Skirtingiems patiekalams – skirtingos bulvės

Lietuviška virtuvė neįsivaizduojama be daržovių pažibos – bulvės. Daugybė patiekalų – cepelinai, bulvių plokštainis, bulviniai vėdarai – laikomi tradiciniais, tačiau pagrindinė jų dalis į Lietuvą atkeliavo tik XVII a. Nors gali pasirodyti, kad visos bulvės vienodos, visgi, priklausomai nuo veislės, jos skiriasi savo savybėmis.

Įdomioji bulvių istorija ir nauda sveikatai

Jolanta Sabaitienė, prekybos tinklo „Iki“ vaisių ir daržovių ekspertė, pasakoja, kad bulves į Europą atgabeno ispanų keliautojai – pirmąkart jos paminėtos po pasaulį keliavusio ispanų kunigo Pedro Sjezos de Leono veikale apie Naująjį pasaulį „Peru kronika“. Nuo to laiko ši daržovė masiškai išplito Europos dvaruose bei valstiečių ūkiuose ir iki šiol nepraranda populiarumo.

Šis kultūrinis augalas pradėtas auginti maždaug prieš 7–9 tūkst. metų Bolivijos ir Peru teritorijoje, netoli Titikakos ežero. Vietiniai indėnai bulves laikė ypatingomis – garbino jas globojančias dievybes, o kai kurios gentys, pavyzdžiui, inkai, bulvių virimo trukmę naudojo kaip laiko skaičiavimo vienetą.

Įdomu tai, kad net visam pasauliui pamėgus šią daržovę, gurmaniškais patiekalais garsėjantys prancūzai į bulves žiūrėjo nepatikliai, tad iš pradžių jos buvo tik pašaras kiaulėms. Šiandien tai skamba neįtikėtinai, bet šioje šalyje buvo tikima, kad bulvės sukelia raupus, todėl XVIII a. viduryje beveik 25 metus jas auginti buvo griežtai draudžiama. Šį mitą sugriovė garsus vaistininkas, gydytojas ir agronomas Antuanas Ogiustas Parmantjė, kuris pradėjo vadinamąją bulvių propagandos kampaniją ir įrodė, kad jos nekenksmingos sveikatai.

Netikėtų, su bulvėmis susijusių istorijų galima išgirsti ne tik apie prancūzus. Štai Lietuvoje kai kurie didikai ir botanikai, žavėdamiesi šios daržovės žiedais, veisdavo ją oranžerijose kaip dekoratyvinį augalą. Tik vėliau buvo suprasta, kad bulvių gumbai yra maistingi ir turi puikų skonį.

Kaip teigia J. Sabaitienė, nors šiandien girdime daugybę išsiskiriančių nuomonių apie bulvių naudą organizmui, dažniausiai ši daržovė yra nuvertinama. Bulvėse esantys vitaminai, tokie kaip B2, B6, B9, PP, K, E ir C, bei mineralai gali padėti sergantiems širdies, kraujagyslių, inkstų ar net nervų ligomis, o išvirta bulvė su lupenomis turi net 5 kartus daugiau ląstelienos nei bananas ir 3 kartus daugiau vitamino C nei avokadas.

Skirtingos veislės – skirtingiems patiekalams

Visgi, skirtingos bulvių veislės – tinka skirtingiems patiekalams gaminti, todėl prieš raitojantis rankoves reikėtų pasidomėti, kokios veislės bulves geriausia rinktis mėgstamiems patiekalams.

„Bulvės yra skirstomos į 3 pagrindines kategorijas, atsižvelgiant į jose esantį sausųjų medžiagų, krakmolo ir vandens santykį. Bulvių košei bei skrudinimui geriausiai tinka tos bulvės, kuriose daugiau krakmolo, vidutinės krakmolo koncentracijos bulvės – universalios ir tinka beveik visiems patiekalams, o turinčios mažiausiai krakmolo – idealios salotoms“, – sako „Iki“ daržovių ekspertė ir dalijasi dar keliomis įžvalgomi apie kiekvieną iš populiariausių bulvių veislių.

Vineta. Šios rūšies bulvės turi vidutinį krakmolo kiekį, todėl jų tekstūra gana miltiška. Jos puikiai tinka kepimui, skrudinimui, salotų gamybai, traškučių ruošimui, sriuboms bei daržovių troškiniams. Iš jų taip pat pagaminsite ir skanią bulvių košę.

Soraya. Išskirtinio skonio ir tekstūros bulvių rūšis, puikiai tinkanti salotoms ir sriuboms. Šias bulves galima ir virti, ir skrudinti, ir kepti, naudoti bulviniams blynams, kugeliui bei bulvių košei.

Jelly. Šios bulvės idealios gaminti traškučiams. Taip pat jos gardžios keptos, paskrudintos, o išvirtos nepakeičia gražios savo spalvos.

Laura. Miltingos, todėl tinka trinti, skrudinti ir kepti. Kepdamos, jos nepakeičia savo spalvos, todėl puikiai atrodo salotose bei sriubose. Tai puikus pasirinkimas, jei gaminate traškučius ar bulvinius blynus.

Adora. Lyg vašku dengtos bulvės tinka ir virimui, ir kepimui. Vis dėlto, iš jų nepagaminsite gardžių traškučių ar gruzdintų bulvyčių, nes kepant kinta bulvių spalva – jos paruduoja.

Pjaustytos bulvės sūrio padaže

Jums reikės:

• 1 kg mažesnių bulvių

• 2 v. š. sviesto

• 2 skiltelių česnako

• druskos, pipirų

• 150 g karštai rūkytos kiaulienos filė

Padažui:

• 4 v. š. sviesto

• 3 v. š. miltų

• 250 ml pieno

• 200 g tarkuoto sūrio

Gaminame:

Kiekvienoje bulvėje padarykite 10-12 įpjovimų, kad ji atrodytų tarsi su grotelėmis. Keptuvėje ištirpinkite sviestą, suberkite susmulkintą česnaką, šiek tiek druskos ir pipirų. Bulves išdėliokite kepimo popieriumi išklotoje skardoje, į keletą kiekvienos bulvės įpjovimų įdėkite po ploną kiaulienos filė griežinėlį ir užpilkite gautu sviesto ir česnakų mišiniu.

Kepkite orkaitėje, įkaitintoje iki 220 °C, apie 40 minučių. Kol bulvės kepa, paruoškite padažą. Keptuvėje ištirpinkite sviestą ir sudėkite miltus. Kai sviestas ištirps, įpilkite pieno, suberkite tarkuotą sūrį ir maišykite tol, kol padažas pasidarys vientisas ir tirštas. Kai bulvės taps minkštos, užliekite jas paruoštu padažu ir palikite išjungtoje orkaitėje dar apie 10-15 minučių.

Apkeptos bulvės su šonine

Jums reikės:

• 1 kg nedidelių bulvių

• 2 v. š. kambario temperatūros sviesto

• 3 skiltelių česnako

• 50 g smulkintos šoninės

• 30 g parmezano sūrio

• 3 v. š. alyvuogių aliejaus

• žiupsnelio druskos, mėgstamų žolelių

Gaminame:

Puode užvirinkite vandenį ir, nuplovę šviežias bulves su lupenomis, sudėkite jas virti. Praėjus 30 minučių bulves gerai nusausinkite ir sudėkite į kepimo skardą. Rekomenduojame skardą iškloti kepimo popieriumi, kad bulvės nepriliptų. Dubenėlyje sumaišykite sviestą, smulkintą šoninę, druską ir žoleles. Uždėkite pjaustymo lentelę ant bulvių ir spustelėkite, kad jos šiek tiek susiplotų.

Tuomet aptepkite jas sviesto, šoninės bei prieskonių mišiniu ir kepkite orkaitėje, įkaitintoje iki 180 °C, kol bulvės pasidengs traškia plutele – apie 10-15 minučių. Iškeptas bulves pagardinkite parmezano sūriu.