K. Jovaišas. Pergalės kaina: vienas žuvęs vokietis, šeši rusai

Gegužės 9-oji, Rusijai sakralinė Pergalės diena yra paženklinta siaubingų rusų tautos kančių ir užversta lavonų everestais.

Per stebuklą gyvi išlikę frontininkai, nustatė tikslią diagnozę: bolševikai žinojo tik vieną patikimą karo būdą – visur viską užversti kūnais, bent vienas iš jų, prieš išleisdamas paskutinį kvapą, užmuš ir vokietį.

Patrankų mėsą pirmyn varė užtveriamųjų būrių kulkosvaidžių ugnis, NKVD ir komisarų baimė, didesnė už vokiečių baimę. Ir sunkiai, palengva tirpo vokiečių divizijos. Tirpo į kruviną mėsmalę mestų nežmoniškų aukų dėka.

Kolosališki nuostoliai – žiauriai nemalonus dalykas, kuris didžiarusių nacionalinio pasididžiavimo jausmą perskrodžia tarsi įkaitintas peilis sviestą. Dėsninga, kad melagingiausia žmonijos istorijoje propaganda septyniasdešimt metų įžūliai falsifikavo duomenis apie gyvosios jėgos nuostolius, o lengvatikiams kabino ant ausų šleikščiai salsvus makaronus.

Valstybės mastu tiražuojamo atgrasaus melo ir istorijos falsifikacijos anatomija yra tokia: Stalinas kalbėjo apie 7 milijonus žuvusiųjų, Chruščiovas – apie 20, Brežnevas- apie 25, Gorbačiovas – apie 27 milijonus.

Taigi, perestrojkos lyderio pagarsintas žuvusiųjų skaičius vos ne 4 kartus viršijo „didžiausio visų laikų ir tautų genijaus“– Stalino pateiktus skaičius.

Iš pirmo žvilgsnio faktinių duomenų apie žuvusiųjų kare problemą vieną kartą ir visiems laikams išsprendė 1993 metais išleistas statistikos rinkinys „Slaptumo grifas pašalintas. SSRS ginkluotojų pajėgų nuostoliai“.

Šiame rinkinyje generolo – pulkininko Grigorijaus Krivošejevo vadovaujamas autorių kolektyvas pateikė duomenis apie Raudonosios Armijos nuostolius pagal metus ir karo operacijas.

Čia buvo įvardyti būtent tie skaičiai, kuriuos pagarsino Michailas Gorbačiovas- 26,6 mln. žuvusiųjų, iš kurių 8 mln. 866 tūkst. – kariai. Kitos aukos- civiliai gyventojai.

Išslaptintų statistinių duomenų rinkinys, išleistas praėjus beveik 50 metų po karo (pakankamai laiko suskaičiuoti, tiesa?) turėtų būti tiesa paskutinėje instancijoje. Bet ne! Nelauktai, tarsi iš giedro dangaus trenkė perkūnas, perteklinį kartą parodydamas- protu Rusijos nesuprasi.

Rusijos Federacijos (RF) gynybos ministerijos naujausi išslaptinti duomenys rodo, kad SSRS nuostoliai Antrajame pasauliniame kare sudarė 41 mln. 979 tūkst., o ne 27 mln., kaip buvo laikoma anksčiau.

Naujausią versiją apie nuostolius pateiksiu pažodžiui. Ji to verta. „Bendras SSRS gyventojų sumažėjimas 1941- 1945 metais sudarė daugiau kaip 52 mln. 812 tūkst. žmonių. Iš jų negrįžtamieji nuostoliai dėl karo veiksnių pasiskirstė taip: juos sudarė daugiau negu 19 mln. kariškių ir maždaug 23 mln. civilių gyventojų.

Bendras kariškių ir civilių gyventojų natūralus mirtingumas per šį periodą galėjo sudaryti daugiau nei 10 mln. 833 tūkst. žmonių (įskaitant 5 mln. 760 tūkst. vaikų, kurie mirė nesulaukę 4 metų). Negrįžtamieji SSRS gyventojų nuostoliai dėl visų karo veiksnių sudarė 42 mln. žmonių“ (Парламентские слушания «Патриотическое воспитание… «Бессмертный полк»).

Nepaisant pačių savaime įspūdingų skaičių, kurie į smulkiausios frakcijos miltus sumala ankstesnį melą, bene didžiausią įspūdį daro karą varančios ir maitinančios jėgos- kariškių gyvosios jėgos nuostoliai.

Pasirodo, dėl visų karo veiksnių jų žuvo ne 8 mln. 866 tūkst., o daugiau negu 19 mln. arba 2,1 karto daugiau. Atitinkamai reikėtų pakoreguoti žuvusiųjų vokiečių ir rusų santykį, kurį G. Krivošejevo tyrimas įvertino kaip 1 su 1,3.

Toks vertinimas – kliedesiai. Tačiau paliksiu kliedesius laidoti patiems kliedintiesiems. Juolab, kad išslaptinti RF gynybos ministerijos duomenys palaidojo ankstesnį melą ir iš esmės pripažino nemalonų, ilgus dešimtmečius įžūliai neigtą faktą. Jo esmė ta, kad statistika – ta nuolanki politinės konjunktūros tarnaitė ir psichoterapijos priemonė rusų savivertei pakelti, buvo klastojama aukščiausiu – valstybiniu lygmeniu.

Padarysiu labai svarbią išlygą- netgi naujai pagarsinti duomenys turi užslėptą klastą. Apie ją vėliau, o dabar trumpai aptarsiu, koks buvo kritusių vokiečių ir rusų santykis pradiniame karo etape.

Greta žodžio „sovietų“ vartodamas ir žodį „rusų“, seku Vakarų istoriografijos tradicija, kuri nėra linkusi skirstyti raudonarmiečių pagal tautybę. Juolab, kad rusai ir ukrainiečiai kartu paėmus sudarė 82,2 visų žuvusiųjų.

Vyresnioji homo soveticus karta puikiai žino: daugybe fantasmagoriškų priežasčių teisindami 1941 metų karinę katastrofą, sovietų ideologai vis dėlto rado progos ir kai kuo pasididžiuoti. Esą žaibiškai užkariavę Europą, vokiečiai niekur nesutiko rimtesnio pasipriešinimo, o jų kampanija Prancūzijoje apskritai buvo „Vermachto triumfo žygis“.

Ir tik Raudonoji Armija, nepaisydama „daugkartinio priešo kiekybinio pranašumo, ypač tankais ir aviacija“, parodė tikrąją karinę dvasią, smogdama Vermachtui skausmingus smūgius.

Ko verta ši karinė dvasia, spręskite patys: per pirmąsias 20 karo dienų vokiečiai užėmė apie 450 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritoriją, o tai maždaug trigubai viršija Belgijos, Olandijos ir 1940 metų gegužę Vermachto užgrobtos Prancūzijos šiaurrytinės dalies teritoriją.

Per Prancūzijos kampaniją priešininkų nuostoliai buvo tokie: sąjungininkai, daugiausiai prancūzai ir britai, prarado 112 000 žuvusių karių ir 245 000 sužeistų; vokiečiai atitinkamai 45 219 ir 111 034. Taigi negrįžtamųjų nuostolių santykis buvo 1 su 2,5, o sanitarinių 1 su 2,2 sąjungininkų nenaudai.

Kitokį vaizdą pateikia SSRS, tiksliau raudonoji Rusijos imperija. Niekieno nenugalėta ir neokupuota Rusija, kaip teigia ultrapatriotai (argi 300 metų mongolų- totorių jungo- tai okupacija!?), patyrė bene skaudžiausius smūgius, skaičiuojant nuo pat mongolų invazijos.

Kadangi melas apie SSRS nuostolius buvo skleidžiamas valstybiniu mastu, tai palyginimui čia naudosiu ne melagingus oficialius, o nepriklausomų ir sąžiningų istorikų pateiktus duomenis.

Pradžiai apie vokiečių nuostolius. Atsižvelgiant į „įnirtingą Raudonosios Armijos pasipriešinimą“, jie turėjo būti nepalyginti didesni negu gyvosios jėgos nuostoliai, patirti nuo sutriuškintų sąjungininkų.

Bet ne! Įžymiajame „Karo dienoraštyje“ Vokietijos sausumos pajėgų štabo vadas generolas pulkininkas Francas Halderis nurodo tokius skaičius, kurie absoliučiai paneigia melagingą oficialią sovietinę versiją, bet patvirtina nepriklausomų istorikų išvadas.

F. Halderis, remdamasis junginių bei dalinių štabų pranešimų generuotais duomenimis iki 1941 m. liepos 10 d., pateikia tokius duomenis apie Vermachto nuostolius: 77 tūkst. žmonių, iš jų 23 tūkst. negrįžtamieji.

Tuo tarpu pagal G.Krivošejevo rinkinyje „Slaptumo grifas pašalintas“ pateiktus gerokai sumažintus skaičius, sovietų karinio personalo negrįžtamieji nuostoliai per vadinamąsias pasienio kautynes (iki liepos 10 d.) sudarė nuo 900 tūkst. iki vieno milijono.

Jeigu lyginsime šiuos nuostolius su minėtais Vermachto nuostoliais, tai gausime išties sukrečiantį vaizdą. Markas Soloninas, atsižvelgdamas į tokiais atvejais objektyviai neišvengiamas paklaidas ir sąmoningą duomenų falsifikavimą, daro išvadą kad iki 1941 m. liepos 10 d. vokiečių ir sovietų negrįžtamųjų nuostolių „santykis būtų 1 su 35“, o analogiškas „santykis per visus 1941 metus buvo maždaug 1 su 28“ (Mark Solonin. „1941-jų birželis. Galutinė diagnozė“. Vilnius, 2017. P. 13).

Taigi „nenugalimoji ir pergalingoji Raudonoji Armija“ per 20 karo dienų prarado maždaug 8-9 kartus daugiau negrįžtamųjų nuostolių, negu istorinę gėdą ir pažeminimą patyrusi Prancūzija, o su ja ir Didžioji Britanija.

Jeigu lyginsime sąjungininkų – prancūzų bei britų ir vokiečių negrįžtamųjų nuostolių santykį su analogišku rusų ir vokiečių santykiu, tai sąjungininkai patyrė maždaug 16, 6 karto mažiau negrįžtamųjų nuostolių negu sovietai.

Tačiau ir naujai pagarsinti skaičiai apie 42 mln. žuvusiųjų, iš kurių 19 mln. sudarė kariškiai, o 23 mln. civiliai gyventojai, neatitinka tikrovės. Nuostolių struktūra yra ta klaidinanti landa, kuri leidžia istorijos falsifikatoriams padidinti žuvusiųjų civilių skaičių ir, atvirkščiai, sumažinti negrįžtamuosius  kariškių nuostolius.

Prityrę demagogai puikiai žino- juos paneigti nėra lengva. Ypač, kai jie disponuoja svarbiu koziriumi- žvėrišku nacių elgesiu su gyventojais ir slavų genocidu, grindžiamu rasinio pranašumo teorija.

Šia prasme informacijos apmąstymams suteikia žuvusiųjų karių ir civilių santykis. Jis yra toks: karių žuvo 5 mln. 185 tūkst., civilių- 1 mln. 170 tūkst., taigi vienam žuvusiam civiliui teko 4,4 žuvę kariai.

Atsižvelgiant į Vokietijos netekčių struktūrą, kyla natūralus klausimas, ar galima tikėti, kad sovietų karinio personalo nuostoliai sudarė 19 mln., o civilių- 23 mln.? Ar nekelia jokių įtarimų ta aplinkybė kad civilių Sovietų Sąjungoje žuvo 19,6 karto negu Vokietijoje?

Savaime suprantama, čia negalima ignoruoti trijų svarbių veiksnių, dėl kurie žuvusiųjų civilių Sovietų Sąjungoje neišvengiamai buvo daugiau negu Vokietijoje. Šie veiksniai yra susiję su: a) Leningrado blokada; b)  masiniu žydų naikinimu ir c) slavų genocidu.

Dabartiniu metu nurodomas Leningrado blokados aukų skaičius yra 1 mln. 413 tūkst. žmonių. Iš jų 97 proc. žmonių žuvo iš bado ir tik 3 proc. dėl bombardavimo ir artilerijos apšaudymų.

Tiesa, Niurnbergo procese sovietiniai prokurorai buvo nurodę gerokai kuklesnį aukų skaičių- 632 tūkst. Bet nebūsiu priekabus, imsiu patį didžiausią žuvusiųjų civilių skaičių, prie kurių pridėsiu 1,5 milijonus SSRS žydų – holokausto aukų. Taigi, dėl šių labai svarbių priežasčių maksimalus žuvusiųjų civilių skaičius, nors ir labai didelis, vis dėlto neviršija 3 milijonų.

Žinoma, jeigu tikėsime patologiškais melagiais, tai milžinišką žuvusiųjų civilių skaičių sudarys slavų genocido aukos. Ar galima tikėti tais, kurie įžūliai tvirtina, kad šachtininkai ir traktorininkai muša reguliariąją Ukrainos kariuomenę?

Aš netikiu patologiškais melagiais ir necituosiu profesionalių Blogio imperijos metraštininkų, nes tas, kas įžūliai meluoja į akis, šimtus kartų lengviau pameluos apie praeities įvykius ir pateiks fantasmagorišką statistiką. Tą istorijos falsifikatoriai sėkmingai daro per septyniasdešimt metų.

Nešališko ir objektyvaus genocido aukų tyrinėtojo Rudolfo Ramelio nuomone, slavų genocido aukų skaičius sudaro maždaug 10,5 mln. žmonių Tarp jų lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai ir rusai, įskaitant žuvusius sovietų karo belaisvius (Rudolph Rummel. „Democide: Nazi Genocide and Mass Murder“. News Brunswick, NJ.: Transaction Publishers, 1992. P.41).

Siekdamas išvengti to, kad žuvę karo belaisviai būtų įtraukti į civilių nuostolius, iš slavų genocido aukų skaičiaus eliminuosiu apie 2 mln. karo belaisvių. Lieka maždaug 8,5 mln., iš kurių reikia atimti lenkų tautybės aukas. Jų pasak R. Ramelio, buvo 2,4 mln., neskaitant Lenkijos žydų. Atėmus pastaruosius lieka 6,1 mln. slavų (rusų, ukrainiečių ir baltarusių) genocido aukų.

Prie jų pridėsiu anksčiau minėtas Leningrado blokados aukas ir žydus- Holokausto aukas, iš viso 3 mln. žmonių.

Peršasi pagrįsta išvada, kad Sovietų Sąjungos patirti civilių gyventojų negrįžtamieji nuostoliai per vokiečių okupacijos metus dėl visų priežasčių galėjo sudaryti maždaug 9 mln. žmonių.

Tačiau tašką dėti dar ankstoka. Didelė klaida būtų išleisti iš akių bolševikų žiaurumus ir jų įprotį savo nuodėmes užrašyti kitiems. 1940 m. pavasarį raudonieji gestapininkai Katynėje sušaudė 21 857 lenkų karininkus, tačiau tomis žudynėmis apkaltino vokiečius. Ir tai darė ilgus 50 metų, ignoruodami nepaneigiamus įrodymus.

Naivumo viršūnė yra manyti, kad sovietai  prisipažins, kad jie sušaudė, nukankino ar lageriuose supūdė daugybę civilių, kurie bendradarbiavo su okupacine vokiečių valdžia ar buvo laikomi socialiai pavojingais elementais.

Ne, kas dėl savo nusikaltimų žmoniškumui yra įpratęs kaltinti kitus, konkrečiu atveju vokiečius, tas atitinkamai ir elgsis. Kadangi Leningrado blokados ar Holokausto bolševikai nevykdė, tai savo pačių taikių gyventojų jie galėjo sunaikinti gerokai mažiau negu vokiečiai- maždaug 2 mln., kuriuos jie „kilniadvasiškai“ įrašė į tų prakeiktų fašistų sąskaitą.

Pridėjus šiuos 2 mln. prie 9 mln. civilių, dėl kurių mirties išties yra kalti nacistai, gausime galutinį žuvusiųjų civilių skaičių- apie 11  mln. žmonių.

Tai vis dėlto gerokai mažiau negu tie 23 mln. žuvusiųjų civilių, kuriuos nurodė RF gynybos ministerija. Peršasi išvada, kad iš minėto skaičiaus reikėtų minusuoti kur kas tikslesnį 11 mln. žuvusiųjų civilių skaičių ir tai leis nustatyti iš principo skirtingą žuvusiųjų struktūrą.

Akivaizdu, kad tuos 12 mln. žuvusiųjų, kurie pagal naujausius išslaptintus duomenis yra laikomi civiliais gyventojais, reikia priskirti karinio personalo negrįžtamųjų nuostolių kategorijai.

Vadinasi, Raudonosios Armijos negrįžtamieji nuostoliai sudarė ne 19 mln. kariškių, kaip teigia RF gynybos ministerija, o 31 mln.

 Vermachto negrįžtamieji nuostoliai buvo kur kas kuklesni. Antrajame pasauliniame kare Vokietija iš viso prarado 5 mln. 185 tūkst. žuvusiųjų karių, iš jų 4 mln. 300 tūkst. Rytų fronte. Tai nėra galutinis skaičius, nes Vermachto gretose kovėsi ir generolo Aleksejaus Vlasovo vadovaujama Rusijos išvadavimo armija, kuri žuvusiaisiais prarado apie 215 tūkst. karių.

Taip pat reikia atsižvelgti į rumunų, vengrų, italų ir suomių nuostolius. Įskaitant juos, Vokietija ir jos sąjungininkai žuvusiais parado 5 mln. 241 tūkst. karių.

Grubiai kalbant, Raudonosios Armijos kariai paprastai įvardijami kaip „rusai“, o Vermachto ir jo sąjungininkų kariai kaip „vokiečiai“.

Kadangi Raudonoji Armija žuvusiais prarado apie 31 mln. karių, o Vermachtas ir sąjungininkai- 5 mln. 241 tūkst., tai laikantis minėtos terminijos, galima konstatuoti: žuvusiųjų vokiečių ir rusų santykis Rytų fronte per visus 1941-1945 karo metus buvo maždaug 1 su 6.

Galima neabejoti: kokia nors rusiškos propagandos auka arba vatnikas, perskaitęs šią išvadą, širdį veriančiu balsu sukliks „nesąmonė!“ ir pateiks, atseit neatremiamą argumentą- Stalingrado mūšį.

Bet! Per visą Stalingrado mūšį (1942 m. birželio 7 d.- 1943 m. vasario 2 d.) nugalėtojai žuvusiais prarado daugiau karių negu pralaimėjusieji. Raudonosios Armijos negrįžtamieji ir sanitariniai nuostoliai sudarė 1 mln. 269 tūkst., o Vermachto ir sąjungininkų – 950 tūkst.

Tačiau Stalingradas vokiečiams atsirūgo ne todėl, kad Vermachtas patyrė didelius nuostolius, o todėl, kad neturėjo lygiaverčių rezervų šiems nuostoliams kompensuoti.

Kita vertus, jeigu apžvelgtume vokiečių ginklo pergales ir netgi ne pirmajame, jiems labai palankiame, o vėlesniame karo etape, tai jų mastas išties yra stulbinantis.

Pavyzdžiui, per Charkovo operaciją (1942 m. gegužės 18-28 dienomis) 350 tūkst vokiečių sutriuškino 765 tūkst. rusų, kurie žuvusiais prarado apie 277 tūkst. karių. Tuo tarpu vokiečiai neteko maždaug 20 tūkst. karių arba beveik 14 kartų mažiau.

Tad kodėl dviejų monstrų – Hitlerio ir Stalino karą, sovietų pakrikštytą Didžiuoju Tėvynės karu, raudonoji propaganda vaizduoja vos ne kaip triuškinamųjų Raudonosios Armijos pergalių seriją?

Atsakymas paprastas – dėl tos pačios priežasties, dėl kurios raudonųjų fašistų – Komunistų partija buvo įvardijusi save kaip epochos protą, garbę ir sąžinę. Be to, ultrapatriotizmas – pelningas biznis.

Juolab, kad istoriją klastojo ir apie pergales garsiausiai rėkė tie, kurie išliko, o išliko visokie parazitai ir užnugario žiurkės, kurios per visą karą iš esmės netgi neuostė parako.

„Patį niekšingiausią vaidmenį – rašo Nikolajaus Nikulinas,- atliks laikraštininkai. Karo metu jie savo kapitalą sukaupė iš lavonų, maitinosi maita. Sėdėjo užnugaryje, už nieką neatsakė, rašė savo straipsnius – pilstė rausvo atspalvio vandenėlį – įvairiausius lozungus. O po karo leido knygas, kuriose viską iškraipė, teisinosi. Visiškai užmiršo niekšybes, šlykštynes ir bukaprotystę, iš esmės vyravusias frono gyvenime“ (N. Nikulin. „Atsiminimai apie karą“. Vilnius. P. 140-141).

Ar verta dar ką nors pridurti prie tikro rusų patrioto žodžių? Ar kyla dilema, kuo tikėti – karo siaubą perėjusiu frontininku ar užnugario žiurkėmis ir maitvanagiais, spekuliavusiais kareivių krauju ir kančiomis?

Ar galima tikėti patologiškais melagiais, kurie  statistiką visuomet laikė pigia prostitute, kuri iškreiptais būdais tenkina  politinės konjunktūros poreikius ir didelėmis psichoterapijos dozėmis maitina didžiarusiškojo šovinizmo devyngalvį slibiną?   

Autorius yra teisininkas, kriminologas, teisėtyrininkas teoretikas, penalistas, konstitucinės teisės specialistas, pirmojo Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaro bendraautoris ir atsakingasis redaktorius, dalykinių teisės žurnalų redaktorius