VDU profesorius E. Aleksandravičius. Humanitariniai mokslai – vieni iš svarbių technologijos, gamtos ir kitų mokslų variklių

„Tai yra jau įrodytas faktas – ir arkliui aišku, kad be humanitarinių mokslų negali ruošti jokių tiksliųjų mokslų profesionalų.

Paklauskite kompiuterių genijaus Algirdo Avižienio – jis jums ilgai kalbės, kad kitaip nebegalima. Siauras specializavimas ir viltys, kad skaičiukai ir formulės išgelbės pasaulį, šiais laikais jau yra labai smarkiai pasenusios.

Humanistika yra vienas iš svarbių technologijos, gamtos ir kitų mokslų variklių“, – tikina istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos instituto direktorius, profesorius Egidijus Aleksandravičius.

Pasak istoriko, užsienio šalyse humanitariniai mokslai ištisus dešimtmečius yra vertinami kaip itin svarbūs.

Pavyzdžiui, viena žinomiausių, aukščiausio lygio technologinių institucijų, Masačusetso technologijos institutas (JAV), jau daug metų savo programų turinyje įtraukia ir humanitarinių mokslų dalykus kaip privalomus.

Didžiosios technologijų įmonės ir organizacijos, tokios kaip „Google“ ar NASA, taip pat turi ilgametį paprotį nuolat samdyti ir humanitarus, neapsiribodamos vien technologijų žinovais.

„Inžinerija be meninės vaizduotės, be jausminio proto savybių, be žmogaus pilnatvės taip pat yra labai ribota.

Kaip gali inžinierius ar chemikas pasiekti savo gyvenimo kūrybinę pilnatvę, jeigu jis nėra per humanistiką išsipildęs, pasiekęs tam tikros brandos, jautros?

Aukštesnės kultūros kraštuose, Vakarų demokratijų ir visuomenių atstovams tai yra savaime aiškūs dalykai“, – teigia prof. E. Aleksandravičius.

Posovietinėse šalyse – žemas empatijos lygis

Lietuvoje žmonėms humanitarinių mokslų svarbą suvokti dažnai yra sunkiau – tikėtina, kad viena iš to priežasčių gali būti sovietinio švietimo paveldėjimas.

Sovietinėje santvarkoje žmogus buvo ruošiamas visą gyvenimą dirbti tą patį darbą, o gilesni klausimai, kuriuos paliečia humanitarai, buvo paliekami nuošalėje, apsiribojant keliais indoktrinacijos kursais.

„Tu turi gaminti raketas ir garvežius, tu turi pūškuoti prie savo konvejerio visą gyvenimą, o gyvenimo prasmės versmės – jau nebe tavo reikalas“, – valdžia tau pasakys.

Perėjus tokias indoktrinacijos ir švietimo nesąmones, viskas baigėsi begaliniu mūsų žiaurumu, cinizmu.

Tai paaiškina, kodėl posovietinės šalys, įskaitant Lietuvą, pasižymi tokiu žemu empatijos lygiu, mūsų žmonės pasižymi tokia didele nejautra“, – pastebi profesorius, papildydamas, jog toks ir buvo sovietinis tikslas – ankstyva specializacija, kuri pavertė žmogų atliekančiu tik vieną veiksmą, nutolino nuo esminių valstybės ir visuomenės gyvenimo, būties klausimų.

„Humanistika yra nereikalinga: žmonės per daug abejoti viskuo pradės, žmonės per daug laisvi gali pasidaryti, pradės ieškoti prasmės, o ne paklusnumo, pradės didžiojo verslo klausinėti, kodėl yra taip, o ne kitaip.

Mes Lietuvoje su savo karjerų, sąskaitų, gero materialinio gyvenimo sapnais esame taip nutolę nuo moralinės jautros – nuo to, kas yra dora/nedora, kaip siekti savojo tikslo, kokia gyvenimo prasmė, lipant per visų galvas ir visiškai jokių moralinių varžtų nevaržomoje konkurencijoje“, – samprotauja prof. E. Aleksandravičius.

Žmogiškumas svarbus visais laikais – ne tik vykstant karui

Anot jo, moralinė kultūra yra sritis, kuri yra jautriausia kalbant apie humanistiką. Šią sritį pastaruoju metu prisimename dažniau, šalia vykstant karui, Rusijai Ukrainoje netiksliomis raketomis ne tik naikinant karinius taikinius, bet ir žudant nekaltus žmones.

Tačiau žmogiškumas, dora, rūpestis kenčiančiais yra svarbūs visais laikais – ir tą suprasti padeda būtent humanistika, humanitariniai mokslai.

„Kur lieka viltis, kad kas nors nedarytina vien dėl to, kad požiūris to neleidžia? Pas mus nedarytina, kai pinigų pritrūksta ir nebeleidžia resursai.

Kada koks nors galios žymūnas pasakys: „Taip, priemonės yra, bet tai nedora, taip daryti negalima“? Kažkas pasakys, kad kaip tik čia humanitariniai mokslai visai nenaudingi, nes jie sustabdo žmogų nuo ryžtingumo ir verčia jį gilintis į moralines temas, o tada mašina nebe taip greitai rieda, traukinys ne taip greitai ritasi.

Karo akivaizdoje tokius jausmus gali tik per humanistiką apčiuopti“, – pabrėžia VDU Lietuvių išeivijos instituto direktorius.

Priešprieša tarp humanitarų ir kitų mokslų – neteisinga

Kita vertus, pasak mokslininko, svarbu nekalbėti apie humanitarus vien kaip apie atskiros mokslo srities atstovus, galimai supriešinant juos su technologijų ar kitų mokslų žinovais.

Humanitariniai mokslai neretai gali puikiai papildyti technologines žinias, ir atvirkščiai – tą patvirtina iškilių asmenybių pavyzdžiai, tokie kaip VDU Garbės daktaras, profesorius Kazys Almenas, kuris buvo ne tik branduolinės fizikos ir inžinerijos profesorius, bet ir parašė net 25 romanus, arba branduolinės fizikos atstovas ir disidentas, Nobelio premijos laimėtojas Andrejus Sacharovas.

„Kazį Almeną visada prisimenu ir kaip patį turiningiausią gyvenimą gyvenusį žmogų, ir kaip mokslo ir žmogiškosios dvasios nešiotoją, kaip tą pramuštgalvį „Beatnik Charlie“, kuriam nežinia koks pasaulio kampas būtų buvęs neprieinamas.

Tuo pačiu – ir kaip žmogų, kuris galėjo visą savo sąmoningą gyvenimą kartoti: kada gi pagaliau suprasime, kad baisiausia, kas mūsų laukia, tai yra ne kokia nors technologinė problema, tai – nuobodulys ir mūsų gyvenimo beprasmybės grėsmė“, – iškiliojo rašytojo, fiziko ir inžinieriaus žodžius prisiminė istorikas.

„Priešprieša yra neteisingas dalykas. Mes šiandien galime kalbėti apie didžiuosius pavyzdžius, kur ir humanistika, ir kūrybinė jautra, ir gebėjimas dirbti moksluose, technologijose yra telpantys viename žmoguje.

Tai mano akyse čia yra idealas“, – primena prof. E. Aleksandravičius, atkreipęs dėmesį, jog trečiasis JAV prezidentas, Konstitucijos autorius Tomas Džefersonas (Thom Jefferson|) buvo ir trijų atvirų židinių sistemų kūrėjas, o lietuvių grožinės literatūros pradininku laikomas Kristijonas Donelaitis – ir muzikos instrumentų dirbėjas.

„Kai pasisukdavo kalbos apie ugdymą ir kur studijuoti, aš pažįstamiems ir giminaičiams visada kartodavau: „Naudingiausi pasirodo tie dalykai, kurie jums buitiškai mąstant atrodo visiškai nenaudingi: tokie kaip muzikavimas, filosofijos teksto skaitymas, poezijos eilutės supratimas, Šventojo Rašto aiškinimasis.

Jis gali turėti didelę praktinę naudą.

Esu skaitęs paskaitą tokiu pavadinimu – „Apie begalinę nenaudingų dalykų naudą“. Tai čia humanistika!“, – apibendrina prof. E. Aleksandravičius.

Apie VDU Humanitarinių mokslų fakultetą

VDU Humanitarinių mokslų fakultetas atkurtajame Vytauto Didžiojo universitete tęsia dar prieš šimtmetį pradėtus papročius, siekiančias ugdyti skirtingas kultūras, kalbas ir lietuviškumą.

Tarpukario metais VDU dirbo ir kosmopolitišką, bet tuo pat metu tautišką visuomenę kūrė iškiliausi Lietuvos ir pasaulio šviesuoliai, tokie kaip Vosylius Sezemanas, Mykolas Biržiška, Juozas Tumas-Vaižgantas, Balys Sruoga ir kiti.

Humanistines, humanitarines vertybes universitetas puoselėja iki šiol – jas 1989 m. pabrėžė ir atkurtojo VDU rektorius prof. Algirdas Avižienis: „Vytauto Didžiojo universiteto viduje siekiame kolegiškumo, tolerancijos skirtingoms pažiūroms, gilaus dėmesio mūsų tautos dvasios turtams ir nuoširdžių pastangų ugdyti protiškai ir etiškai subrendusį jauną žmogų.“

Fakultetas siūlo studijas, kurias baigusieji įgyja teorinių ir praktinių žinių, pritaikomų įvairiose profesinėse srityse, leidžiančių tapti įvairių mokslų žinovais, atrasti humanistinę bei humanitarinę kultūrą ir ja paremtas vertybes.

Studentai čia gali pažinti, tirti bei skleisti Lietuvos kultūros savitumą tarpkultūriame kontekste, ugdyti pilietinę, tautinę ir europietišką savimonę, suvokti šiuolaikinio pasaulio iššūkius ir išmokti juos įveikti, studijuoti įvairių regionų kalbas ir kultūras, dalyvauti mainų programose, keliauti ir įgyti tarpkultūrinės patirties, ugdyti kūrybiškumą, savarankiškumą ir kritinį mąstymą remiantis akademinės laisvės požiūriais.

Šiuo metu VDU Humanitarinių mokslų fakultetas siūlo aštuonias bakalauro studijų programas: Anglų filologijos, Filosofijos, Frankofonijos šalių kalbos ir kultūros, Istorijos, Italistikos ir romanų kalbų, Lietuvių filologijos ir leidybos, Regiono studijų, Rytų Azijos šalių kultūrų ir kalbų bei Vokiečių kalbos ir komunikacijos.

Dar aštuonias programas galima rinktis magistrantūroje: Literatūros kūrybą, kritiką ir komunikaciją, Lyginamąsias kultūrų studijas, Moderniąją lingvistiką, Praktinę filosofiją, Rytų Azijos regiono studijas, Sociolingvistiką ir daugiakalbystę, Taikomąją anglų kalbotyrą bei Vidurio Rytų Europos ir Lietuvos istorijos studijas