Aplinkos apsaugos departamento pareigūnams svarbu, kad miško vagysčių mažėja: tai susiję ir su atsakingu visuomenės požiūriu, ir didesnėmis baudomis.
Vis dėlto, kadangi norinčiųjų neteisėtai pasipelnyti, vis tiek dar yra, aplinkosaugininkai paaiškina, kaip elgtis įtarus vagystę.
Kaip sako Miškų kontrolės departamento direktorius Tadeuš Ablačinskij, didesnės baudos už miško vagystę tikrai veiksmingos. Dabar Administracinių nusižengimų kodekso 272 ir 273 straipsniai ne tik numato baudas iki 6000 eurų.
Kartu gali būti skiriamas nusižengimo padarymo įrankių ir priemonių, iškirstos medienos arba iš šios veiklos gautų pajamų konfiskavimas.
„Rimtos rangos įmonės turi įsigijusios naujovišką medžių pjovimo techniką, galinčią kainuoti 0,5–1 mln. eurų. Ar joms verta rizikuoti?
Juk ne visais atvejais bus konfiskuotas tik rankinis pjūklas. Taigi teisinis reglamentas daug kam atmušė norą neteisėtai kirsti mišką“, – kalba T. Ablačinskij.
Kadangi paprastam piliečiui sunkiau suprasti, ar kirtimai teisėti, aplinkosaugininkas pataria atkreipti dėmesį, kaip vykdomi darbai, ir, turint galimybę, pasitikrinti virtualiame žemėlapyje.
„Visur, kur vyksta kirtimai, kirtimo biržę privalu paženklinti tai pranešančiais ženklais „Dėmesio, kertamas miškas“. Jei kertama legaliai, teritorijoje kas 100–200 šimtus metrų tie ženklai yra.
Jei miškas kertamas savavališkai, ženklų greičiausiai niekas nedėlios – neturės tam laiko“, – aiškina Miškų kontrolės departamento direktorius.
Taip pat, kai kirtimai teisėti, darbininkai dėvi šviesą atspindinčias liemenes, šalmus. Mediena ir tvarkingai sandėliuojama, ir kraunama.
„Dar vienas paprastas faktas – vagiant medieną, nesinorės stipriai apšviesti teritorijos, ypač naktį. Be abejo, tai nėra neginčijama taisyklė, bet dėmesį atkreipti verta“, – pataria T. Ablačinskij.
Jo žodžiais, savavališki kirtimai dažniausiai vyksta naktį ir paimami tik vertingiausi rąstai: „Medžių viršūnių niekas nedoroja (jos lieka miške) ir malkų nekrauna – pasiima pjautinius rąstus, su smulkia mediena nežaidžia (neprotinga finansiškai) ir dingsta.
Juk ir vagis, įėjęs į namus, nenusiaus batų, nepasikabins striukės, nepasisveikins.“
Taigi, suabejojus, ar miškas kertamas teisėtai, apie kirtimus galima sužinoti adresu čia.
Kadangi VMT išduoda leidimus, galima bent preliminariai pažiūrėti, ar leidimas išduotas – žinios pateikiamos interaktyviame žemėlapyje.
Jei žinių čia nerandate, skambinkite Skubiosios pagalbos telefonu 112 arba AAD Pranešimų priėmimo tarnybos telefonu 8 52 73 2995.
Tam, kad būtų galima greičiau nustatyti tikruosius pažeidėjus, reikėtų nufotografuoti matomo automobilio numerį, nustatyti tikslią vietovę (koordinates), nufotografuoti ar nufilmuoti vietovę, kirtimą, darbus, galimus pažeidimus ir turimą medžiagą siųsti ppt@aad.am.lt arba paskambinti minėtais numeriais.
„Turėdami šias žinias, mes bet kuriuo metu galėsime patikrinti darbų teisėtumą“, – sako T. Ablačinskij.
Kokiame miške žmogus geriau jaučiasi, kur pailsi su visų darbų ir įtampų –
miške, kur visi medžiai stati ošia,
ar kuriame visi rąstais ant žemės guli?
Kur jaukiau?
Taip, Žemyna, yra labai svarbi miškų rekreacinė ir estetinė vertė. Dar kaip tikras žemaitis (nors ir įsikūręs Vilniuje) pridėčiau – dar ir DVASINĖ vertė. Medis taip pat gyvas organizmas ir aplinką benginančiam žmogui labai sunku susitaikyti matant, kai dešimtmečius kartu su juo augęs medis yra nukertamas. Kartais tai neišvengiama (kaip kad žudyti gyvulius maistui). Tačiau gyvilišką žmogaus apatitą reikia gerokai minimalizuoti. Nors ir širdyje esu liberalas, tačiau šiuo atveju gerokai griežtesni miškų priežiūros ir ekonominės veiklos juose reglamentavimo įstaymai būtų svarbus sprendimas.
O kaip elgtis, kaii kaimynas (mano atveju – valstybė) išpjauna ant ribos esančius medžius? Geodeziniai matavimai atlikti – ribos aiškios. Tačiau tie medžiai, kurie buvo ant ribos, kertant greta esantį valstybinio miško plotą, taip pat buvo iškirsti. Tiesa, “į vidų” nelindo. Vis ruošiausi tuo pasidomėti, kaip reglamentuojami ant ribos esantys medžiai. Manau, tokiais atvejais kaimynas turėtų sumokėti pusę žalios medienos vertės. Be to, yra ir moralinis aspektas. Gal man psichologiškai svarbūs tie medžiai, aš juos branginu ir kirsti neketinau.
Tad tai turėtų būti aiškiai reglamentuota ir įstatymais be kaimyninio sklypo sutikomo neleidžiama kirsti ne tik antribos esančių medžių, bet, pvz., bent kokius 2 metrus nuo ribos nutolusių medžių.
LR Miškų įstatyme tokie atvejai (kam priklauso ant ribos augantis medis) nėra reglamentuoti. Tačiau miškų savininkai puikiai žino, kad tai aktualus klausimas. An ribos augančių medžių gali būti visai nemažai. O jei jie dar pasiekę brandą? Ir, kaip minėjau prieš tai komentare, vieniems gal tai yra vien tik ekonominis klausimas. Tačiau, pvz., aš esu prieš plynus miškų kirtimus. Aplamai tokius kirtimus reiktų uždrausti. Pateisinu atrankinius kirtimus – taip, medienos reikia. Gal tai mažiau pattogų – sudėtingiau apdoroti, išvežti nukirstą medieną. Tačiau ne Sibire gyvenam. Nors ir ten plynieji kirtimai – nieko gero.
Labai nemalonu, kai kertami gyvi medžiai. Suprantu, sausuolius kirsti galima (nors gamtai ir jie reikalingi). Galima vykdyti ugdomuosius kirtimus – dažnam miško savininkui tai aktualu. O kai medžiai pasiekia brandą – galima vieną kitą (t.y., tik palaipsniui) gal ir nukirsti. Tačiau tai itin nemielas dalykas. Ir šati, šalia tavo sklypo, kokie niekšai plynai “ištvoja” ištisą kvartalą, ir dar ant ribos esančius medžius….
TAD MIŠKŲ ĮSTATYME TURĖTŲ BŪTI SUGRIEŽTINTOS MIŠKŲ EKONOMINIO NAUDOJIMO TAISYKLĖS, PIRMIAUSIA UŽDRAUDŽIANT PLYNUS KIRTIMUS. O ANTRA – TURI BŪTI NUSTATYTA, KAD BENT DU METRAI IKI KAIMYNO SKLYPO RIBOS NEBŪTŲ GALIMA KIRSTI MEDŽIŲ, NEGAVUS KAIMYNO RAŠTIŠKO SUTIKIMO!
Imsiu ir įrodysiu, jog už 100 m nuo ribos tamstos miške augantis medis – mano nuosavybė: mano lesinamas genys jo sėklą ten nunešė!
O ar nebūtų paprasčiau po 10 m į abi puses nuo ribos drausti kirsti – taip susidarytų skiriamoji siena?
na man kaip ir atrodo logiška, kai kažko nežinai – tikrini.. šiuo atveju geodeziniai matavimai viską puikiausiai parodo kas kam priklauso.