Sausio 1-oji yra ne tik pirma Naujųjų metų, bet ir Lietuvos valstybinės vėliavos diena, minima jau daugiau nei šimtmetį – nuo 1919-ųjų. Tuomet šalies laisvės simbolį – Trispalvę iškėlė 10 savanorių, o šį žygdarbį, kaip pastebi TV ir radijo laidų vedėja, istorikė bei visuomenininkė Luka Lesauskaitė, vėliau blaškė nuožmūs istoriniai vėjai. Tačiau pirmasis valstybinės vėliavos iškėlimas, anot jos, rodo tautos drąsą ir ryžtą siekti nepriklausomybės, už kurią šiandien yra atsakingas kiekvienas Lietuvos pilietis. Ką dabar jam reiškia pilietiškumas, kokios vertybės šalyje šiuo metu svarbios ir kaip švęsti Trispalvės dieną, pasakojo L. Lesauskaitė.
Lietuva prasideda nuo mūsų
Meilę Lietuvai, sako „šio prekybos centro Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė, gyventojai rodo įvairiomis formomis. Viena pastarųjų, anot jos, yra tautinės atributikos pirkimas, kuomet lietuviai ir atvykstantys turistai parduotuvėse dairosi suvenyrinių rašiklių, vėliavėlių, magnetukų ar šalies simboliais puoštų kojinių.
„Šias prekes mūsų pirkėjai įsigyja labai noriai, tačiau pastebime, kad jų pardavimams stiprią įtaką lėmė pandeminė situacija. Štai pernai tautinės atributikos pirkta mažiau, kadangi koronaviruso suvaržymai apribojo skrydžius į Lietuvą, turistų srautą, šventiniams renginiams buvo taikomi draudimai. Tuo metu šiemet situacija pakito. Tautinės atributikos pirkimai ūgtelėjo, nes galėjome ir keliauti, ir švęsti laisviau. Visgi verta pabrėžti, kad pandemija gali riboti fiziškai, bet ji neturėtų varžyti jaučiamos meilės ir pagarbos Lietuvai, todėl tik būdami vieningi esame stiprūs net ir prieš didžiausius iššūkius“, – pažymi E. Dapkienė.
Pilietiškumo svarbą šiandien akcentuoja ir L. Lesauskaitė. Istorikės teigimu, gerbdami tautinę simboliką – vėliavą, Vytį, kitus šalies simbolius – rodome vienybę, susitelkimą, išreiškiame solidarumą. Tai, anot L. Lesauskaitės, yra reikšmingas priklausymo bendruomenei ženklas.
„Todėl švęsti Lietuvos valstybės vėliavos dieną dabar yra ypač aktualu. Juk kelti Trispalvę turime ne dėl gresiančių baudų, jei to nedarysime, o pasididžiavimo savo šalimi. Būdami jos piliečiais, rodome ir tikrą dėkingumą tiems, kurie kūrė bei saugojo Lietuvą. Mums Trispalvė reiškia tiek, kiek į vėliavą įdedame savęs. Mat svarbiausias yra emocinis santykis su pagrindiniu šalies simboliu. Tai yra Lietuvos kūrimo esmė. Šį ryšį turime kiekvienas, jį ir puoselėjame skirtingai. Labai daug priklauso nuo vertybių, kurias kuriame šeimoje, mokykloje, savo aplinkoje“, – apie santykį su Lietuvos vėliava kalba L. Lesauskaitė.
Vėliavos spalvos įplieskė ir ginčus
Visgi ne tik šalies simboliai, bet ir santykis su valstybe kuria tikrąjį pilietiškumo jausmą. Taip mananti pašnekovė priduria: dabar net nėra svarbu, kokiame pasaulio kampelyje gyvename. L. Lesauskaitės nuomone, mylėti savo šalį ir kurti jos labui galime būdami bet kur.
„Pilietiškumas reiškia ryšį su valstybe, o jį išreiškiame konkrečiu pilietiniu veiksmu. Tačiau tai nėra tik apie žodžius ar pažadus. Kiekvienas esame savo šalies šeimininkas, todėl turime prisidėti prie jos kūrimo vykdydami asmenines pilietines pareigas. Ne vien balsuoti rinkimuose, mokėti mokesčius, dirbti ar eiti į mokyklą. Svarbu ir domėtis, kas vyksta šalyje, kokia yra jos istorija. Taip pat raginčiau kuo daugiau keliauti po Lietuvą, geriau pažinti mūsų kraštą, gerbti simbolius ir švęsti valstybines šventes. Turime būti bendruomenėje, dalyvauti jos veikloje, rodyti toleranciją, atsakomybę. Tai šiandien yra kritiškai aktualu“, – kalba visuomenininkė.
Tuo metu paklausta, kaip ugdyti meilę Lietuvai ir artimui, L. Lesauskaitė siūlo pradėti nuo mažų bei paprastų žingsnių. Pavyzdžiui, tikina ji, verta pasidomėti netgi tuo, ką apskritai reiškia valstybinės vėliavos spalvos.
„Būdami Carinės Rusijos sudėtyje, savo tautinės simbolikos turėti negalėjome. Tačiau XIX a. pabaigoje Lietuvą simbolizuojančių spalvų projektus pradėjo kurti gausios lietuvių išeivių bendruomenės Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taip pat – ir Rusijos imperijos sudėtyje likę lietuviai. Galų gale, jau XX a. pradžioje, sukurti vėliavą buvo pavesta žymiam dailininkui Antanui Žmuidzinavičiui. Jo paprašyta lietuvių audinių raštuose išrinkti dažniausiai pasikartojančias spalvas. Taip parinktos žalia ir raudona, bet pastarosios atrodė per daug tamsios bei niūrios. Todėl dėl šviesumo ir gyvumo buvo įtraukta geltona – saulės spalva“, – pasakoja L. Lesauskaitė.
Ji priduria: įdomu tai, kad 1905-aisiais tautos patriarchas Jonas Basanavičius pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti LDK vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke. Tik šis derinys kėlė neigiamas asociacijas su bolševikų revoliuciniu judėjimu. Todėl jo, teigia istorikė, atsisakyta, Lietuvos vėliava paskelbus Trispalvę, kurią sudarė geltonos, žalios ir raudonos spalvų kombinacija.
Švęsti siūlo kūrybiškai
Užsiminusi, kad pilietiškumui šiandien svarbus ir tautinių švenčių minėjimas, L. Lesauskaitė visus kviečia prisiminti ne tik Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ar Liepos 6-ąją.
„Pati kasmet Sausio 1-ąją šviečiu ne pirmąją Naujųjų metų, bet Vėliavos dieną. Stengiuosi 12 val. ateiti į Katedros aikštę, kurioje vyksta iškilminga ceremonija. Vėliau pakeičiame vėliavą Gedimino pilies bokšte, tarsi atkartojant 1919-aisiais įvykusį pirmąjį Trispalvės iškėlimą. Man tai labai simboliška ir graži tradicija. Tačiau kviesčiau tądien kiekvieną atrasti savo šventimo būdą, tą santykį tiek su Vėliavos diena, tiek ir pačia Lietuva. Tai gali būti šventiniai pusryčiai su šeima ar draugais, netgi pasivažinėjimas rogutėmis, papuoštomis tautine simbolika. Taip pat – trispalvių blynų, pyrago kepimas, istorinio filmo su artimaisiais žiūrėjimas namuose“, – kūrybiškai į Vėliavos dieną žvelgti siūlo istorikė.
Tokiai nuomonei pritaria ir E. Dapkienė. Anot jos, būdų Vėliavos dienai paminėti yra daugybė, tačiau svarbiausias yra tarpusavio bendravimas ir bendrystės jausmas. „Puoselėdami šias vertybes, kurdami tradicijas bei prisimindami Lietuvai svarbius įvykius, galime didžiuotis savo šalimi. Tai ir yra didžiausia šventė – laisvės, vienybės, meilės vieni kitiems jausmas. Jis šiandien yra be galo reikšmingas, nes kasdienybę lydi ne vienas išbandymas. Todėl kviečiu susitelkti bei vėliavas iškelti ne tik prie namų, bet ir savo širdyse. Mat jose prasideda tikrasis džiaugsmas būti lietuviu“, – Lietuvos vėliavos dienos proga sveikina E. Dapkienė.
Paaiškinkite, prašau:
„kaip pastebi TV ir radijo laidų vedėja, istorikė bei visuomenininkė Luka Lesauskaitė“ – kokios TV?
„Meilę Lietuvai, sako „šio prekybos centro Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė, gyventojai rodo įvairiomis formomis“ – kokio PREKYBOS CENTRO?
„Kiekvienas esame savo šalies šeimininkas, todėl turime prisidėti prie jos kūrimo vykdydami asmenines pilietines pareigas“ – be GP sveikutėliui LR piliečiui draudžiama (!!!) pateikti labai daug kur, bet čia primygtinai teigiama, kad esame savo šalies šeimininkai.
„rodyti toleranciją“ – lietuviai vartoja žodį pakantumas, kam kviečiama būti pakančiais, nerašoma.
Šiame parašyme yra akivaizdžiai pernelyg daug išorinio įspūdžio siekiančio dirbtinio jausmingumo, dirbtinio iškilmingumo ir aitraus saldumo, išmaniai supintų su prekybininkų pelnais – „Tautinės atributikos pirkimai ūgtelėjo“.
Kai ilgai “mokaisi” , labai, labai ilgai pasidarai labai pažangus. O kaip su ta “pažangystę” priblokšti kaimiečius, kalbančius lietuviškai. Tada pradedi ; ”komunikuojant toleranciją emocijonaliai ceremonija asocijosis su kombinacija. ” Viskas . Man, kaimiečiui, žandikaulis nukris ir pasidarys gėda. Koks esu nepažangus , atsilikęs molis. Nepykit. Būkit “tolerantiški”.