Naujųjų išvakarėse gavau Algio Naručio, Nevyriausybinių organizacijų, Lietuvos valstybės gynybiniams pajėgumams stiprinti, koordinacinės tarybos (NOKT) pirmininko pavaduotojo kvietimą dalyvauti iškilmingoje Lietuvos valstybinės vėliavos iškėlimo ceremonijoje Gedimino kalno bokšte Vėliavos dienos proga.
Prisimenant ir pagerbiant savanorių žygdarbį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kiekvienais metais, sausio 1 d., minint Vėliavos dieną, Gedimino kalno bokšte rengiama iškilminga vėliavos pakeitimo ceremonija.
Pagal tradiciją senoji vėliava kasmet perduodama saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant pilietiškumą, puoselėjant istorinę atmintį.
Drauge su kvietimu, buvo priminta ir Lietuvos vėliavos iškėlimo Gedimino pilies bokšte istorija (teksto pabaigoje).
Tačiau viena detalė istorinėje apžvalgoje paminėta, švelniai tariant, „labai taupiai“. Turiu galvoje ketvirtąjį vėliavos iškėlimą Gedimino pilies bokšte 1941 m. birželio 23 d. Tebuvo pasakyta, kad „trispalvę virš Gedimino bokšto iškėlė sukilę lietuviai kariai 1941 birželio 23 dienos popietę“.
Kokie kariai, kokios jų pavardės, kokiomis aplinkybėmis tai atsitiko?
Verta apie tai žinoti daugiau, nes tas iškėlimas buvo pats rizikingiausias ir pavojingiausias žygis iš visų šešių, kurių metu lietuviai sėkmingai iškėlė vėliavą virš Vilniaus miesto.
Kontekstui suprasti, įkeliu du aprašymus iš to meto spaudos (Naujoji Lietuva, 1941 m. liepos 1 ir liepos 3 d.) apie įvykius Vilniuje. Pirmojo straipsnelio autorius – Algirdas Gustaitis, žinomas egzodo kultūrininkas, rašytojas, žurnalistas, kino scenaristas, kartografas.
Straipsnyje, paskelbtame vos savaitei praėjus nuo karo pradžios, jis pamini dar tik 17 žuvusių sukilėlių pavardžių. Žurnalistė ir istorikė Vida Girininkienė, tyrinėjusi Vilniuje žuvusiųjų sukilėlių istorijas, yra nustačiusi 79 sukilime žuvusius asmenis, tačiau tvirtina, kad „tikėtina, jų yra daugiau“.
Kaip ten bebūtų, vis dėlto verta žinoti pavardes žmonių, kurie žūtbūtinės kovos sąlygomis 1941 m. birželio 23 d. popietę iškelė vėliavą Vilniaus Gedimino pilies bokšte. Tai Justas Mažrimas ir Mikas Apynys.
PIRMIEJI KRITUSIEJI LIETUVOS LAISVĖS PRIEŠAUŠRYJE
Kam besiskųsti, iš kur laukti užtarimo, paguodos? Diena iš dienos bolševikų piautuvas skersdavo lietuvius. Paskutiniu laiku nesitenkindavo pavieniu naikinimu.
Kaip pasakose, mituose minimas smakas, nepasotinamas ryklys gniaužė gyvybes šimtais, tūkstančiais. Ištisi inteligentų būriai, darbininkų kolonos, ūkininkų kaimai buvo išnaikinti. Vien dėl to, kad jie lietuviai, jie žmonės, turėjo širdį, protą, galvą.
Kūjis kildavo, rinkdavo auką, smogdavo jai. Piautuvas užbaigdavo „darbą”.
Mes patys turime kovoti, veržtis iš apkrekėjusios penkiarankės baisybės! Arba ji, arba mes!
Po visą kraštą sklido moterų verksmai, ašaros. Vyrai, rėždami dantį į dantį, tempdami raumenis laukė laiko. Geri pažįstami buriavosi, grupavosi. Tie su tais, anie su kitais. Ryšys, kontaktas.
Ir… pagaliau! O, Viešpatie koks džiaugsmas! <…> Išmušė valanda. Pirmadienio (1941. VI. 23 d.) įdienojusiomis valandomis prasidėjo Sostinėje, Gedimino mieste, lietuvių ataskatinės valandos su bolševikais.
Geriausieji tautos sūnūs vilkėję karių, milicininkų, paštininkų uniformas, sėmę mokslo aukštose mokyklose, gimnazijose, paprasčiausi juodadarbiai, žemdirbiai ir kitokie griebėsi menkų ginklų ir kreipė juos į tankus, vikšrines mašinas, sunkvežimius, sprunkančių kolonas, pavienius bėglius. Kaip ir 1918 metais, vyko nelygi kova. Žūnančių bolševikų nebuvo laiko skaičiuoti. Jie neverti to.
Bet mūsų partizanų Vilniuje žuvo visa eilė. Rasų kapuose, greta kritusių beginant nuo klastingo lenkų puolimo Vilnių, pailsį rado šie mūsų narsūs tautiečiai:
Kundrotas Viktoras, plk.,
Bairūnas Bronius, mjr.,
Klimka Adomas,
Kalasauskas Jonas,
Žebrauskas Pranas,
Kaziauskas Povilas,
Žėlas R.,
Gulbinas Antanas, stud.,
Čibiras,
Nežinomas Karys (vyr. psk.),
Butkevičius Viktoras,
Nežinomas Karys
Munčelis Pranas,
Kalanta Jurgis,
Staneika Juozas,
Kuodys Kazimieras,
Tančikas Vladas (polit. kalinys).
Jie žuvo, kad mes laisvi būtume. Ir būsime! Dabar visi tikri lietuviai žino, kas tai yra bolševikų okupacija. Jei reikės nepabijosime mirti, nors ir už barikadų.
Jie iš mūsų tarpo pasitraukė tuo keliu, kuris yra visų garbingiausias. Jų pavardės metų metais eis iš lūpų į lūpas, auksinės pagarbos raidėmis bus įrašomos į Lietuvos istorijos lapus, kuri amžiais kalbės apie praeitį, džiaugsmą, kraują, pergales.
Algirdas Gustaitis. PIRMOJI TRISPALVĖ GEDIMINO KALNE
Apie trispalvės iškėlimą Gedimino kalne gautas dar šitas papildomas pranešimas:
Chaotiškai bėgant iš Vilniaus rusų gaujoms, nuo stiebo Gedimino kalne birželio mėn. 23 d. popiečiu nusmuko ir raudonas skarmalas. Tačiau dėl pasilikusių kalne ginkluotų rusų likučių tuojau iškelti lietuviškos vėliavos nebuvo galima, o ją iškelti buvo kuo skubiausias reikalas.
Esant pakrikusiai kalne rusų sargybai, šį žygį atliko buvę policijos valdininkai, dabar Mokslų Akademijos tarnautojai, Mažrimas Justas ir Apynys Mikas. Pirmasis parūpino vėliavą, reikalingą ginklą, o pastarasis, nutaikęs momentą, nudėjo paskutinį rusų sargybinį ir 19 val. 50 min. iškėlė trispalvę – paskelbė visam Vilniui, kad sostinėje tikrieji šeimininkai yra jau lietuviai.
Nepaprastas buvo visų nustebimas. Trispalvė davė naują impulsą ir jėgų visiems aktyvistams, perimantiems įstaigas, ir partizanams, likviduojantiems paskutines azijatų gaujas Vilniuje. Visi pasijuto esą tikrieji sostinės šeimininkai. Gedimino kalne dar daugiau susispietė partizanų plevėsuojančiai trispalvei ginti.
ISTORIJA
Kaip laisvos Lietuvos ženklas, pirmą kartą Lietuvos trispalvė Gedimino pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto, pirmojo LK savanorio Kazio Škirpos.
Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. K. Škirpos vadovaujamą būrį sudarė du karo valdininkai Jonas Nistelis bei Petras Gužas ir kareiviai: Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus.
Deja, pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė plevėsavo neilgai. 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną.
Antrą kartą Lietuvos trispalvė suplevėsavo 1920 m. rugpjūčio 26 d., kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Tačiau tų pačių metų spalio 9 d. Vilnių užgrobė lenkų „želigovskininkai“ ir lietuviška trispalvė vėl buvo nuplėšta.
Trečią kartą Lietuvos trispalvė iškelta virš Gedimino bokšto 1939 spalio 29 d., Lietuvai atgavus Vilnių. Pirmajam Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulkui buvo suteikta didžiulė garbė – Gedimino pilies bokšte iškelti Lietuvos vėliavą.
Varpai skambėjo tol, kol šaudė patrankos. Po vėliavos pagerbimo, garbės kuopa, palikusi prie vėliavos garbės sargybą, nulipo nuo kalno į Katedros aikštę ir atstojo į bendrą rikiuotę. I pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko vadas pulkininkas Leonas Gustaitis Vilniaus rinktinės vadui atraportavo: „Pakėliau vėliavą Gedimino kalne, pastačiau garbės sargybą ir pabrėžiau, kad kol Gedimino pulkas yra Vilniuje, tol Trispalvė vėliava čia laisvai plevėsuos“.
Tačiau ir tuomet vėliava neilgai plevėsavo. Prasidėjo gūdūs sovietmečio metai be Lietuvos trispalvės.
Ketvirtą kartą Lietuvos trispalvę virš Gedimino bokšto iškėlė sukilę lietuviai kariai 1941 birželio 23 dienos popietę.
Penktą kartą vėliavą Gedimino kalno pilies bokšte 1944 m. balandžio 5 d. iškėlė Lietuvos vietinės rinktinės 306-ojo bataliono kariai savanoriai, vadovaujami pulkininko leitenanto P. Grebliausko (1944 m. vasario 16 d. Lietuvos vietinės rinktinės vadas generolas leitenantas P. Plechavičius Lietuvos žmones informavo apie lietuviško kovinio junginio formavimą iš lietuvių-savanorių, pavadintą Lietuvos vietine rinktine. 1944 m. kovo 20 d. buvo suformuota Lietuvos vietinė rinktinė iš 19500 karių savanorių ir 2000 kariūnų iš karo mokyklos Marijampolėje).
Lietuvos vietinės rinktinės iškelta trispalvė plevėsavo iki 1944 m. gegužės 15 d.
Šeštą kartą Lietuvos trispalvė virš Gedimino bokšto iškelta tik 1988 m. spalio 7 d. ir nuo to laiko tebeplevėsuoja iki šiol.
daugiau tokių tyrimų, o ne ZV marazmų…
Kodėl nenurodyta iki kada plevėsavo 1941 m. birželio 23 d. iškelta atkurtos Nepriklausomos Lietuvos vėliava. Kodėl ją prireikė vėl iškelti 1944 m. balandžio 5 d. bei kodėl šiuokart iškelta Lietuvos valstybinė vėliava plevėsavo tik 1944 m. gegužės 15 d., juk 1941 birželio 23 d. Tautos sukilimo išvyti sovietai į Vilnių sugrįžo, regis, tik 1944 m. liepos antroje pusėje.
Nepilna informacija, – svarbiausi lietuviui žinotini istoriniai valstybės ir vėliavos momentai nėra pažymėti. Koks to tikslas?…