V. Valiušaitis. Kuo skiriasi dabartiniai įvykiai nuo pokarinių?

Kas būtų pagalvojęs dar pernai, kad Europoje, XXI amžiuje, vėl bus dideliu mastu okupuojamos nepriklausomos šalys, okupuotose teritorijose ims veikti partizanai?!.

O taip vis dėlto atsitiko. Okupuotoje pietų Ukrainos dalyje partizanai vėl veikia, kaip ir 1944-1954 metais. Kaip tik šiomis dienomis jie susprogdino svarbų tiltą prie Melitopolio, reikšmingai apsunkindami aprūpinimą okupacinių pajėgų, veikiančių tame regione.

Kuo skiriasi dabartiniai įvykiai nuo pokarinių? Tuo, kad besiginančios Ukrainos pajėgos turi vienareikšmišką palaikymą – tiek moralinį, tiek materialinį, – ir esama tikimybės, kad agresoriaus planas gali žlugti.

Pokario metais rezistencija viso to neturėjo. Be tiesioginio Vakarų konflikto su Sovietų Sąjunga, pasipriešinimas komunizmui Vidurio ir Rytų Europoje negalėjo tikėtis laimėti. Bet iki maždaug 1949-1950 metų vis dar buvo viliamasi, kad toks konfliktas gali įvykti, ir tai žadino tam tikras rezistencijos viltis.

Kita vertus, beatodairiška Stalino politika partizanams nepaliko kitos išeities, kaip kovoti iki paskutiniųjų. Kadangi melagingi bolševikų pareiškimai, esą ginklus sudėjusiems parizanams nieko nebus, jie galės laisvai „“sijungti į socializmo statybą”, buvo apgaulė ir veidmainystė, kaip ir dabartiniai jų “humanitariniai koridoriai” civiliams, iš apsiausto Mariupolio.

Kadangi pasidavusius partizanus 1944-1945 metais jie tučtuojau siuntė „imti Berlyno”, t.y. žūti už svetimą reikalą, tuo pažeidžiant tarptautines konvencijas apie okupuotų šalių piliečių naudojimą okupacinėse pajėgose (tą patį dabar daro Ukrainoje), o vėliau – verbavo, naudodami kankinimus, prievartą ir šantažą, versdami kurmiais ir siųsdami išdavinėti kovos draugų, arba žudė, trėmė ilgiems dešimtmečiams į nepakeliamas sąlygas Sibire. Neveltui tad dauguma partizanų stengdavosi nepasiduoti gyvi.

Aktyvi rezistencija negali tęstis neribotą laiką. Negalima lyginti sąlygų, kuriomis reiškėsi prancūzų, norvegų, graikų, kitų Vakarų europiečių pasipriešinimas naciams, kuris truko vos trejus ketverius metus, ir kurio užnugaryje buvo anglosaksų moralinė bei materialinė parama, su lietuvių, kuris tęsėsi ne dešimtmetį (1944-1954), kaip yra įprasta manyti, o beveik pusantro dešimtmečio (1940-1954, įskaitant neginkluotą pasipriešinimą sovietams pirmosios okupacijos metu, pratrūkusį jau ginkluotu sukilimu, bei antinacinę rezistenciją 1941-1945) ir neturint jokios efektyvesnės paramos iš užsienio, kovojant tik “vienų vieniems”, J. Brazaičio žodžiais tariant. Todėl tikras stebuklas, kad lietuviai rezistencijoje ištvėrė taip ilgai.

Štai Švedijos spaudos pranešimas apie lietuvių partizanus tuo metu, kai partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje buvo dar pakankamai stiprus, nors jau ir gerokai apnaikintas, įskaitant ir trėmimais bei ūkininkų suvarymu į kolchozus gerokai pakirstą jų materialinio apsirūpinimo pagrindą.

Vis dėlto 1948 m. pabaigoje dar turėta vilčių. Tuo metu Vakaruose dar buvo BDPS įgaliotiniai Juozas Lukša (grįžo Lietuvon 1950 m. spalio 3 d.) ir Kazimieras Pyplys (grįžo 1949 m. gegužės 1 d.), į juos dėjo viltis rezistencija Lietuvoje, jie – į ryšius su Vakarais, į Rytų Vakarų konfliktą, kuris vientelis tegalėjo būti vienokia ar kitokia rezistencijos sąjūdžio atomazga.

ŠVEDAI APIE LIETUVOS PARTIZANUS

Didelio švedų dienraščio „Stockhoms Tidningen” bendradarbis Christeras Jäderlundas š. m. spalių mėn. šiame laikraštyje paskelbė eilę straipsnių apie dabartinį Lietuvos gyvenimą. Straipsnių autorius tvirtina, kad medžiagą gavęs iš Lietuvos partizanų sąjūdžio BDPS užsienių delegatūros.

Bendrą būklę Ch. Jäderlundas nušviečia keliomis originalių laiškų ištraukomis. Viename cituojamajame laiške rašoma:

„Pirmiau šiame 3.000 gyventojų miestelyje [valsčiuje? – M.] buvo valsčiaus viršaitis, raštininkas ir du policininkai. Dabar turime 4 rusų policininkus, 3 MVD ir 4 MGB valdininkus, 43 MVD kareivius ir 24 tarnautojus. Šiuos sovietų biurokratus turime ne vien maitinti, bet ir rengti. Viską iš mūsų atėmė rusai, geriausius trobesius, o patys juose gyvena kaip kiaulės. Jie dėvi mūsų kailiniais, kuriuos galime atpažinti… Daug ūkininkų, nebeišgalinčių mokėti mokesčių ir bijančių, kad neišvežtų, pakeičia gyvenamas vietas. Neseniai septynios šeimos apleido mūsų miestelį, bijodamos, kad neišvežtų. Kartkartėmis iš kalėjimų grįžta vienas kitas ūkininkas. Nors tie vyrai, badu numarinti, darbui netinka, rusai juos dažnai vėl išveža į Uralą ar toliau.

Rusai iš mūsų ima viską, kaip aiškina, – kolchozu reikalams. Jie plėšia ne tik stambius ūkininkus. Vienas ūkininkas turėjo 7 ha žemės, jo duktė buvo mokytoja. Ją kažkas įskundė kaip partizanę. Buvo suimta, o jos ir tėvų turtas išplėštas. Tikroji suėmimo ir apiplėšimo priežastis buvo ta, kad ji turėjo siuvimo mašiną… Tame pat kaime vienas ūkininkas buvo sumokėjęs visus mokesčius ir atlikęs visas pyliavas, taip kad jam nieko nebuvo galima prikišti. Tada jam buvo primesta talka partizanams. Buvo nubaustas pusantrų metų kalėjimo ir išvežtas. Ta proga visas ūkis buvo pavyzdingai rusų apiplėštas. Atimti galvijai, arkliai, padargai …”

Toliau pranešama, kad vien tik šių metų gegužės mėn. į Sibirą išvežta apie 30.000 lietuvių. Autorius aiškina:

„Kaip tautinis vienetas Lietuva po rusų jungu išgyvena sunkiausią bandymą savo istorijoje. Aplamai imant, visi Lietuvos gyventojai nenori tikėti, kad jiems visą amžių teks gyventi taip pažemintiems, kaip kad gyvena rusai komunistinėje santvarkoje. Aišku, daug lietuvių pasipriešinimą Lietuvos susovietinimui ir surusinimui laiko beviltišku reikalu ir sako:

– Ar nematome kas darosi pasaulyje? Argi galime nugalėti raudonąją armiją?
Tačiau lietuvių istorija ir lietuvių būdas lengvai paaiškina tą atkaklumą, kuriuo lietuviai, nors ir beviltiškai, spiriasi jėgai, grasinančiai juos pasmaugti… Lietuvos partizanų judėjimas seka senąją carų laikų tradiciją, kai Lietuvoje buvo slapta spausdinami ir platinami laikraščiai. Lietuvos partizanai siekia grynai poltinių tikslų, nors kartais jiems pasiekti nevengia karinių priemonių.

Anot Christero Jäderlundo Lietuvos partizartų organizacija atrodo taip:

„1. K a r i n i s skyrius yra vadovaujamas vyr. vado ir 8 apygardų komendantų. Karinė apygarda skirtosi į 32 rajonus. Apygarda turi apie 4 batalionus partizanų.

2. P o l i t i n i s skyrius apima politinio plano skyrių, informacijų ir spaudos skyrių, ūkinį skyrių bei išvežtiems ir besislapstantiems remti komtettą.

3. U ž s i e n i ų delegatūrą.”

„Politinė propaganda varoma per slaptąją spaudą. Slaptais biuleteniais gyventojai informuojami apie rusų numatomas priemones bei supažindinami su jų metodais. Taip pat informuojama apie užsienio įvykius. Vyriausias partizanų kovos organas yra LAISVĖS VARPAS… Lietuvoje yra apie 12 nelegalių laikraščių… Tiražas svyruoja tarp 2.000 ir 18.000 …”

„Partizanai negali būti laikomi karine kovos organizacija, o greičiau slaptu policijos vienetu, kurio tikslas yra ginti Lietuvos gyventojų interesus nuo sovietų įstaigų užmačių. Ji likviduoja išdavikus, palaiko tautinį susipratimą ir naikina krašte įsigalėjusius rusų banditus. Sabotažo prieš raudonąją armiją ar prieš Lietuvos ūkinį gyvenimą partizanai nevaro. Raudonajai armijai ji yra pasyvi, jei neskaityti šiokios tokios propagandos raudonarmiečių tarpe. Kova prieš sovietų slaptus agentus savame krašte yra vyriausias partizanų uždavinys. Sovietų valdžia naudojasi labai gudria sistema, stengdamasi įpinti į šnipinėjimo tinklą absoliučiai visus. Čia ir reikia įsijungti kariškai suorganizuotam policijos aparatui, kuris dirba kietai ir nenumaldomai.

Ch. Jäderlundas savo straipsnių seriją žada tęsti toliau. (m)

Mintis, 1948 m. lapkričio 5 d.