R. Jasukaitienė. Gegutė iškukavo šimtą metų!

Gegužės 4-ąją mano draugės mamai sukaks 100 metų. Praėjusią vasarą, kai lankiausi jos namučiuose vaizdingame Padubysio kaime, ji vaišino mane keptais blynais, pagardintais pačios virta uogiene. Prie namo daržely žydėjo senovinės gėlės: karkliukai, jurginai, žaliavo rūtos, mėtos, peletrūnai, medetkos,  o prie pat durų – neišvaizdus, bet būtinas kiekvienai sodybai augalas – diemedžio krūmelis, saugantis nuo visokių negandų… Gal tas žalsvai pilkas diemedis, o gal nuo neatmenamų laikų alyvų krūme rymantis metalinis kryžius saugojo Stanislavą Urbonavičienę Pankinaitę ir jos šeimą nuo karo, maro ir visų neprietelių?

Daug vandens nutekėjo sraunia Dubysa, daug pavasarių gegutės iškukavo, 100 metų – gražus amželis, ne kiekvienam duotas taip prasmingai nugyventi, ištverti, iškentėti karo ir pokario metus, džiaugtis atgauta nepriklausomybe, su nerimu sekti kraupius šių dienų įvykius Ukrainoje… Stasė Urbonavičienė ir dabar dar pavarto laikraščius, klausosi žinių per radiją ir televiziją, šviesiu protu suvokia, kas vyksta pasaulyje, labai išgyvena, kad nepasikartotų tai, ką jai teko patirti.

Staselė Pankinaitė Urbonavičienė gimė Baravų kaime, Čekiškės valsčiuje (Kauno rajonas), ūkininkų Jono ir Adelės Pankinų šeimoje, kurioje augo aštuoni vaikai. Staselė – vyriausia iš dukterų, tad teko ir jaunesniuosius prižiūrėti, karves ganyti, kunigo laukuose cukrinius runkelius ravėti. Nuo pat mažumės užgrūdinta, darbo nesibijanti, niekad nesiskundžianti basomis šieną grėbė, vežimus sugebėdavo nukrauti taip, kad jie iš „kolionijų“ vežami nė karto nenugriuvo. Lankė pradinę mokyklą Jokavuose, visas klases mokė mokytojas Pavėsis (vėliau ir jo dukra tapo mokytoja). Su geriausia klasės drauge Stefute Jasukaityte susitikdavo kryžkelėj – kartu smagiau eiti tuos keturis kilometrus. Sutartinis ženklas – nulaužta ir į žemę įsmeigta šakelė – jei tokią viena kuri rasdavo, vadinasi, antroji jau nuėjo, nebelauk.

Mokykloje, prisimena Urbonavičienė, ne tik mokėsi rašymo, skaitymo, bet ir dainuoti, šokti, net vaidinti. Staselė buvo guvi, žvitri mergaitė, tad būdavo išrenkama „pagrindiniams“ vaidmenims „Pelenėje“, „Žaldokynėje“ vaidino Ievutę, o dramoje „Petras Kurmelis“ teko tarnaitės vaidmuo. Turėjo gražų balsą. Dėdė teisininkas Aleksandras ragino mergaitę išleisti į Kauną, kad mokytųsi J.Kačanausko muzikos mokykloje, tačiau tėvai neišleido – o kas ūkio darbus nudirbs? Atvažiavęs dėdė pamokydavo abi su sesute gražių manierų, „etiketo“. Visa tai vėliau Urbonavičienė perdavė savo dukroms, tad dėdės pamokos nenuėjo veltui.

Mano draugės mama jaunystėj buvo ne tik darbšti, bet ir drąsi mergina. Aplinkiniai ūkiai į Kauną veždavo maisto produktus: pieną, sviestą, kiaušinus, o parsiveždavo druskos, žibalo, kitokių buityje reikalingų prekių. Staselei ne kartą teko vienai dvikinkiu vežimaičiu nuvažiuoti į Kauną (apie 50 kilometrų), o paskui, tą pačią dieną, grįžti namo. Kartą, besileidžiant nuo Parodos kalno, nutrūko pakinktai, arkliai išsikinkė ir ėmė nešti nevaldomi, tačiau mergina nepasimetė, nepaleido vadžių, suvaldė arklius ir sėkmingai grįžo į namus. Kitą kartą, besikeliant su vežimu per  Nevėžį (tiltas karo metais buvo susprogdintas, keldavo keltas), keltas sugedo ir teko visą šaltą naktį praleisti vežime. Rytą keltą pataisė, „važnyčiotoja“ sėkmingai pargrįžo, arkliai, nusistovėję, sako, nešė „zovada“.

Prasidėjus karui, vokiečiai susprogdino tiltą per Dubysą. Kaip tik tą sekmadienį abi su sesute ėjo iš Seredžiaus bažnyčios. Vos spėjo pereiti tiltą –  už nugaros nugriaudėjo sprogimas. Jei būtų minute kita ėjusios vėliau… Taip buvo lemta, Dievulis apsaugojo, sako Staselė.

Baravai – kaimas prie vieškelio, juo ėjo ir vokiečių, ir rusų gurguolės, žlegsėjo tankai, o kareiviai užsukdavo prašydami maisto, ypač varganai atrodė ruseliai. Kartą jiems atnešė iš po vištos paimtų užperėtų kiaušinių. Drebėjo iš baimės, bet bent tokiu būdu parodė pasipriešinimą „išvaduotojams“. O pokario metais, prasidėjus partizaninėms kovoms, įtarus, kad  šeima slepia partizanus, nes abu broliai – Jonas ir Antanas – buvo „ miške“, mergina buvo įmesta į rūsį „stribyne“ Seredžiuje (vėliau tame pastate buvo paštas, biblioteka, o šiuo metu jis stovi apgriuvęs, nenaudojamas – niekas nenori jame gyventi, sako, ten vaidenasi nukankintų partizanų vėlės). Sušalusi, alkana, sumušta pro rūsio langelį su baime žvelgė į patvoryje išguldytus kūnus… Vėjas kedeno mirusiųjų plaukelius… Širdis klausė: ar ne broleliai ten guli išniekinti?

Sibiro „gulagų“ Staselė išvengė, o jos jaunystės draugas Juozas Urbonavičius (ką ten draugas – mergina tik iš tolo žvelgė į šaunų ūkininkaitį, linksmumu, pokštais traukiantį merginų širdis, nes buvo aštuoniais metais jaunesnė) dėl ryšių su partizanais Vorkutos (o po kalinių streiko, kuriame dalyvavo ir Juozas), Intos šachtose kasė anglį 1246 metrų gylyje po žeme… Tesvėrė 38 kilogramus, bet išliko gyvas… Gal gelbėjo į drabužį įsiūtas šv. Marijos Aušros vartų paveikslėlis, kurį jau gerokai sutrintą išsinešiojo visą kalinio laiką?

Po Stalino mirties kaliniams buvo leista gyventi laisviau, jau galėdavo susieiti, šventes kartu švęsti, o už darbą mokėdavo simbolišką atlyginimą. Pirmą tokį „atlyginimą“ gavę, pasakojo Juozas, abu su draugu nusipirko kepalą duonos ir čia pat suvalgė. Abiem vos nesibaigė blogai – išbadėjusiam per didelis maisto kiekis kenkia.

Vienoje nuotraukoje  (išvesti už „zonos“ kaliniai-tremtiniai  jau galėdavo turėti fotoaparatą, tad išliko viena kita nuotrauka iš kalinių gyvenimo) Juozas su kirvagaliu  grūda aguonas aguonpieniui Kūčių vakarienei (buvo pramaniūgas, niekad neprarasdavo geros nuotaikos). Kalėjimuose Juozas Urbonavičius išbuvo 8 metus. O kai grįžo gimtinėn, ėmė dairytis merginos – buvo laikas kurti šeimą. Surado „reikalą“ – nudrožė pas Pankinus. Rado Staselę bekepančią kiaušinienę… Susėdo prie stalo ir… susitarė. Kartu pragyveno 45-erius metus, susilaukė trijų dukterų, penkių anūkų. Dabar jau 20 metų Staselė našlauja. Bet neliūdi – darbas ir gilus tikėjimas padėjo viską ištverti. Kol galėjo,  vasaromis padėdavo dukrų šeimynoms, augino daržoves, uogavo, uogienes virė agurkus raugė, o ilgais rudens  vakarais megzdavo – visi, ir žentai, ir anūkai jos kojines tebenešioja…

Dar ir dabar Staselė Urbonavičienė, vos orams atšilus, grįžta į savo sodybą ant Dubysos kranto, rūpinasi darželiu, pagano vištukes. Ten jai padeda jauniausioji dukra Nijolė, turinti baidarių verslą,  o žiemą sugrįžta į Ringaudus pas Jūratę, vyriausiąją, sukasi po virtuvę, labai nori pagelbėti, būti reikalinga.

Laiko bangos ritosi per šią, iš pažiūros, trapią moterį, gyvenimo išmokytą ištverti, iškentėti, nepalūžti, pasikliauti Dievo apvaizda. Darbas, gamta, malda, rūpestis anūkais ir proanūkiais Stasei Urbonavičienei  suteikė stiprybės ir sveikatos sulaukti šimto metų!

Spausdinti