Septyni žingsniai, kurie tėvams padės kurti gerus santykius su vaikais

Dauguma mūsų vaikus auklėjame taip, kaip auklėjo mus vaikystėje. Tai vyksta nesąmoningai: išgyventos vaikystės traumos ir jausmai dažnai perkeliamos ant vaikų pečių siekiant išauklėti „tikru“ žmogumi ar apsaugoti.

Naudojami autoritariniai auklėjimo scenarijai: „padėk į vietą“, „neimk”, „nelįsk”, „neišsipurvink“, „nenugriūk”, „gerai mokykis”, „daryk namų darbus” ir pan. Baimė būti netobulais tėvais, nerimas, jog atsitiks kažkas blogo, kad vaikas užaugęs nebus genijumi, kad bogai mokysis ir t.t. verčia nuolat valdyti ne tik savo vaikus, bet ir visą aplinką.

Kuriantys ir griaunantys santykiai

Iš kur kyla baimės ir noras viską valdyti? Iš mąstymo stereotipo, kad viską išmanom geriau nei kiti, o tuo labiau vaikai.

Ir ar ne todėl bijom ir prižiūrim, kad mums būtų patiems ramu, patogu, kad niekas nekeltų problemų? Kokį santykį tai sukurs su vaiku? Ar nėra užgožiami pagrindiniai vaiko poreikiai, noras siekti laisvės, nepriklausomybės ir meilės?

Kartojimas vaikui nuo mažens ką ir kaip jis turi daryti ar nedaryti, kaip turi reaguoti ar nereaguoti, turi labai rimtų pasekmių paauglystėje.

Mes stebimės, kai paaugliai nenoriai bendrauja, susideda su blogais draugais, nori kuo greičiau išeiti iš namų, praranda norą mokytis, daug ką daro iš baimės ar įteigto kaltės jausmo.

Ar tikrai tokių santykių mes siekiame su savo vaikais? Ar noras viską valdyti negriauna mūsų santykių šeimose?

Problema yra ta, kad į vaikus mes žiūrime kaip į žemesnius sau, kaip į tuos, kurie nieko nemoka, nesupranta ir dar nežino, koks sudėtingas yra šis gyvenimas. Tuomet mes siekiame juos išauklėti ir išmokyti, kad būtų lengviau.

Mes nežiūrime į vaikus lyg į sielą, kuriai reikia tik padėti, nukreipti, palaikyti ir leisti pasirinkti tam, kad jį auklėtų gyvenimas. Pradėjus žiūrėti į vaiką kaip į sau lygų yra pirmas laiptelis link kuriančių santykių.

Svarbu leisti sau pagalvoti, kad auklėjimas yra dvasinis procesas, kuriame susitinka sielos. Ką aš matau priešais save: tik žmogų, ar sielą?

Jei matau sielą, kuri atėjo į žemę su savo užduotimi, man lengviau ja pasirūpinti ir padėti skleistis. Jei matau tik vaiką, privalau jį išauklėti taip, kad darytų taip, kaip reikia, kaip daro visi ir kaip man patogu.

Kitas svarbus žingsnis yra atsakyti sau į klausimą ar aš laiminga(s)? Ir pagalvoti, ar nelaimingi tėvai gali užauginti laimingus vaikus. Ką daryti, kad vaikai būtų laimingi?

Būtina, kad vaiko aplinkoje būtų bent vienas laimingas žmogus, kuris perduotų laimės jausmo suvokimą. Laimė nėra daiktas, ne padėtis, ne pinigų kiekis, o sielos būsena.

Todėl viena svarbiausių tėvų užduočių yra mokytis tapti laimingu, pažinti save. Viską žinančių ir valdančių tėvų įvaizdis griauna santykius tiek su pačiu savimi, tiek su vaikais, tiek su visa supančia aplinka.

Septyni žingsniai, kuriantys gerus santykius:

Pasikliaukite vaiku

Vertinkime vaiką lyg lygų sau ir jis bus dėkingas visą gyvenimą. Dažnai sakome, kad vaikas taip pat žmogus, bet elgiamės su juo, tarsi jis tik ateityje bus žmogus.

O jis jau šiandien asmenybė. Pavojinga nuolat projektuoti vaiko ateitį, nes nuolatinis galvojimas apie ateitį neleidžia pastebėti dabarties. Vaikas gyvena dabartimi, o tėvai – ateitimi. Kaip suprasti tada vienam kitą?

Supraskite ir mylėkite

Laimė, kai mus supranta. Bet dar didesnė laimė, kai mus besąlygiškai priima tokiais, kokais esame. Tėvystė – tai vieta kur yra besąlyginė meilė ir kur tave tiesiog myli tokį, koks esi.

Tikra meilė padeda jam išsivaduoti iš visų netobulumų. Kai vaiko nepriimam su visais jo trūkumais: nesitvarko kambario, neklauso, blogai mokosi, drovus, jautrus, tada vaikas jaučiasi nepriimtu ir ima tolti nuo mūsų.

Mylėti reiškia atleisti ir patikėti. Įsivaizduokime, kad vaikas daro ne taip, kaip reikia. Galvojam, kad jis blogas. Gėris šeimoje prasideda tada, kai priimame tai, kas nemalonu ir nesuprantama.

Tačiau dažnai tam mums neužtenka jėgų. Jei užduosime klausimą kaltas vaikas ar nekaltas, atsakyme rasime mylime mes jį ar ne. Nes mylimas vaikas – nekaltas. Jei kaltas, greičiausiai, mes bijome dėl vaiko. Tačiau tai baimė, ne meilė. Arba gėdijamės – tai irgi ne meilė.

Labai gali būti, kad mes net nemylime savo vaikų. Sau įrodinėjame, kad maitiname, rengiame, rūpinamės, tačiau kai jis keikiasi, rūko, neklauso, nesitvarko, bėga iš namų, vartoja narkotikus ir alkoholį, mes nusiviliame ir nusisukame. Tada vaiko širdyje gimsta patys sunkiausi jausmai.

Būkite šalia ir kartu visose bėdose

Gali būti kitaip, negu mes galvojame ar įsivaizduojame. Kai vaikas kažką padaro ne taip, visada yra dvi galimybės: bausti, šaukti ir kaltinti arba dalintis patiriamais nepatogumais. Jei tėvai visose bėdose bus šalia ir kartu, vaikas pats supras, kad pasielgė blogai.

Prisiminkite, kad vaikas – kitoks nei jūs

Vaikas – ne mano nuosavybė, jis kitoks ir kitas su savo vaikyste. Jei mes to nejausime, bandysime kitus padaryti panašiais į save. O tai dar niekada niekam nepavyko.

Penkias minutes, dvi valandas, dienas ar savaitę pažiūrėkime į vaikus kaip į kitą žmoų, kalbėkime nemokinant, be skundų, neišaukštinant saves. Tiesiog pamatykime kitame žmoguje žmogų ir jis atsivers prieš mus, skirtumai ims džiuginti.

Nesinaudokite vaiku siekdami savo tikslų

Noras vykdyti savo pareigas dingsta tada, kai vaikas jaučiasi eksploatuojamas. Jei vaikas nevykdo savo pareigų, mums reikia pastebėti ar santykiuose su vaiku mūsų tikslai nėra savanaudiški.

Tarkime, vaikas nesimoko, mokytoja skambina tėvams, tėvai šaukia, barasi, įsižeidžia. Tačiau kieno tikslas yra, kad vaikas mokytųsi gerai? Vaiko ar tėvų?

Negąsdinkime vaikų savo baimėmis

Kuo daugiau mes norime garantijų auklėdami vaikus, tuo blogesnių rezultatų pasieksime. Jei vaikas įsiropštė į medį, nereikia šaukti, kad skubiai liptų žemyn. Mamai atrodo, kad vaikas tikrai nukris. ji myli vaiką, bijo dėl jo. Tačiau baimė ir meilė – ne tas pats.

Taip, kaip pavydas ir meilė – ne tas pats. Meilė reiškia – eik, siek, bandyk, griūk, tu apsaugotas, nes šalia tavęs žmogus, kuris tiki tavim. Taip, mes rizikuojame, bijome už vaikus. Ir tai yra visiškai normalu, bet santykiuose reikia rizikos ir drąsos.

Kantriai elkitės

Kantrybė, supratimas, priėmimas – tai šio žingsnio esmė. O jei neužtenka kantrybės? Tada pabandykite suprasti. O jei nesuprantu? Tada tiesiog priimkite.

Mes norime rezultato čia ir dabar, bet net nesuprantame, kiek dėl to prarandame. Labai norisi, kad vaikas šiandien gerai mokintųsi, tačiau gerai mokytis ir suformuoti norą pažinimui yra du skirtingi dalykai. Jei mums reikia, kad vaikas šiandien gerai mokintųsi, mes jį versime tai daryti.

Rezultatas bus toks, kad mokymąsis vaikui taps kančia ir apskritai dings noras pažinti pasaulį.