Vėlyvą, darganotą ir apniukusį vakarą, nepabūgę lietaus literatūros ir poezijos mūzos gerbėjai rinkosi į Maironio lietuvių literatūros muziejų rašytojo ir poeto dr. Gintauto Labanausko kūrybos vakarą.
Jo knygų skaitytojus ir poezijos mylėtojus prieš renginį svetingai sutiko smuiko melodijomis Kauno „Ainių“ ansamblio dalyvė, solo koncertuojanti atlikėja, Garliavos muzikos mokytoja Paulina Daukšytė-Šereckienė.
Etninio paveldo bendruomenės „Kauno „Veršva“ pirmininkė, šių eilučių autorė, sveikino vakaro dalyvius atvykusius į šios bendruomenės nario dr. Gintauto Labanausko kūrybinį vakarą ir pakvietė lankytojus apžiūrėti muziejaus salėje eksponuojamą jo septyniolikos knygų parodą, išleistą (2005 – 2021 m.).
Vakaras prasidėjo šios bendruomenės nario, jaunojo kompozitoriaus, vargonininko ir atlikėjo Arvydo Paulausko sukurtu Gintauto Labanausko eilėraščio tekstu muziką „Aš greitesnis už vėją“ ir solo šiais žodžiais atliko dainą.
Aktorės Laimos Rupšytės-Strazdauskienės meniniu eilėraščio „Ar įmanoma“ iš autoriaus poezijos rinkinio „Išlaisvinta mintis“ skaitymu.
Renginio vedėja apibūdino kauniečiams jau žinomo ne tik šiandien Gintauto Labanausko asmenybę, bet ir anksčiau išleistų jo knygų „Kas juoksis pirmutinis“, „Ant Tauro ragų“ „Juoko pirtelė“ ir kitų jau, kaip aštraus žodžio meistro ir šmaikščios humoristinės prozos bei subtilesnės meninės išraiškos, nors ne visada dailiai sušukuotos poezijos ar nusaldintos eilėraščio ar prozos gaida.
Jo kūryba pasižymi įvairiapusia tematika: nuo gamtos pažinimo, ekologijos rūpesčio, karo baisumo, filosofinių įžvalgų, būties egzistencijos, dvasinės meditacijos, meilės ne tik brangiam žmogui, bet ir viskam, kas mus supa: gėriui, teisingumui, grožiui, sąžiningamui, darbui, kūrybai, draugams svarbiausia – Tėvynei Lietuvai ir dar daug daug kam.
Gintautas Labanauskas, tarsi gimęs po laiminga žvaigžde, gamtos apdovanotas įvairiapusiais bendražmogiškumo talentais: tauriomis asmens savybėmis: tolerancija kitaip mąstantiems, pasižymintis kuklumu, demokratiškais charakterio bruožais, pagalba kitiems, pats be galo darbštus ir kūrybingas.
Gintauto Labanausko kūryba betarpiškai susijusi ir su sunkia nueito gyvenimo kelio atkarpa. Jaunystėje, tarnaudamas armijoje 1986 m. baigė Syzranės aukštąją karo aviacijos mokyklą ir 1987–1988 m buvo nublokštas į karo draskomą Afganistaną nuo pilietinio karo eilinio iki karo lakūno.
Nuolat siekiantis sau užsibrėžto tikslo tobulėti, kurti, daryti kitiems gera, dalyvauti politinėje ir visuomeninėje veikloje, kritiškai vertintis visuomenėje iškylančias socialines negeroves, žmonių susvetimėjimą, vis didėjančią socialinę nelygybę ir atskirtį, politines rietenas ir nesusikalbėjimą apie tai rašantis spaudoje, dalyvaujantis viešose diskusijose.
Gintautas Labanauskas stoiškai ištvėręs karo lakūno tarnybą, bet likęs dvasiškai nepalūžęs ir net užgrūdinto charakterio.
Jis yra baigęs Kauno technologijos universitetą, informatikos fakultetą, apsigynė ekonomikos daktaro disertaciją, dirbdamas docentu parašė memuarų ir esė knygą „Pedagogika be vadovėlių“ skirtą rimtoms mintims apie jaunosios kartos auklėjimą tema.
Dr. Gintautas Labanauskas anksčiau dirbo administracinį darbą Susisiekimo ministerijoje Tranzito ir geležinkelių transporto departamento vadovu, Kaune vadovavo VĮ Vidaus vandens kelių direkcijai, buvo išrinktas Kauno miesto tarybos nariu, socialdemokratų partijos frakcijos seniūnu.
Šiuo metu yra visuomeninės organizacijos „Dirbame Kaunui“ lyderis su bendraminčiais dėl augančios socialinės nelygybės, vis didėjnčios visuomenėje pragyvenimo lygio atskirties, ypač senjorų apgailėtinos ir niekaip nesprendžiamos padėties, kai pabėgeliais rūpinamasi daugiau nei savo tautiečiais bei tarp partijų augančių nesutarimų ir rietenų.
Apie tai Gintautas Labanauskas dažnai rašo ir spaudoje Šiuo metu jis dirba ir „Ekoagra“ vadovu, daug laiko skiria ir visuomeninei veiklai, jo sumanymu įkurtam G. Labanausko labdaros ir paramos fondui finansiškai remti vaikams sergantiems vėžiu. Yra aktyvus Etninio paveldo bendruomenės „Kauno Veršva“ valdybos narys ir rėmėjas.
Trumpoje renginio muzikinėje pauzėje Paulina Daukšytė-Šereckienė atliko kauniečio kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus preliūdą M. K. Čiurlioniui atminti.
Jaunasis kompozitorius ir vargonininkas Arvydas Paulauskas solo padainavo Gintauto Labanausko eilėraščio tekstu „Vertingiausią ką turim“ pagal jo sukurtą muziką.
Antroje renginio dalyje hum. m. dr. Eugenija Vaitkevičiūtė-Peet pateikė išsamią recenziją apie septyniolikos knygų autoriaus Gintauto Labanausko prozos ir poezijos kūrybinį kelią, atsiskleidžiat ne tik jo poetinę drąsą bandyti, bet ir būti lanksčiu poetinio rašybos žanro ir kūrybos formų atžvilgiu, ir su tuo sveikina Gintautą Labanauską.
Visa tai aiškiai atsispindi pirmoje knygoje – anekdotų rinkinyje „Kas juoksis pirmutinis“ – 2005 m., „Juoko pirtelė“ – 2007 m., ironiškoje apybraižoje „Ant Tauro ragų“ – 2008 m., monografijoje apie Lietuvos vidaus vandenis „Paryžiečių pavydui“ – 2009 m., eilėraščių rinkinyje „Išlaisvinta mintis“ ir tradicinėje esė žanro knygoje „Kelionė į pasaulio centrą“ – 2010 m., eilėraščių rinkininiuose „Pro meilės prizmę“ – 2011 m., eilėraščiuose išverstuose į anglų kalbą, ypač rinkinyje „Meilė – dievas ar narkotikas“, rinkinyje rusų kalba „Be manęs“ – 2011 m. Neilgai trukus pasirodė net dvi autoriaus meniškai lankstesnės poezijos rinktinės „Išgirsti tylą“ ir „Aš sugrįšiu“ – 2012 m. , o poezijos knyga „Krislai“ – 2013 m. tarsi poetinė kelionė su skrydžiais ir kritimais, potvyniais ar atoslūgiais.
Memuarų ir esė knyga „Pedagogika be vadovėlių,“ – 2015 m., skirta jaunimui, filosofinių apsmąstymo knyga „Virpesiu šviesmečių vėjuose“ – 2016 m. ir po ilgesnės pertraukos išvydome naują poezijos knygą intriguojančiu pavadinimu „Kažkada“ išleistą Estijoje 2018 m.
Tai naujos kūrybinės įžvalgos su daugialypiais vis daugiau išryškėjančiais žmogiškosios esaties savitumais ir vis drąsesniu bandymu su žodžio tekstūra, poetine metafora, provokatyvia žaisme su skaitytojų protu ir jausmais, bet šie bandymai neužgožia autoriaus eilėraščių turinio.
Nauja knyga „Kažkam“ – 2021 m. yra išleistos knygos „Kažkada“ tęsinys, mąsto hum. m. dr. Eugenija Vaitkevičiūtė-Peet, tai: ,, sykiu ir rimti ir žaismingi, stoiškai filosofiniai eilėraščiai, pabrėžiantys ne paviršius, o esmes, formuoja subtilią eilėraščio intrigą – ir išreiškia kur kas daugiau poetinės laisvės, nei kad, drįsčiau teigti, kad anksčiau, rimta ir žaismingi, stoiškai reiškiančią filosofiniai, mintį.
Gintauto Labanausko poezijos knygoje „Kažkam“ itin maloniai nustebino formos skalė nuo verlibro – iki haiku (nuo laisvo eiliavimo iki japonų lyrikos žanro – 3 eilučių 17 skiemenų eiliavimo – teksto autorės pastaba).
Daug įvairesnė instrumentuotė, įskaitant asonansus, aliteracijų, sintaksinių struktūrų naudojimą iki prancūziškojo ažambemano (pranc. enjanbement) .Labai džiaugiuosi, kad išlaikęs (lot. aurea mediocritas) – liet.k. – „aukso vidurį“ tarp klasikos – mažutėlaičio kūrybinio laisvumo, rezultatas buvo netikėtas ir šaunus.
Ir labai didžiuojuosi knygos autoriaus kūrybos rezultatais. Nortėtųsi pabrėžti, kad Gintauto Labanauskas kaip visada, renkasi vykdyti vieną iš, mano asmenine nuomone, pagrindinių veikėjų priedermių: priminti savo skaitytojams tai, kas svarbiausia: Žmoniškumas. Atsakomybė. Tėvynė.
Tvirtybė ir empatija. Meilė ir atsidavimas. Atjauta ir pastangos žvelgti, suvokti, suprasti tai, kas giliau nei blizgūs paviršiai. Nuostabos, gebėjimas gėrėtis, bei gebėjimą džiaugtis menas. Ir dar paties autoriaus žodžiais – „Tu, gaivus gurgšnis gyvenimo“.
Ir recenzijos pabaigai hum. m. dr. Eugenija Vaitkevičiūtė-Peet: „noriu paminėti tendencijas, kad šiais laikais, vis dažniau linkstama atiduoti dėmesį paviršiui, o ne esminiams dalykams, kai vis dažniau vaikomasi įmantrumo, užuot ugdžius gebėjimą dailiai, įtikinamai rašyti apie esmines žmogiškąsias, pamatines vertybes, – o maironių, marcinkevičių nebeturime, turbūt reikia išdrįsti ir įstengti būti poetais – Aldona Elena Puišyte, Vladu Braziūnu, Aldona Ruseckaite ar Gintautu Labanausku, kad rašytum apie tai, kas svarbu, bet nyksta“, pabrėžiantys ne paviršius, o esmes nes jų eilėraščiai formuoja subtilią intrigą – ir išreiškia kur kas daugiau poetinės laisvės, nei kad, drįsčiau teigti, buvo būdinga ankstyviausiuoju šio autoriaus kūrybos laikotarpiu“.
Toliau hum. m. dr. Eugenija Vaitkevičiūtė-Peet rutulioja mintį pristatydama paskutinę jo knygos „Kažkam“ apžvalgą ir linkėdama autoriui kuo geriausios kloties.
Renginio pabaigoje dr. Gintautą Labanauską sveikino aktyviausios Etninio paveldo bendruomenės „Kauno „Veršva“ ir Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narės, poetės Teresėlė Varnagirienė, Aldona Jankauskienė, Julija Augustauskienė, autoriaus bičiulė Antanina Medvedėvienė, Žurnalistų sąjungos narys, įvairių tautų Kauno kultūros draugijos pirmininkas Galimas Sitdykovas ir kiti vakaro dalyviai.
Koncerto pabaigai aktorė Laima Rupšytė-Strazdauskienė skaitė autoriaus eiles iš rinkinių „Virpesiu šimtmečių vėjuose“, „Išgirsti tylą“, „Pro meilės prizmę“, „Kažkam“.
Jaunasis kompozitorius ir atlikėjas Arvydas Paulauskas pagal savo sukurtą muziką solo padainavo dainą dr. Gintauto Labanausko eilėraščio žodžiais „Žmogui reikia kažką tai mylėti“.
Smuikininkė Paulina Daukšytė-Šereckienė renginio pabaigai pakvietė visus drauge padainuoti Algimanto Raudonikio dainą „Švelnumas“ pagal Galinos Savinienės muziką ir poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais „Taip gražiai gražiai mane augino“.
Renginio vedėja menininkams atlikėjams įteikė Etninio paveldo bendruomenės „Kauno „Veršva“ padėkas, dr. Gintautas Labanauskas dėkojo į renginį atvykusiems poezijos mylėtojams, atlikėjams, sveikinusiems, renginio rengėjams ir malonaus vakaro prisiminimui visiems įteikė savo kūrybos eilėraščių knygą „Kažkam“ – 2021 m. ir kompozitoriaus Sauliaus Jonkaus muzikinę knygą su natomis, išleistą renginio progai „Išgirsti tylą“ – 2021 m., parašytą ankstesnės Gintauto Labanausko knygos pavadinimu įvairių jo eilėraščių posmais.
Visi kupini geros vakaro nuotaikos skirstėmės į namus.
Autorė yra Etninio paveldo bendruomenės „Kauno „Veršva“ pirmininkė