Dažnai suaugusieji klausia, ką daryti, jei jaunuolis neklauso, nesitvarko, atsikalbinėja, susitikinėja su netinkama kompanija, pradėjo rūkyti, grįžo išgėręs, nesimoko ir pan.
Anot E. Kislovski, Lietuvos sveikuolių sąjungos valdybos narės, vaikų ir jaunimo stovyklų „Laisvės kodas” rengėjos, klausimas „Ką daryti?” iš esmės yra klaidingas.
Suaugusiems labai svarbu suprasti, kas vyksta paauglystės laikotarpyje su vaiku, o ne ką daryti. Kai žinosime kas vyksta,
rasis atsakymas.
Kas vyksta?
Svarbu išjausti jaunuolį užklupusį laikotarpį. Tai didelių pokyčių, o taip pat ir labai greitų pasikeitimų metas.
Keičiasi ne tik fizinis kūnas, hormonų sistema, bet formuojasi identitetas „kas aš”, „kokia mano nuomonė?”, vyksta virsmas iš vaiko į suaugusįjį, tačiau ir ten, ir ten yra nepatogu.
Gimsta jausmas, kad paauglys yra suaugęs žmogus, turi savo nuomonę ir nori, jog su ja skaitysųsi.
Tai jautrus laikotarpis, kai paauglys mato viską daug aštriau, daug ryškiau, sureikšmina dalykus, kurie suaugusiems atrodo visai nereikšmingi.
Tačiau paaugliams jie labai reikšmingi. Tai laikas, kai juos spaudžia aplinka, sociumas, mokykla, tėvai, tai iš aplinkos kylančių reikalavimų laikotarpis.
Reikalaujama pagarbos, atsakomybės, paklusnumo, nuolankumo, supratingumo, mokėjimo išklausyti, gebėjimo susitelkti, būti geru mokiniu ir t.t. Tai pasirinkimų laikas.
Kai imame nuoširdžiai suprasti laikotarpio jautrumą ir subtilumą, galima suprasti, kad sunku neišprotėti. Tada atsiranda noras padėti paaugliui, o ne įrodinėti savo tiesas ir gyvenimo filosofijas.
Pajusti prieštaraujančius vaiko norus
Paauglys jaučiasi suaugusiu žmogumi, nors jis yra dar vaikas. Tai vidinis konfliktas. Jis lyg suaugęs, viduje daug prieštaravimų, o jūs toks pats suaugęs ir jūsų viduje taip pat daug prieštaravimų.
Įsivaizduokite, vaikas nori, kad jam kažkas patartų, tačiau nepriima autoritetų. Arba, vaikas yra labai jautrus, jam reikia palaikymo ir artimo santykio, tačiau tuo pačiu jis pats visiškai nieko neprisileidžia.
Jis nori ir tuo pačiu atstumia. Įsivaizduokite, kokia tai būsena – labai sudėtinga. Jeigu pasiliekate blogai, jei išeinate, irgi blogai. Ir būtent čia reikia tėvų įgūdžių.
Reikia leisti vaikui pajausti, kad jūs girdite abudu vaiko norus ir nenorite jo vieno palikti, norite prie jo prisijungti, būti drauge. Svarbus pats tėvų jausmas, kuriantis priėmimo būseną viduje.
Kartu išgyventi viską
Paauglystė – judesio amžius. Jaunuoliai save išreiškia judesyje bei veiksmuose, todėl jei mes skaitome jiems pamokslus, tai tik gaištame savo ir jų brangų laiką.
Jei norime, kad paauglys mus išgirstų, reikia su juo kartu išgyventi viską, kas jam nutinka. Pokalbiai, prasidedantys pasakymu: „Atsisėsk, man reikia su tavim pasikalbėti” pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Jaunuolis nori gyventi dabar, o jam kažkas aiškina.
Pavyzdys moko. Jei savo tiesą įrodinėjame, tačiau gyvenime patys darome kitaip, niekas mumis nepatikės. Pvz. jei jūs nuolat reikalaujate, kad vaikai susitvarkytų kambarį ir dar tai darytų su nuotaika, o patys tvarkote kambarius burbėdami ir nepatenkinti, nėra ko tikėtis iš vaiko.
Nesutarimai – būtina sąlyga
Lengva pastebėti, kad jaunuoliai visada turi savo versiją/nuomonę. Tiesa, ji labai dažnai prieštarauja suaugusiųjų versijai ir todėl labai dažnai tai yra nesutarimų priežastis.
Nesutarimai – būtina šio laikotarpio sąlyga ir sprendžiami tinkamai suformuos labai geras vaiko charakterio savybės. Toks teiginys padeda žiūrėti į bendravimą su paaugliu visai kitaip.
Dažnai tėvai neigia vaikų nuomonę, sunku ją priimti, bijo, kad ji gali likti nuolatos. Tai tikrai ne faktas. Ji keičiasi labai dažnai. Tai, ką jis galvoja 14 m., po pusės metų jau gali būti kitaip, o dar po pusės vėl kitaip.
Iš vis jis pats nesupras, kaip taip galėjo galvoti. Tėvų užduotis – suprasti, palaikyti, leisti klysti ir būti šalia, kai suklys, padėti jam išgyventi nesėkmę paguodžiant.
Blogiausia, ką galima tokiu atveju pasakyti, tai: „Va, matai, aš tau sakiau, padarei priešingai, tai dabar ir turėk rezultatą”.
Tobulėti kartu
Labai dažnai nesutarimus su paaugliais sprendžiame dviem būdais: įperšame savo nuomonę, kas bebūtų, arba tampame abejingi.
Tokiu atveju nesutarimą laimi tėvai, o vaikai pralošia: „Su manim viskas gerai, o štai su tavim – ne”. Kokie jausmai gimsta vaikui?
Jei vaikas namuose netikėtai pradeda rėkti arba kaip tik nekalba, ima veidmainiauti, vadinasi, santykyje su juo mes buvome laimėtojai, o jis – pralaimėtojas, su kuriuo kažkas negerai. Toks bendravimo būdas kuria blogus santykius šeimoje.
Jei viską leidžiame vaikui, išlepiname jį, leidžiame pasijusti, kad jis visada teisus, tėvai tarsi visada atsiprašo. tada mes auginame egoistą. Vaiko poreikiai tampa patys svarbiausi ir jis pradeda nematyti kitų.
Pagrindinė abiejų pusių užduotis yra suprasti, kad reikia tobulėti kartu ir būtent šiame santykyje visiems paaugti. Tėvams svarbu vengti tokių frazių: „aš geriau žinau”, „aš suaugęs, o tu vaikas, todėl privalai daryti, ką sakau”.
Geriau tai keisti: „Aš taip pat mokausi ir esu mokinys”. Pvz, jei jūsų vaikui 4 metai, tai jums kaip tėvams irgi tik 4 metai. Ko per keturis metus išmokote kaip tevai?
O jei jūsų vaikui 14 metų, tai ko išmokote per ši laikotarpį, kiek patobulėjote kaip asmenybės ir ką aplinkui save sukūrėte? Jaukumą, gražius ir darnius santykius? Ar kažką kita?
Nuotaika tvyranti namuose
Kokioje nuotaikoje mes gyvename su savo vaikais?
Ar tai nuolatinių reikalavimų, nurodinėjimų, pretenzijų, aiškinimosi nuotaika, ar vyrauja bendrystė, darna, linksmumas, bendri prasmingi pokalbiai, priėmimas, dainavimas, šokiai ir pan.?
Ar kiekvienas gyvena savo kambariuose, nes turi savų reikalų, ar gyvena vieni dėl kitų kartu?
Tėvams labai svarbu stebėti savo veido išraišką, kai sveikinamės ryte, kai kalbamės visos dienos metu ir kai atsisveikiname vakare prieš miegą.
Reikia išmokti patylėti ir bendrauti tik tada, kai mūsų ko nors paklausia. Pabandykite padaryti tokią praktiką.
Tol, kol į jus jūsų vaikas nesikreipia, nieko jam nesakyti. Pastebėkite kas vyks. Tai suteiks gilių atsakymų apie kuriamus santykius su vaiku.
Už santykių kūrimą su vaikais atsakingi suaugę žmonės. Pažiūrėję į dabartinius santykius su vaikais galime užduoti sau klausimą: „Ar tai norėjau sukurti?”.
Dažnai tėvai nori šį jautrų laiką pragyventi užmerkus akis ir kuo greičiau ir viską „nurašyti” paauglystei, kuri praeis. Taip, ji praeis, tik pasekmės tolimesniam mūsų vaikų ir mūsų asmeninio gyvenimo kūrimui gali būti nelabai malonios.
Tiek, kiek įdėsime savo pastangų, kiek sugebėsime matyti ir stebėti save iš šono, mokytis, tapti gyvenime mokiniais, pripažinti savo klaidas, kalbėtis apie jas, reikšti savo tikrus jausmus įsijausdami į šalia esančio žmogaus prigimtį, tiek ir turėsime.
Tai leis augti kaip asmenybėms ir atskleisti geriausias savo charakterio savybes, tuo pačiu būti pavyzdžiais savo vaikams.
Daug raidžių, bet neradau žodžių tėvas ir mama. Kodėl? Koks tėvo vaidmuo, koks mamos vaidmuo? Kaip tėvas bendrauja su sūnumi, o kaip su dukra? Yra skirtumas. Kaip mama bendraujau su dukra, o kaip su sūnumi? Yra skirtumas. Taip man ir liko neašku, kas gi tie vis minimi tėvai? Nes tėvai yra tik mama ir tėvas! Laukiu atsakymo į klausimą: kas turima galvoje, kai sakoma „tėvai“?