Vienas iš Joninių švenčių simbolių – mistinis paparčio žiedas. A. Kirkoras knygoje Živaja starina, išleistoje 1882 m., rašo, kad Kupolės šventėje žolė turi ypatingų galių, o labiausiai papartis – Perkūno gėlė. Padavimuose užsimenama, kad Joninių vidurnaktį ant paparčio nusileidžia Perkūno ugnis ir suliepsnoja ryškiu nepaprasto grožio žiedu.
Žmonės žinojo, kad visi, net patys mažiausi, kukliausi augalai atsiranda iš sėklos. Jie auga, žydi ir veda vaisius – sėklas, taip pratęsdami savo giminę.
Papartis vešlus, žalias gražuolis, sparčiai besidauginantis augalas, kurio nei žiedų, nei sėklų niekas nėra matęs. Šis augalas nepaprastai gajus. Tai vienas seniausių Žemės augalų, augęs mūsų laukuose dar prieš ledynus. Paparčio spora išlieka gyvybinga per dvidešimt metų.
Jis daugiaamžis, augimvietėse papartyno amžius siekia nuo 75 iki 800 metų. Dėl tam tikrų paparčio išskiriamų medžiagų gyvūnai jo neėda, po jais ir šalia jų kitiems augalams nėra vietos.
Dėl tokio augalo išskirtinumo ir paplito spėjimai apie paslaptingąjį paparčio žiedą, pražydusį per vidurvasario šventę, įkūnijantį subtiliausias žmogaus svajones. Paparčio žiedo mitas galėjo sietis su visos augalijos sužydėjimu – Jonam viskas sužydėja, sumargava – ažnet papartis, ir anis neiškentėja…
Tikėta, kad paparčio žiedą – didžiausios laimės simbolį – gali rasti tik labai stiprios valios, ryžtingas, suaugęs, nesavanaudis žmogus. Stebuklingąjį augalą saugo piktosios dvasios, baidyklės ir velniai. Pasakojimų apie paslaptingąjį žiedą dar galima užrašyti ir šiais laikais.
Keletas prisiminimų iš Dzūkijos. Jono nakcu raganos pakyla, blogos dvasios. Bobulė man pasakojo, kad raikia budinkus apkaišyc dzirgėlėm. Durys ir langai apkaišyc, kad raganos neatait. Visi kalbėjo, kad paparco žiedų turėc, tai dzidel laimė, bet niekas jo nerado. Paparco žiedų pilnioja raganos ir velniai. Jiej nenori, kad žmogus rast paparco žiedų. Dar jiej valdo visus žamės turtus, o ras žmogus žiedų – turtai bus jo (Vitas Kleponis, g. 1924 m. Levūnų k., Varėnos r.).
Prie Jonų paparciai žydzi. Bernai aina paparcinio žiedo karaulyc. A tai strašna, e tai kap pragaras an žemės nuslais. Suveina visos žvėrys dzvyliktų nakciu ir visokiais alasais, kokį kas turi, tep rėkia. Ale nusneš švįstos kraidos ir aplinkui aprašyk, ir vidurin sėskis, ir tavį neparušys. E jei neaprašysi, tai patraukys, suvės…
E vienu rozu spakaina pasdaro, nušvinta. A, jau rytas prašvito? Paparco nesukaraulinai, išejai iš kur kraidu aprašyta – e gi dar tamsa, dar gaidziai negiedoja – apmonina. E jei iškentėsi, nepastrauksi – kvietka nukris ir tu jų turėsi.
Tau bus dangus, nieko netruks, ale viskų viskų turėsi, visų svietų žinosi – tau bus Dangus (Michalina Dvynelienė, g. 1900 m. Žižmų k., Šalčininkų r.).
Nuo mano bobutės laikų ajo kalbos, kad vienas dziedukas buvo radis paparco žiedų. Jis buvis beveik kurcas, kušlas ir raišas. Būktai buvį žmonių, katrie matė jį ankstų švento Jono rytų iš miško parainanc. Sako, nuo to čėso kap kitas žmogus – kap naujas.
Po kiek čėso jis prastaris, kad turi insisiuvis paparco žiedų krūcinėn po skūru. Prastarė ir prastatė – patapo vėl tokis kap buvo kolieka (Antosė Čeikauskienė, g. 1931 m., Panošiškės k., Trakų r.).
Paparco žiedas kap mekšruko žvynaicis, ale žiba kap dangaus žvaigždaitė. Ba jau jį nebetkatris gali surasc, cik labai vertam žmogu žiedaicis tenka. Tam katras nebijo nei velnių, nei angelų, nei Dzievo, nei šėtono. Gal kas ir rado? Kalbėjo, kad kas turi paparco žiedų, tas viso pasaulio kalbas supranta. Ne cik žmonių, ale ir žvėrių, paukščių, medzių…
Jis po skūru žiedaicį insisiuva, tai jo rankos pasdaro stebuklyngos, jis visas pasaulio ligas gali išgydzyc, jis moka užčieravoc ir atčeravoc. O kap gi apė labai razumnų, viskų suprantancį žmogų sako, kad tu tokis razumnas, tai gal paparco žiedų radai? (Pranė Švedienė, g.1913 m. Dubičių k., Varėnos r.).
Motulė pasakojo, kad kur ji gimė, Žilinčiškėn, Dusmenų parapijon, vienas žmogus buvo radis paparco žiedų. Būktai žmogaus arklys pragaišo ir jisai Švento Jono nakcu ajo jo ieškoc. Kap ankscau, tai buvo vyžais apsiavis. Pradėjo ieškoc gal dar prieg šviesos, bet sutemė bevaikščiojanc. Galva apsisukė ir nežino, nei kur jis randas, nei kap išaic. Ais namopi, ale kur? Cik jam vienu razu viskas atsirišo – žino ir kur arklys, ir kur kelias namopi. Viskų, kas an svieto yra, žino.
Jau tep Dzievas jam apšvietė protų. Parejo, nusiavė vyžus ir vėl nieko. Tadu suprato, kad buvo paparco žiedas inkritis.
Moma pasakojo, kad piemenaudama žinojo, kur cikri paparcai aga. Ba yra ir necikrų. Cikras tokis žemukas, nešakotas. Jiej ty miškuosa labai gyvena. Prieš šventų Jonų stebi tų paparcį ir mato, kad yra bamboraitės. Po Jono nakcies nuveina ir ragi, kad nėra bamboraitių. Kap žydzi tep nigdi ir nepamatė.
Sako, nukrenta paparco žiedelis. Aguonos grūdo dzidumo grūdelis. E ieškoc paparco nejom. Bijojom. Vienas bernas buvo insidrąsinis. Apibrėžė ratų, pasciesė šilkinį skepataitį ir laukia. Pradeda rodzycis visoki strokai, razniausi žvėrys, velniai ir raganos.
Ar ty nupasakoja, ar ty cikrai matos? Sako, važuoja ciesiai an manį dzidzausias vežimas, o utelė kieravoja – laiko už vadelių. Utelė kiškio dzydzo. Ty tokia paparco sėklukė nukrenta, tai jų raikia ton vieton kur laikrodėlis po skūru pakišč. Pasdaro labai razumnas, viskų žino, viskų supranta.
Sako, kiba tu paparco žiedų turi, kad tu viskų žinai, viskų atsimeni? Vienas an kito pasgauna šitų žodzį (Bronė Silvestravičienė, g. 1913 m. Kasčiūnų k., Varėnos r.).
Paparco gi būna žiedas dzvyliktų valandų nakcies. Žydzi šitas plūksninis paparcis. Aš nog seno turu nusižūrėjus tokį paparco krūmelį. Jis tokis kap daržaliuose auga, bet ne daržalio. Aš dar visai neseniai, kap anksci ryti variau karvį, tai radau paparco žiedų. Ca ne būrtai, radau cikrai.
Tokis kap lelijavas ir kap bordinis. Nenusakytai spalvos. Nedzidelis kap piršo galas. Jis cik dzvyliktų valandų pražysta, o aš ryti radau. Jis jau nepamačlyvas.
Pacon viršūnukėn žiedas būna. Kad aitau nakcin, tai aš jį nuskintau, bet nemalonu nakcin aic. Ryti randu. Dar laikos an viršūnukės, bet kap pamatai, tai akysa graitai sustraukia. Šiais metais radau tris tuos žiedukus. An trijų strielukių radau, an pacos viršūnukės. Vidurin žieduko kap širdukė. Tai ca ne būrtas – paparco žiedas yra (Stasė Jakelevičienė, g., 1922 m. Noškūnų k.,. Varėnos r.).
Šv. Jono naktį ne tik papartis, bet ir daugybėje dainų pagerbtas diemedis pražysta. Prieš karą Lietuvoje jis augo beveik kiekviename darželyje. Pagal populiarumą jį lenkė tik rūta.
Dėl žaliavimo žiemą vasarą, beveik nepastebimų žiedų išplito tikėjimas ir apie jo stebuklingumą – pražydėjimą vasaros saulėgrąžos naktį. Diemedžio stebuklingu žiedu labiau tikima Vakarų, Mažojoje Lietuvoje. Yra vienas kitas užrašymas apie jo galias ir Dzūkijoje.
Dzievo medzis pražysta Jonan. Ca stebūklas. Jei išpilniavosi, pagausi šitų kvietkaicį, tai su tavim niekas nesusdės – būsi pirmūnas an viso ko. Ne tep latva kvietkaicį pagauc – jį pilnioja viso svieto strokai.
Iš senių šita roda parajus (Leonora Benkienė, g. 1927 m. Mištūnų k., Šalčininkų r.). Kalbant apie diemedžio pražydėjimą, minimi jo metai – 7, 9 ar 12. Paprašius pateikėjų apibūdinti diemedžio žiedą, dažniausiai sakoma, mažas, bet labai blizgus.
Projektas Svarbiausi tautinio identiteto dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 6 tūkst.
