Iš istorijos mokytojo šiandien tikimasi daugiau

Pandemijos, pabėgėlių krizės, karo Ukrainoje kontekste istorijos mokytojas mokykloje nebėra žinovas, kuris tik praveda pamoką viena ar kita tema, paruošia mokinius eiliniam mokinių pasiekimų patikrinimui bei istorijos brandos egzaminui, surengia atmintinos datos minėjimą.

Iš istorijos mokytojo šiandien visų pirma tikimasi nuomonės, komentarų, paaiškinimų apie esamus pokyčius, įvykius, o svarbiausia – analogiškų nutikimų praeityje pristatymo ir netgi numatymo, kaip esami įvykiai gali pakrypti ir klostytis ateityje.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Moderniųjų didaktikų katedros vedėjas, docentas, bakalauro studijų programos „Mokomojo dalyko pedagogika: istorija ir geografija“ dėstytojas dr. Linas Jašinauskas atkreipia dėmesį, kad šiandien nemaža dalis garsių politikos apžvalgininkų, analitikų, kurių klausosi gausios auditorijos, yra studijavę istoriją ir netgi dirbę mokykloje.

Pamoka apie karą neturi tapti nesibaigiančiu faktų srautu

Pats penkerius metus mokykloje istorijos mokytoju dirbęs L. Jašinauskas neabejoja, kad šiandien mokykloje kalbėti su mokiniais apie Ukrainoje vykstantį karą yra būtina.

Tačiau reikėtų nepamiršti, kad šis pokalbis neturėtų virsti 45 minučių ar pusantros valandos paskaita, kurios kiekviena minutė – nesibaigiantis faktų, jų vertinimo ir interpretacijų srautas.

„Mokiniams visų pirma svarbu žinoti atsakymus į šiuos esminius klausimus: kodėl šis karas prasidėjo, kas gina savo teises, žemes, miestus, o kas į tai kėsinasi, siekia atimti, užgrobti, kas yra gėrio, teisybės pusėje, kas nutinka žmonėms, kurie yra įtraukti į šį karą, kaip šis karas ir kada jis gali pasibaigti, ką aš ir kiti turi daryti, kad būtų taika?

Man atrodo, kad kartu atrasti atsakymai į šiuos klausimus mokiniui padės suprasti, kodėl ir kas vyksta, jam bus kur kas paprasčiau reaguoti, stebėti, vertinti visas tas nuolat besikeičiančias žinias.

Nuo to turėtų prasidėti ir nacionalinio saugumo ir gynybos pamokos. Labai svarbu, kad pilietinio ugdymo, istorijos ir kitų dalykų pamokos vienas kitą papildytų bei skatintų mokinius ugdytis pilietiškumą”, – sako L. Jašinauskas.

Jo nuomone, istorijos mokymasis ir pilietiškumo ugdymas mokyklose turėtų prasidėti nuo atradimų sau ir mokiniams, kodėl mes prisimename ir mokomės apie konkrečius praeities įvykius, kalbame apie tam tikrų asmenų veiklą, jų kūrybą, pasiekimus, gyvenvietes, miestus ar netgi paminklus, kodėl žmonėms, bendruomenei, kurioje aš gyvenu, tai yra svarbu, ar ir man tai yra ar gali būti svarbu.

Nuolat apie tai kalbant, aiškinantis, galima kartu su mokiniais atrasti istorijas, kuriose žmonės praeityje kartu įveikia sunkumus, atstovauja ir tarnauja bendriems interesams, gina savo laisves ir teises, siekia teisingumo ir kuria tarpusavio santykius, grindžiamus garbe, orumu, pagarba ir demokratija.

„Mokymo būdai, strategijos, priemonės, kurias mokytojas pasirinks, jam ir mokiniams tik tada padės siekti nusimatytų tikslų, kai visa ši veikla visiems bus suprantama ir prasminga”, – tvirtina kalbintas VDU docentas.

Ar tai nėra tik mokytojo primetami pasakojimai apie praeitį?

Pasirinkti studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete patį L. Jašinauską paskatino kelios priežastys.

Visų pirma, istorija visada buvo jo mėgstamiausias dalykas mokykloje. Kita vertus, turėti galimybę dalintis savo patirtimi, mokyti istorijos kitus taip pat atrodė labai įdomi ir prasminga veikla.

Gal studijų pradžioje labiau žavėjo istoriko darbas, nes istorijos sritis, praeityje glūdinčios paslaptys, noras jas išsiaiškinti rūpėjo dar nuo pradinės mokyklos laikų.

„Studijos, paskaitos ir pokalbiai su istorijos, didaktikos ir švietimo dėstytojais skatino kelti klausimus ir ieškoti atsakymus apie praeities pažinimo prasmę ir paskirtį, ką kiekvienai naujai kartai reiškia istorija.

Kėliau klausimus, kiek gi mokykloje pateikiami pasakojimai apie praeitį tampa jaunų žmonių supratimo apie istoriją dalimi?

Ar nėra taip, kad istorijos pamokos kartais virsta chronologiškai sudėliotų, nuasmenintų įvykių, reiškinių, procesų sekomis, kurias svarbu atsiminti, apie jas trumpai papasakoti, o po to net patartina ir pamiršti, kad neperkrautum savęs praeities pažinimo našta?

Todėl be kasdienės istoriko darbo virtuvės pažinimo man tapo svarbu ieškoti būdų ir priemonių, kaip padėti mokiniui pačiam pažinti praeitį, ją suprasti ir kurti savo, o ne perpasakoti mokytojo pateikiamus, kartais net primetamus aiškinimus apie praeitį“, – sako L. Jašinauskas.

Istorijos mokytojo darbas patiko, tačiau 2001 m. vyresniems kolegoms, dėstytojams pasiūlius įsitraukti į Istorijos bendrųjų programų, metodinių leidinių, užduočių rengimą, jis nedvejodamas sutiko: tai atrodė puiki galimybė gilintis ir tęsti toliau paieškas atsakymų į su istorijos švietimu, jos mokymu susijusius klausimus.

„Istorija bendrojo ugdymo mokykloje, o ypač 9-12 klasėse, vis labiau tampa mokomuoju, „techniniu“ dalyku, kuris skirtas pasiruošti nacionaliniams istorijos žinių patikrinimams, brandos egzaminui, įsiminti faktus ir įvaldyti standartizuotas kognityvines technikas, kurios būtinos, kad galėtum sėkmingai atlikti tavęs ateityje laukiančias užduotis, – pastebi jis.

– Tikimės, kad atnaujinamas mūsų šalies istorijos mokymo turinys, t. y., programos, vadovėliai, kitos priemonės, ypač 9–12 klasėse, skatins būsimų gimnazijų absolventus jausti pareigą ne tik šiandien, ateityje gyvenantiems, bet ir likusiesiems būtajame laike”.

Ne tiek žinojimas, kiek supratimas ir vertinimas

VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros lektorius, bakalauro studijų programos „Mokomojo dalyko švietimas“ dėstytojas dr. Linas Venclauskas sako, kad šiandien istorijos mokyme mokyklose labiausiai trūksta lėtumo ir daugiau galimybių rinktis mokymo turinį.

„Suprantu, kad abiturientų pasiekimai turi būti standartizuoti ir pamatuojami, visgi ne tik mokyklose, bet ir universitetuose vis dar turime politinės istorijos dominavimą, mokyklose nemažai ir faktografijos, atkartojamo žinojimo.

Man norėtųsi, kad istorija būtų ne tiek žinojimas, kiek supratimas, vertinimas, argumentacija. Taip pat kad liktų vietos ir įprastiniam pasakojimui, ne tik pristatymui trumpomis tezėmis ar kelių minučių video“, – savo vizija dalijasi L. Venclauskas.

Jis mena, kad kai pats pasirinko studijuoti istoriją, aplinkiniams išgirdus, ką jis studijuoja, dažnai išgirsdavo repliką: „Ai, tai būsi mokytojas“. Tarytum tai būtų gana bloga galimybė ateičiai ar itin erzinantis darbas.

Pats Linas profesijų niekada neskirstė į geras ir blogas, o toje „ai, tai būsi mokytojas“ galimybėje pagalvodavo: o kodėl gi ne?

Jam tai neatrodė kaip neišvengiamai liūdna šių studijų pabaiga, priešingai, darbą mokykloje jis suprato kaip iššūkį, tikrai nelengvą, bet įdomų veikimą.

Kai baigus bakalauro studijas, tuometis Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius kun. Gintaras Vitkus paklausė, ar šis sutiktų padirbėti mokytoju, Linas iškart sutiko.

Gimnazijoje istorijos ir pilietinio ugdymo mokytoju jis išdirbo penkerius metus. Galiausiai išėjo tik todėl, kad pajautė, jog dėl kitų veiklų nepavyksta skirti pakankamai dėmesio pamokoms.

Istorijos mokytojo vaidmuo nesumenko – anaiptol

Dirbdamas mokytoju Linas visad stengėsi būti kolegiškas – nesvarbu, ar pamoką vedė penktokams, ar abiturientams.

Anot jo, kiekvienas turi ką pasakyti, tad jis stengėsi, kad istorijos pamokos nebūtų tik faktų atkartojimas – kad tai būtų savas pasakymas, tegu ir nedrąsus, neišbaigtas, bet savas supratimas.

L. Venclauskas įsitikinęs, kad mokydamasis istorijos neišvengiamai prisilieti ir prie kitų disciplinų: „Laisvės sąlygomis istorijos mokytojas iš tiesų gali kurti savus pasakojimus, pabrėžti svarbiausias visuomenės vertybes, skatinti supratimą ir toleranciją, lygiai, beje, kaip ir kalbų, literatūros – kitų disciplinų.

Vis dar norisi tampresnio įvairių disciplinų persipynimo ne tik mokyklose, bet ir universitetuose, kuomet literatūros kūrinys istorikui tampa šaltiniu, o istorinis pasakojimas – literatui analizės pagrindu.

Manau, jau praėjo tas laikas, kai mokytojas buvo nelygstamas autoritetas, lygiai kaip ir laikas, kai apie praeitį kalba tik istorikai.

Postmoderni visuomenė kitaip vertina autoritetus, bet tai nereiškia, kad istorijos mokytojo vaidmuo sumenko. Priešingai.

Mokytojas turi nuolat tobulėti, ieškoti sprendimų pateikti savo balsą ne nuo dramblio kaulo bokšto, bet kalbėti iš visuomenės požiūrio ir padaryti taip, kad būtų išgirstas“.

Moderatorius, suvedantis skirtingas nuomones

Anot pašnekovo, dabar egzistuoja bent kelios istorijos versijos, taip pat ir Lietuvos, kad ir XX a. istorijos, interpretacijos.

Dauguma jų nėra blogos ar esmiškai klaidingos: skiriasi niuansai, interpretacijos, bet jie kaip tik ir priešina visuomenę, ypač jai kalbame apie Antrojo pasaulinio karo, pokario laikus.

Dėl to Linas istorijos mokytoją mato kaip tą, kuris geba sujungti skirtingus pasakojimus, moko juos atpažinti, kritiškai įvertinti ir argumentuotai pateikti savo požiūrį.

Bendrąja prasme – pamokose, dirbant su istorine medžiaga, ugdomas kritinis mąstymas, gebėjimas išgirsti priešininką, savos nuomonės pateikimas.

„Šiandien istorijos mokytoją matau kaip moderatorių, suvedantį skirtingas nuomones, mokantį iš didžiulio žinių  srauto atrinkti svarbiausias žinias, taip pat tinkamai pateikti savo nuomonę.

Istorijos mokytojas turi lygiagrečiai skatinti ne tik dialogą, bet ir polilogą, skirtingą požiūrį ir supratimą. Bet lygiai taip pat ugdyti asmeninę savivertę ir originalumą – su mintimi, jog labai daug kas priklauso nuo individualių pastangų ir projekcijų.

Istorinių pavyzdžių tam begalės: svarbiausius ir prasmingiausius gyvenimus nugyveno tie, kurie ėjo savo keliu, buvo savimi su visais savo privalumais, bet ir trūkumais.

Istorijos mokytojas turėtų parodyti, kad tariamas trūkumas ar stygius nėra jokia stigma, kiekvienas yra originalus, savitas. Svarbiausia tai atskleisti, o ne vaikytis tam tikrų madų ar standartų“, – neabejoja L. Venclauskas.

Paklaustas, kaip istorijos pamokose ugdyti pilietišką žmogų, pašnekovas sako, kad pirmiausia reikia įgalinti individualumą:

padėti mokiniui suvokti, kad kiekvieno iš mūsų sprendimas yra tokios pat svarbos kaip ir kito, kad demokratija – tai apsikeitimas nuomonėmis ir argumentais, geriausio sprendimo paieškos, kur mažiau reikšmingų nuomonių, priklausančių nuo tavo užimamų pareigų, nėra.

„Lygiai taip pat, kaip kad Lietuva nėra maža, nesvarbi šalis ar užkampis. Tai yra globali valstybė, dalyvaujanti pasaulio gyvenime.

Stiprius jausmus jai jaučia ne tik fiziškai čia gyvenantieji ar po 1990 m. ją palikę žmonės. Patriotizmas, saitai su savo gimtąja žeme yra daug gilesni ir platesni negu gali pasirodyti iš pradžių.

Kuomet jausime savo individualią vertę ir partnerystę, tuomet galėsime džiaugtis ir kitų pasiekimais, o ne juos menkinti ar pavydėti.

Tuomet būsime kaip rinktinė, žinanti, kada reikia įsijungti į žaidimą ir daryti savo darbus veržliai ir aktyviai, o kada atsitraukti ir palaikyti saviškius.

Juk prožektorių šviesa visada yra dirbtinė – tikroji tavo vertė nepriklauso, ar jie šviečia tiesiai į tave, ar kažkur kitur“ – metaforiškai pokalbį apie istoriją ir jos mokymą užbaigia L. Venclauskas.