Daugybė Vakarų šalių įvedė iki tol nesuvokiamus ribojimus savo piliečiams Covid pandemijos metu, bet Kanada išsiskyrė savo žiaurumu. Kvebeko valstijoje, neskiepyti gyventojai neturi teisės apsipirkti parduotuvėse, nebent su „sveikatos pareigūno“ palyda, kuris užtikrintų, jog neskiepytieji pirktų tik maistą ir vaistus. Kanadiečiai taip turi mokėti specialų „sveikatos mokestį“ ir neturi teisės lankytis restoranuose ar nebūtinųjų prekių parduotuvėse. Šių tironiškų apribojimų akivaizdoje, pirmasis autentiško pasipriešinimo ženklas pasirodė iš netikėtos vietos – Kanados sunkvežimių vairuotojų.
Šie darbuotojai susibūrė į tai, kas buvo praminta Laisvės Konvojumi, keliaujančiu link šalies sostinės Otavos, taip išreikšdami nepasitenkinimą dėl naujausių su skiepais susijusių suvaržymų sunkvežimininkams. Pagal naują tvarką, kirsti sieną gali tik pilnai paskiepyti sunkvežimių vairuotojai, o atsižvelgiant į tai kaip Kanados ekonomika yra priklausoma nuo tranzito per JAV, toks sprendimas grasina atimti darbus iš neskiepytų sunkvežimininkų ir sukelti tiekimo linijų krizę visoje šalyje. Laisvės Konvojus subūrė virš 50 tūkstančių sunkvežimių vairuotojų, o šiai iniciatyvai jau suaukota milijonai dolerių.
Atsakydamas į visuomenėje kilusį pasipiktinimą naujais pandeminiais ribojimais, Kanados premjeras Džastinas Triudo (Justinas Trudeau) pavadino protestuotojus „radikalia mažuma“, laikančią „nepriimtinus įsitikinimus“. Konvojui artėjant prie sostinės, premjeras, kartu su šeima, laikinai persikėlė iš savo namų Otavoje į nenurodytą vietą.
Kairiųjų pažiūrų žiniasklaidos priemonės, kartu su politikais „kelia įtarimų“, jog Laisvės Konvojus yra pilnas įprastinių politinių „baubų“ – rasistų, dešiniųjų ekstremistų, baltųjų nacionalistų ir t..t. Aiškiai matomi ir valdžios mėginimai užkirsti kelią šiam protestui. Naujosios Škotijos valstijoje, vietos valdžia, cituodama „ekstremaliosios padėties“ įstatymą, ne tik uždraudė šį protestą, bet kriminalizavo ir Laisvės Konvojaus palaikymo akcijas. Tiems, kurie finansiškai remia konvojų, dalyvauja jame ar palaiko jį viešai susirinkdami, gali susidurti su 10 tūkst. dolerių siekiančia bauda.
Įspūdinga stebėti garsiausius liberalios demokratijos gynėjus mėginant užgniaužti bet kokį protestą prieš jų medicininę tironiją. Tie patys, kurie leidžiasi į begalines tiradas apie autoritarizmo pavojų, su kuriuo susiduria mūsų trapi demokratinė santvarka, niekada nesudvejoja naudodami naujas, ekstremaliosios padėties įgytas galias, kad užgniaužtų politinę opoziciją. Panašu, kad demokratija yra tokia šventa, kad siekdamos apsaugoti trapų tautos suverenitetą, valstybės turi uždrausti dirbančiųjų klasei protestuoti.
Kanados ir Amerikos žiniasklaidos noras išvadinti konvojaus dalyvius visais smerktinais terminais yra labai iškalbingas. Australijos žiniasklaida mėgino tą patį per praeitų metų protestus, vaizduodama sukilusias gyventojų grupes kaip dešiniuosius ekstremistus. Panašu, jog nesvarbu, kuri Vakarų šalis susiduria su pasipriešinimu prieš tironišką valdžios jėgą, naratyvas lieka toks pat.
Protestų draudimai, prisidengiant pandemija, yra grynai politiškai motyvuoti ir tai apnuogino gilų vidinį supuvimą tų valstybių, kurios tvirtina, jog tautos suteikta galia valdyti yra jų teisėtumo šaltinis. Jungtinėse Valstijose, karantinams tapus norma pandemijos pradžioje, dideli verslai tebegalėjo veikti, kai bažnyčios, sporto salės, mokyklos ir šeimos verslai buvo priversti užsidaryti.
Kunigai buvo areštuojami už mišių laikymą, o protestuotojai – už giesmių giedojimą, nepaisant draudimų būriuotis lauke. Tada Džordžo Floido mirtis buvo užfiksuota vaizdo įraše ir Amerikos miestų deginimas ir niokojimas tapo aukščiausia moraline pareiga.
Tie patys amerikiečiai, kurie buvo priversti keliems mėnesiams uždaryti savo verslus dabar turėjo stebėti kaip riaušininkai plėšia ir iki žemės sudegina jų viso gyvenimo darbą. Sveikatos ekspertai, kurie aiškino, jog net ir mažiausias giminės susibūrimas galėtų virsti užkrato židiniu, skatino masinius protestus gatvėse.
Džo Baideno rėmėjai galėjo be kaukių gatvėse gerti šampaną, o žmonės, su netinkamais politiniais įsitikinimais galėjo dalyvauti savo mylimųjų laidotuvėse tik nuotoliniu būdu. Dalis Trumpo rėmėju pamanė, kad pandeminės taisyklės gatvių protestams buvo suspenduotos, tačiau sausio 6-ąją jie greitai įsitikino, kad įstatymai buvo užtikrinami selektyviai, pagal politinę priklausomybę.
Kai politiniai režimai visuose Vakaruose įsitraukė į ginklavimosi varžybas pagal tai, kokius griežtus ribojimus jie gali įvesti savo piliečiams Covid vardu, tapo akivaizdu, kad susibūrimų laisvė yra privilegija, teikiama pagal politinę priklausomybę, o ne visų laisvų piliečių teisė. Tas faktas, kad žmogaus teisių, liberalios demokratijos ir konstitucinės santvarkos doktrinos niekaip nesustabdė staigaus valdžios galių išaugimo, turėtų užčiaupti visus, manančius, kad tai yra visuotinai priimti principai.
Akivaizdu, kad tai jokio turinio nebeturintys lozungai. Šios frazės yra naudojamos kaip seniai pamiršti pilietinės religijos reliktai, kadaise įkvėpę mūsų civilizaciją. Dabar šie reliktai yra praradę ryšį su tikrove, juos tarsi nudirtą gyvulio odą dėvi tie, kurie tikisi išnaudoti paskutinius bendros kultūrinės savimonės, kad nukreiptų gyventojus į naują, specialiai jiems paruoštą policinę valstybę.
Ir vis dėlto, Kanados sunkvežimininkų karavanas beda pirštu į didžiulį globalaus elito klasės plano sukurti „naująją realybę“ trūkumą. „Vadybininkų“ klasė, valdanti beveik visas Vakarų šalis, semiasi galios iš technologijų ir propagandos. Jų ištikimi sekėjai sudaro universitetų, žiniasklaidos korporacijų ir žmogiškųjų išteklių departamentų personalą. Jie yra nešiojamų kompiuterių klasė, valdanti per manipuliaciją procedūromis ir propagandą.
Dirbančiosios klasės darbų automatizavimas yra jų galutinis tikslas, bet dabar, jie yra smarkiai priklausomi nuo tos pačios dirbančiosios klasės, išlaikančios ir taip trapią infrastruktūrą, nuo kurios priklauso bet kuri valstybė. Jie apleido dirbančiąją klasę nespėję ja atsikratyti, ir tai yra rimta taktinė klaida.
Logistikos ir transporto sektoriai Vakarų šalyse yra ypač pažeidžiami. Spalio mėnesį, kompanija „Southwest Airlines“ buvo priversta atšaukti savo pačios išleistą reikalavimą darbuotojams skiepytis, po to kai spontaniškas streikas privertė kompaniją atšaukti šimtus skrydžių. „Southwest“ paprasčiausiai nerado kito būdo kaip tęsti įprastą įmonės veiklą, tuo pat metu išpildant valdžios reikalavimus dėl darbuotojų skiepijimo, todėl vienas koordinuotas veiksmas iš įmonės darbuotojų galėjo parklupdyti juos ant kelių.
Nepaisant kontrrevoliucionio įkarščio, vyriausybių mėginimai įtvirtinti apribojimus pasirodė arogantiški ir nerūpestingi. Jos galvojo, kad pakaks propagandos ir skubomis parengtų teisinių dokumentų, ir neturėjo jokio plano kaip susitvarkyti su kolektyviniu būtinųjų sektorių darbuotojų pasipriešinimu.
Būtina pabrėžti ir tai, kad tiek „Southwest“ streikas, tiek sunkvežimininkų konvojus įvyko be jokio palaikymo iš didžiųjų šalies politinių partijų. Ankstesniais laikais, politinė kairė darytų viską, kad galėtų pristatyti save kaip darbininkų klasės gynėjus, kovojančius už šių teisę burtis į profesines sąjungas. Dabar jie siekia įveikti bet kokį pasipriešinimą privalomo skiepijimo iniciatyvoms.
Tokioje atmosferoje būtų galima tikėtis, kad politinė dešinė mėgintų pritraukti be užtarimo likusį elektoratą, tačiau tiek JAV, tiek Kanadoje, konservatoriai arba aktyviai prisidėjo prie pandeminės tironijos, arba liko veiksmų nuošaly. Tam tikra prasme, toks judėjimo bruožas yra teigiamas – nepriklausymas nuo jokių politinių jėgų teikia jam autentiškumo ir leidžia išvengti ciniškos partinės politikos.
Organiška judėjimo natūra šiuo metu išeina į naudą, bet idėja, kad „apačių“ judėjimas be jokio politinio elito galėtų sukelti rimtą pokytį ar net politinę revoliuciją, yra tik mitas. Lyderystė yra būtina, norint sutelkti chaotišką protesto energiją į judėjimą, kuris gali kurti, plėsti ir išlaikyti galią.
Populistiniai judėjimai Kanadoje ir JAV pirmieji pajuto, kad jų valdžios kuria dviejų pakopų visuomenę, kurioje politinės teisės priklauso tik tiems, kurie pademonstruoja pakankamą ištikimybę režimui. Protestai dažnai prasideda ir baigiasi tik susikaupusios įtampos išleidimu, bet modernūs technokratiniai režimai turi vis ryškėjantį achilo kulną – jų trapią būtinųjų paslaugų (ypač transporto) infrastruktūrą. Būtent čia dirbančioji klasė turi realią progą pasipriešinti ir būti išgirsta.
Autorius yra žurnalistas ir turinio kūrėjas Youtube.com . Išvertė Dominykas Datkūnas
Išversta iš im1776.com
