Sumaitoti veidai, suskilusios kaukolės, išmušti dantys, sutrupinti kaulai, sutrenktos smegenys – tai tik keletas būdingų sužeidimų, nuo kurių šiurpsta net visko matę gydytojai, eismo įvykiuose nukentėjus paspirtukų naudotojams ir praeiviams.
Amžiaus spektras – nuo 4 iki 74 metų, pažymi ekspertai. Pasekmės – nosies amputacija, audinių rekonstrukcija, sudėtingos chirurginės kūno operacijos, dantų atstatymas, ne vienus metus trunkanti reabilitacija, nuolatinis gydymas, pakartotinės operacijos.
Seimo Pirmininko pavaduotojo Juliaus Sabatausko iniciatyva Seime pirmadienį surengta diskusija, kurioje susirūpinimą dramatiškai blogėjančia situacija išsakė Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriaus vedėjas Paulius Uksas, Vilniaus universiteto Žalgirio klinikų Priėmimo skyriaus vedėjas Dalius Matkevičius, susisiekimo ministerijos, kelių policijos tarnybos, Vilniaus miesto savivaldybės Eismo organizavimo skyriaus atstovai.
„Statistika katastrofiška. Paspirtukų sukeliamų eismo nelaimių skaičius auga geometrine progresija. Eismo dalyvių, tarp jų – niekuo dėtų praeivių, patiriamos sužeidimai ir nuostoliai negali nekelti siaubo.
Bet valdžia, kaip visada, rodo ramybę. Net esant tokiai situacijai, vis dar nėra net paspirtuko apibrėžimo, ką jau kalbėti apie aiškias ir visiems suprantamas jo eksploatavimo taisykles“, – sako diskusijos iniciatorius J. Sabatauskas.
Diskusijos dalyviai pripažino, kad iki šiol nėra užtikrintas eismo dalyvio saugos priemonių naudojimas vairuojant paspirtukus. Konstatuota, kad paspirtukų eismo reguliavimas vis dar yra „pilkoji zona“, t. y. nesureguliuota sritis.
Ekspertai aptarė tokius šio problemiško transporto būdo aspektus kaip važiavimas šaligatviu ir dviračių takais, greitis, paros metas, vairuotojo būklė (dažnas eismo įvykį sukėlęs paspirtukininkas būna neblaivus, paveiktas kvaišalų), šalmai, liemenės. Konstatuota, kad neturime sistemingos statistikos apie nukentėjusius praeivius.
„Europos valstybėse jau senokai susigriebta, kad elektrinių paspirtukų vairuotojams turi galioti atskiros aiškios taisyklės, o mes Lietuvoje šias priemones vis dar traktuojame kaip dviračius. Bet paspirtukai – ne dviračiai, neapgaudinėkime savęs. Be to, turime pripažinti, kad dabar taikomos taisyklės faktiškai neveikia. Laikas imtis šios bylos iš esmės“, – įspėja J. Sabatauskas.
Parlamentaras tikisi, kad ekspertai padės išskirti esminius pavojus, nelaimių priežastis ir pasekmes tam, kad būtų rastas sutarimas „dėl būsimo elektrinių paspirtukų eismo keliuose reglamentavimo, kuris užtikrintų didesnį pėsčiųjų, elektrinių paspirtukų naudotojų, taip pat kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumą“.
„Esame vieni iš paskutinių Europos Sąjungoje, dar nesusipratusių sureguliuoti paspirtukų eismo“, – pažymėjo J. Sabatausko patarėjas Povilas Pinelis.
Pasitarime Seime Susisiekimo ministerijos Kelių ir oro transporto politikos grupės vyresnysis patarėjas Dmitrijus Bialas apžvelgė esamą elektrinių paspirtukų eismo reglamentavimą. Lietuvos kelių policijos tarnybos viršininkas Vytautas Grašys kalbėjo apie eismo įvykių, kuriuose dalyvauja elektriniai paspirtukai, dinamiką ir pagrindinės priežastis.
Visko matę gydytojai P. Uksas ir D. Matkevičius neslėpė pasibaisėjimo apžvelgdami šiurpias traumas, kurias patiria paspirtukininkai ir nuo jų nukenčiantys praeiviai – vaikai, senjorai, neįgalieji.
Visų pirma pareikalaučiau, kad į Lietuvą nebūtų įvežama dviračių, riedžių, paspirtukų be garsinių bei šviesų signalų – skambučio, švilpuko ar bet kokio kito, kas įspėja praeivį apie artėjantį pavojų (žinoma, tai dar negelbės klausos bei regos negalią turinčių!). Be to, šios priemonės turėtų būti parduodamos su naudojimosi jomis gyvenamosiose vietovėse taisyklėmis, ir gal net pirkėjas turėtų pasirašyti, jog susipažino su jomis ir supranta apie gresiančią atsakomybę už taisyklių nepaisymą, už sužalotus žmonės. Vidurinėje mokykloje turėtų būti mokoma saugiai jomis naudotis, nekelti pavojaus sau nei kitiems. (Nepakenktų mokyti ir pačių pėsčiųjų saugaus ir mandagaus judėjimo šaligatviais – kad matytų vienas kitą, kad mokėtų prasilenkti).
Vienos pavakarės potyriai:
Stotelė prie prekybos centro. Prie jos artėjęs autobusas stabdo, kitame šaligatvio krašte jo laukę žmonės pajuda link autobuso, ir šia visu greičiu į minią įlekia paauglio vairuojamas dviratis… (Beje, čia dviračių takas numatytas kitoje gatvės pusėje, tad šia puse turėtų dviratį tik vestis…) Kad žmonėms pavyko sėkmingai atšokti į šalis – tikras stebuklas. O vaikinukas nulėkė kaip lėkęs. Nė neatsigręžė pažiūrėti, ar kas nesusižalojo nukritęs, kai nuo jo gelbėjosi. Nė neatsiprašė gerokai išgąsdinęs (gal silpnesnės sveikatos žmogui iš išgąsčio ir kraujospūdis šoktelėjo, ar širdis ėmė pavojingai smarkiai plakti?) …
Ir tą pačią pavakarę tos pačios gatvės kito PC prieigose:
Tyli lėto miegrajonio vidaus gatvelė, vedanti link pagrindinės gatvės. Vėl tas pats pėsčiųjų saugumo nepaisymas: paspirtukas lekia ne kitoje gatvelės pusėje įrengtu dviračių taku, o šioje pusėje, pėsčiųjų šaligatviu. Lekia smarkiai, nesilaikydamas jokio atstumo nuo pavienių praeivių (neduokdie, praeiviui koja kryptelėtų ar susvyruotų, sukluptų dėl šaligatvio nelygumų?..). Lekia kone braukdamas praeiviams per šonus, rankas. Nors šaligatvis čia platus ir laisvas, vietos į valias… Vos porą žingsnių aplenkęs senutę, staigiai sustabdo, ir, kaip jie dažnai daro, pakėlęs už vairo, kelis kartus apsuka paspirtuką aplink vairalazdę. Tai įvyko taip staigiai ir taip čia pat, kad senutė net ir norėdama negalėtų pasisaugoti, kad lenta netrenktų jai per blauzdikaulį… Laimei, poros centimetrų pritrūko… Tiesa, jis neatsikalbinėdamas išklausė patarimą, kaip galėtų SAVE apsaugoti nuo nemalonumų, jei visgi nebūtų taip pasisekę, jei sužalotų praeivę…
Kad žmonės daugiau judėtų, kad į darbą ir atgal (ar kitur) pėsti eitų, kad Ligonių kasų lėšos nebūtų leidžiamos tokių traumų gydymui, pėstiesiems turi būti SAUGU ant jiems tiestų šaligatvių! Turi būti atsisakyta net ir pėstiesiems saugiai prasilenkti per siaurų šaligatvių dalijimo pusiau, jei jų pločio nepakanka, kad pėsčiųjų bei dviračių/riedžių juostos būtų atskirtos fizine atitvaru. Grąžinkime pėstiesiems jų teisę saugiai judėti šaligatviais !
Tamsta, deja, neteisi, nes liberalizmas yra pagrįstas asmens laisvės (!) principu ir t.t. Kiekvienas padaras turi teisę laisvai naudotis (!) visomis teisėmis, planuoti savo gyvenimą ir t.t. Valstybės užduotis – sudaryti sąlygas visiems liberalams naudotis savo (!) laisve, neleisti iš asmenų (!) ar vyriausybės kilti asmens laisvės (!) suvaržymams ir t.t. Asmens laisvės (!) princijas yra ne kas kita, kaip nusipjovimas ant kitų ir t.t. Kur noriu, ten važiuoju, kur noriu, ten palieku automobilį, kiek noriu, tiek druskos prisiperku (?), kad galėčiau perpardavinėti turguje, tai kas kad kitiems neliks. Tik AŠ, tik MAN ir t.t.
kad per smarkiai neįsijaustumėte:
Ant Pilies tilto grįžta išmanusis greičio matuoklis
– ve.lt/aktualijos/klaipeda/ant-pilies-tilto-grizta-ismanusis-greicio-matuoklis
tad nepavyks su vėjeliu liberaliai tiltą perlėkti…
O šitą dabar klausote?
– ziniuradijas.lt/laidos/dienos-klausimas/ar-lietuva-turetu-atsiverti-begantiems-is-rusijos
?
Toks ten ir tiltas, atsiprašau. Bendrai, ko per jį plaktis (taip pas mus kalbama)? Per grindinį link Odminų? Žinių radijo neklausau, nes aš neturėti radijas: šeimos nariai man atstoti radijas – taupyti elektra. Esu įsitikinęs, kad aniems iš ten jokio atvėrimo jokiu būdu negali būti, nes anų patikrinti nebus įmanoma, o rusifikacija baigsis kuo? Ko siekiama?
1) Atmiešimo (ar atskiedimo?). – Kaip kad dėdė Adolfas siekė Prancūzijoje padaryti: jei kiekviena su vokiečiu kareiviu pabendravusi mergina pagimdytų po vaiką, tas vaikelis jau būtų vokietis, nebe prancūzas… Soprat? 🙂 Vokiečių kareiviams buvo aiškinama, jog jų pareiga – kiekvienai prancūzei ,,padovanoti” po grynos rasės kūdikėlį.. Tataigis…
Priešais esančiuose namuose auga tokių vaikiukų pulkelis, o netoliese yra jų mokykla. Netgi tie, kas tuteišais save laiko, kalba netgi labai nebloga rusų kalba, mokosi rusų m-kloje, o mažyliai – jų darželyje… Kitas, kremliakalbių ir, matyt, kremliatikių šeimoje augantis pradinukas su įtūžiu balse man aiškino, kaip jis lietuvių nekenčia… Pasišnekučiavome ,,po dušam”. Dėl keleto sakinių vaikas susimąstė, tačiau tai gal ir beprasmiai ,,lašeliai” į mažylio širdelę, nes namuose jis gal net agresyviai bus į ,,tikrą tikėjimą” grąžintas…
2) Dėl įsileidimo. Kažin, ar yra nesuprantančių, jog dalis mūsų kremliakalbių yra organizuoti, jų veiklai vadovaujama ir čia, vietoje, ir iš centro. Ar naujais atvykstančiais (ypač tais, kas dirbs įdomesnėse įstaigose) nebus ,,pasirūpinta”, ar jie nebus įtraukti į ,,tautinės bendruomenės veiklą? ? 🙁 Nesileisiantys į kalbas ar nepatirs spaudimo, grasinimų? 🙁 Nepasitikėjimas nereiškia nepasitikėjimą JŲ padorumu. Tai ir jų apsauga nuo galimo bendrakalbių spaudimo, šantažo, prievartos.
Net ir tie, kas pačių doriausių ketinimų kupini atvyktų – ar jie būtų tiek stiprūs, kad atlaikytų, jei taptų medžiojami? Mūsų giminės patirtis iš tarpukario ir 2jo PK okupacijų – keršijo ne nepaklūstančiam užsispyrėliui, o jo artimiesiems. Ar atlaikysi, žmogaus, sąžinės kaltinimus, visus kitus jausmus, kai avarija ar kita nelaimė, ištikusi tavo artimąjį, bus labai įtartina? Ar žinai, kaip pergyvenimas dėl artimojo paveiks paties sveikatą? Kaip sakė Mokytojas Šimelionis, blogį reikia naikinti jo židinyje, o ne iš nuotolio.
Nepriklausomybės pradžioje DW reporteris stebėjosi mūsų neatsargumu, kai kuriose tarnybose aptikęs kitataučius. Ir tai suprantama – jų vardai ir pavardės pirmos kris į akį, jie bus pirmas taikinys, kas bus verbuojamas. Būtent dėl savo0 tautybės. Taigi, nežiūrint visų atgailavimų dėl karo metų nusikaltimų, kai kurių nuostatų vokiečiai visgi laikosi? O visokios riaušės ir judėjimai ir DE, ir JAV ar kitur ar nerodo, jog Kremlius randa net ir 3-čios kartos ,,disidentus”, ir priverčia vykdyti jų paliepimus – ir liberaliauti, ir AntiFašintis, ir ko tik dar neprigalvos (juk jaunimui nuolat reikia ko nors naujo, ,,dar pažangesnio”)