ir išvežti į Grūto parką tuos asmenis garbinančius paminklus, uždaryti ligi šiol veikiančius ir jų darbus šlovinančius muziejus ar vis dėlto palikti, nes tai, girdi, „mūsų“ kultūros paveldas, esą, „taip buvo“, „tokia istorija“, išeitų jos savotiškas „klasotojimas“, atsikračius tais stabais…
Ir dabar galvoju: pasakykit ukrainiečiams, kad jie ir toliau gerbtų bei vertintų siera bei ugnimi primetinėjamą „russkij mir“ kultūrą ir tariamą „istorinį paveldą“…
O juk tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, Lietuvoje jau buvo. Tik mastas buvo proporcingai mažesnis.
Man kriterijus yra galvojimas žmonių, kurie gyveno tuo metu. Jie darė vertinimus ir atitinkamus likiminius sprendimus ne iš saugaus dešimtmečių atstumo, ne nuo sofos žiūrint televizorių ir valgant spragėsius, bet iš drėgno ir tamsaus bunkerio. Todėl jų moralinis vertinimas nekvestionuojamas.
Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis duoda labai aiškius atsakymus į tuos klausimus, remiantis tiktai vienos šeimos patirtimi. Būtent, Dovydaičių.
Tėvas prof. Pranas Dovydaitis (1886-1942) buvo žinomas Vytauto Didžiojo universiteto gamtos mokslų profesorius, periodinių leidinių redaktorius, vienas iš ateitininkų organizacijos kūrėjų ir jos vadovų, trumpai buvęs net ir Lietuvos Respublikos ministru pirmininku. Ir jo sūnus Jonas Davydaitis (1914-1983), tariamasis rašytojas, sovietinis žurnalistas, lakūnas-sklandytojas…
Na, bet verčiau paskaitykite patys L. Baliukevičių-Dzūką…
* * *
[1949 m.] Vasario mėn. 2 d.
[…] Vyrams nušviečiau politinę padėtį. Man didžiausias vargas, kai aš turiu kam nors kalbėti apie politiką, juo labiau civiliams. Man atrodo, jog žmogus tarytum ir laukia, kada aš jam pasakysiu karo pradžios datą. Ką gali jiems pasakoti, pagaliau? Apie konferencijas ar notas? Jie jų nesupranta.
Politinę padėtį žmonės pratę vertinti pagal fantastiškus gandus. Sunku, pasiutusiai sunku pasakyti jiems ką nors raminančio. Jau daugiau kaip ketveri metai, kai juos mes guodžiam. Ne taip jau lengva kartoti tas pačias frazes.
Štai ir aš, šiek tiek žinodamas padėtį, nerandu, ką žmogui pasakyti, o ką kalbėti apie eilinį partizaną…
Vasario 10 d.
[…] Draugai dažnai kalbasi apie žuvusius draugus, juos paeiliui išskaičiuodami. Kada tai kalbamasi tarp savęs, aš dar galiu pakęsti, bet kai tokia kalba eina tarp civilių žmonių – aš jaučiu tiesiog fizinį skausmą. Iš viso apie tokius dalykus prie civilių aš negaliu kalbėti. Man atrodo, kad žmonės pasibaisės dideliu aukų skaičiumi ir bijos ar vengs prisidėti prie partizaninio judėjimo.
Vienumoje aš dažnai galvoju apie žuvusius. Viešpatie mano, kiek jų daug! Mūsų tėvynė tokia maža, o žūva be mažų išimčių geriausieji vyrai: jauni, kupini pasiryžimo, drąsūs… Kaip bus reikalinga Lietuva jų ateityje.
Ir širdį kartais taip pradeda skaudėti, jog į ateitį imu žiūrėti taip pesimistiškai, jog pradedu niekuo netikėti.
Žinoma, manyje to niekas nepastebi. Viskas lieka viduje giliai paslėpta.
Štai tik per vieną mėnesį apygardoje žuvo apie 50 vyrų!.. Jokie komentarai čia nereikalingi. Kas bent truputį apie tai pagalvoja, tam plaukai ant galvos šiaušiasi. Ir dėl to aš visai nenoriu kalbėti apie tokius dalykus.
Geriausia visiškai nieko negalvoti. Turi savo darbą, žinai savo tikslą ir dirbk, kovok tol, kol išmuš ir tau valanda.
Jeigu bus lemta, liksi gyvas ir sulauksi laisvės dienų, jeigu ne – pasimatysime visi Anapus… […]
Kovo mėn. 4 d.
Šiandien netikėtai per pusnis atpūškuoja ir Kapsas [Kostas Kubilinskas – V.V.]. Pasirodo, jam pavogę pinigus ir dokumentus, todėl negalėjęs gauti popieriaus. Gavęs mano laišką, pasiskolino pinigų ir pats ko greičiausiai atspaudė.
Su savimi atsivežė „Švyturį“, naujai pradėtą leisti tarybinį žurnalą. J. Dovydaičio novelė ypačiai įsirėžia atmintin. Joje vaizduojama, kaip lietuvis pabėgėlis, suvargęs ir ligotas, grįžta iš Kanados miškų į tėvynę. Fabula maždaug kaip ir Vienuolio „Grįžo“.
Aš neįsivaizduoju, kaip galima būtų labiau ir šlykščiau meluoti. Tik reikia įsivaizduoti: suvargęs, išbadėjęs ir ligotas pabėgėlis staiga patenka į „rojaus“ karalystę! O jam ten, užsienyje, kunigai melavę, koks teroras Lietuvoje siaučiąs. O čia juk „laimė“! Iljičiaus lemputės „žiba“ kaimuose… Stalinas asmeniškai „rūpinasi“ lietuvių gerove… Ar gali būti didesnis melas!?
Vilnis ir Kapsas tvirtina, esą Dovydaitis neblogas žmogus. Dovydaičio tėvas esąs profesorius ir dabar sėdįs koncentraciniame lageryje.
Tėvas lageryje miršta, o sūnus apie bolševikinį rojų svaičioja! Tikras niekšas tas sūnus. Kai Lietuva vėl bus nepriklausoma, jis tikriausiai rėks visu balsu, kad bolševikai vertę jį taip rašyti.
Negaliu tverti iš piktumo. Jei tas bjaurybė patektų man į rankas, aš jam padainuočiau apie „rojų“! Argi tai galima pavadinti prisitaikymu? Tai savo sielos pardavimas, savęs apspjaudymas. Kaip žmogus gali tapti tokiu šliužu, kirminu, aš tiesiog nesuprantu.
Šitas „Švyturys“, atrodo, bus platinamas ir tarp užsienio lietuvių, nes abiejuose numeriuose rašoma apie lietuvių emigrantų gyvenimą. Kokia velniška klasta!
Aišku, ne vienas lietuvis pabėgėlis dar gali pagalvoti, kad Lietuvoje „kitas“ gyvenimas prasidėjęs. Gerai, kad amerikiečiai uždarė Vokietijos tarybines repatriacijos misijas. Tuos melo lizdus seniai reikėjo išardyti. […]
Kovo mėn. 16 d.
Bunkeris toks šaltas, kad mes negalim išlįsti iš po antklodžių. Kadangi bunkeris kieme, tai mes turime jame išbūti po 14-15 valandų per parą. Taip visą laiką prasnaudžiam. Svarbiausia, kad oro trūksta. Galbūt dėl to ir šalta. Naktį langą laikom atdarą.
Vartau „Trimitus“. Pilna juose patriotinių straipsnių, audringų kalbų ir vyrų, sėdėjusių prie valdžios vairo. Nepaprasta drąsa ir pasiaukojimu dvelkia pareiškimai. Dabar jau to nėra. Pabūgo didieji vyrai, maži pasidarė, vyžomis apsiavę karves gano, svetimomis pavardėmis dangstosi, pataikauja, klūpčioja, atgailas daro, nežino, ar persiorientuoti, ar ne, iš depresijos geria iki pasiutimo, skandindami degtinėje savo vargus, idėjas ir save… […]
Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis. 1948 m. birželio 23 d.–1949 birželio 6 d. Parengė Algis Kašėta. Trečias papildytas leidimas. Vilnius: LGGRTC, 2008.
