Gegužės 14-oji: Šią dieną 1972 metais, prieš 50 metų, prie Kauno muzikinio teatro esančiame miesto sode, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, apsipylęs benzinu, susidegino Romas Kalanta (1953.02.22 – 1972.05.14).
Ši diena Lietuvai tapo Pilietinio Pasipriešinimo Diena.
Apie 1972-ųjų metų gegužės 14-ąją.
„Darbe iš laboratorijos vedėjos ir inžinierės Nadios pokalbio sužinau, kad miesto centre įvyko kažkas labai svarbaus.
Jos šneka susijaudinusios, vedėja liepia Nadiai tuoj pat važiuoti ir stebėti, kas dedasi.
Mums pasakyta ten nė vienai nedrįsti pasirodyti. Gal kam nors tokie perspėjimai galioja, tik ne man.
Vos sulaukusi darbo pabaigos, važiuoju autobusu ir jau stotelėje prie Muzikinio teatro juntu, kad vyksta kažkas neįprasto.
Tiek nervingai šurmuliuojančių žmonių neteko matyti. Miesto sode didžiulė minia.
Pačiame centre žmonės stovi ratu, kažkas garsiai sako kalbą. Kad geriau matyčiau ir girdėčiau, užsiropščiu ant apversto suolelio.
Sužinau, kad šioje vietoje vos prieš kelias valandas jaunuolis Romas Kalanta apsipylė benzinu, sušuko „Laisvę Lietuvai!“ ir, užžiebęs degtuką, virto gyvu fakelu.
Tuo pačiu metu tas pats turėjo įvykti Latvijoje ir Estijoje, bet neįvyko, nes pakankamai drąsos turėjo tik Pilėnų ainis lietuvis. Ši žinia prilygsta bombos sprogimui.
Tiesiog neįtikėtina. Minia ūžia kaip mūša. Ją apsupa daugybė milicininkų, liepia skirstytis, stumdo, nepaklusniuosius muša guminėmis lazdomis kur papuolė.
Jauną šviesiaplaukę merginą tempia už ilgų palaidų plaukų vykdomojo komiteto pusėn. Iš pastato rūsio sklinda šūksniai.
Dvi paklaikusių akių rusės prišoka prie rankų grandine minią juosiančių milicininkų ir šaukia: „Rebiata, dajte my vam pomožem!“, prisijungia prie jų, o aš tegaliu vienai jų skaudžiai numinti koją, bet esu tuoj pat nustumiama kaip koks vabalėlis.
Laisvės alėja pirmyn ir atgal važiuoja sunkvežimiai su cisternomis, galingomis čiurkšlėmis purškia tiesiai į žmonių minią, bet ji nesiskirsto“. (Iš: Išprievartautųjų tango, Kaunas: Lututė, 2001, p. 122 –123.
Stovėjau tada tame žmonių rate. Mačiau. Girdėjau. Jaučiau. Aprašiau savo pirmojoje knygutėje. Niekada nepamiršiu.
1972-ųjų metų liepos 28 – rugpjūčio 24 dienomis viešėjau pas Mamulės (močiutės) seserį Mariją Ingelevičiūtę Lenkijoje, Sulechovo mieste.
Ten susipažinau su giminėmis Mara ir Vytautu Vygantais iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ilgi pokalbių vakarai apie tai, kas dedasi Lietuvoje.
Iš jų gavau Amerikoje išleisto žurnalo iškarpą apie Romo Kalantos auką.
Grįždama į Lietuvą ją itin gerai paslėpiau. Jei rastų ją pas mane, kažin kais galėtų nutikti. Saugau ją visus penkiasdešimt metų.
Projektas Svarbiausi tautinio identiteto dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 6 tūkst.